Sveiki,
Ar mes kiekvienas pajėgus ką nors
pakeisti? Ne, ne daryti dėl veiksmo, bet pakeisti? Pavyzdžiui, savo būseną?
Gyvenime buvau priartėjęs prie to, ką būtų galima pavadinti išsigryninimu,
tačiau tai truko apie pusantrų metų ir prieš pirmąją karantino dekadą vėl stojo
šešėlis, kuris vis plečiasi ir plečiasi ir, atrodo, jam nėra galo. Protu lyg ir
suvokiu, kad visa tai reikia priimti ir leisti egzistuoti, tai tik energija.
Apie tai prirašyta daugybę knygų, apie tai kalbama dvasinio tobulėjimo
seminaruose, tačiau nepajėgiu, lyg jau visus metus būčiau užstrigęs į kažkokius
savidestrukcijos spąstus. Kartais šventai tikiu, kad reikia nusigraužti koją,
kad galėčiau nebekentėti.
Būdamas karantine, nebejaučiu,
jog gyvenu. Viskas atrodo nebetikra. Internetinis žinių srautas atrodo kaip
nesiliaujanti srutų paplovė. Ar tai mano paties atspindys? Vienoje pusėje
visokie privisę nacionalistai su hiper aktyviomis homofobėmis Astra ir Nendre
prieš Stambulo konvenciją, kur buriasi ir kuriasi ištisos komunos prieš Europos
Sąjungą. Kitoje – viskuo kaltinama „Laisvės partija“, norintiems džiaugtis, kur
puolami LGBTQ žmonės, steigiamos tūkstantinės facebooke grupės, renkami parašai,
kovojama su saviškiais dėl kažkokių tariamų vertybių ir to, ką norima atimti. Tradicijas?
Šeimas? Ar vietą gyventi ir kitiems? Dezinformacijos ir informacijos karai,
Širvintų rajono merės pasisakymas dėl sergančiųjų skaičiaus, kaukių dėvėjimas
ir pažeidimai, šmeižtas ant Šimonytės, visokie besikeikiančių ir „tradicines
vertybes“ išpažįstančių mažaraščių nekentėjų-heiterių, intelektualų pulkai
prieš kažkokią grėsmę tautai, baimė dėl skiepų, bauginimas dėl skiepų pasekmių
ir priešingai – jei nesiskiepysi, kas tada bus? Mirčių statistika ir net
antraštės apie atšąlančius orus pateikiamos kaip iš apokalipsinio siaubo filmo:
bijokite, piktinkitės, būkite įbauginti, gąsdinkitės ir gąsdinkite, jauskitės nesaugūs,
pažeidžiami, menki... Pasaulio pabaiga ant nosies! O kur dar be paaiškinimo
kertami medžiai, kaltų paieškos, kur dar priekaištai ir replikos iš kitų sferų.
Užeikite į facebooko puslapį „Vieningi tėvai už stiprią ir saugią šeimą
Lietuvoje“, kurioje beveik 60 tūkstančių sekėjų ir visi jie deda, varo ir
keikiasi, kolioja, ir žemina visus ir bet ką, kas „įmetama“ iš viešosios
spaudos naujieną: nėra vertybių, nėra pagarbos, nėra siekiamybės, tik
neapčiuopiamas idealumo siekimas per niekinimą. Tai heiterių trolių fabrikas po
labai gražiu ir patogiu pavadinimu. Tai, palaukite, čia tokia ta tradicinė
vertybė ir saugi šeima, kai tėvai susirenka, pažemina visus, prirašo trydą
rusiškų keiksmų ir paaiškina, kas ir kaip turi gyventi? Bijau, kad tokia jėga
gali būti itin didelė ir iškreipta, panašiai kaip Vengrijoje ar Lenkijoje. Tai
galia, aukso veršis, kurį nori sekti liberalizmu nusivylę žmonės, kurie
nemokėjo nei priimti laisvių, nei jomis pasinaudoti. Tai vergų tautos požymis
ir statistiškai, kaip bežiūrėsime, jis gajus labiausiais Rytų Europoje, kur tos
laisvės ir būta mažiausiai.
Gali būti, kad mane jau
suskaitmenino Geitso paskleistas virusas, būsiu išgėręs ne tą piliulę (jeigu
atsimenate filmo siužetą), jaučiuosi panašiai, nes man atrodo, kad manęs
nebėra, mano mintys įkritusios tarp antraščių, tarp žodinių įžeidimų, karų ir
įrodinėjimų. Ir dar baisiau – aš tame dalyvauju ir kol kariauju, jaučiuosi
beveik gyvas. Gal ir aš koks Sorošo anūkas, tik to nežinau, bet man pasakys
viešojoje internetinėje erdvėje, kiek man sumokėta... Ten visi viską vieni apie
kitus žino net nematę fotografijos.
Aš prarandu realumo jausmą ir
protą. Tas visiškai man aišku. Kas vyksta socialiniuose tinkluose ir kaip
žmonės suskaldyti pulkeliais dėl tariamo priešo ir atbukę dėl „vertybių“, kurias
žūtbūt nuo kažko reikia apginti. Dar niekad man neatrodė informacinis burbulas
toks didelis ir dar niekad tiek smarkiai manęs emociškai nevaldė tie
informaciniai karai. Kaip tai pavadinti? Civilizacija? Tikrove? Realybe? Kas
tai yra, tas tikrovės modelis, kuris mane valdo ir į kurį esu įtrauktas?
Suskilęs neapykantos pasaulis su nužemintais autoritetais, kur kiekvienas mato
priešą ir neįvertina kitoniškumo unikalumo. Tai ne tikrovė. Man jau nebe. Tai
meškos spąstai.
P. S. Yra tokia poetė Ilzė
Butkutė, kurios profilį kartais paskaitinėju. Ji gyvena kaime, turi namelį ir
lysvę, fotografuoja vasarą saulėlydžius virš vandens telkinių, o žiemą, kaip
dabar, spingsinčias žvaigždes. Dieve, kaip gerai gyventi toje išgrynintoje
tikrovėje, kur žmogaus nėra, kur net vilkas, kad ir koks plėšriausias beužklystų,
jis pultų tik dėl savigynos, o ne dėl to, kad tu dėvi vaivorykštinę kepuraitę.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą