Sveiki,
Vakar, jau įsirangius į patalus
su knyga prieš miegą, nutariau „prabraukti“ socialinius tinklus, kuriuose
aptikau žinią, kad mus paliko Jūratė Baranova. Žymi filosofė, eseistė ir
dėstytoja. Asmeniškai teko būti jos paskaitose, renginiuose ir t. t., todėl ją,
galima sakyti, kaip visuomenininkę pažinojau ir matydavau jos darbus. Nevardysiu
reikšmingiausių jos gyvenimo darbų, visa tai padarė didieji žinių portalai, tik
pasakysiu, kad visada būdavo malonu užsukti į jos facebooko sieną, paskaityti
paprastus, nepretenzingus, užmiestyje gyvenančios moters įrašus. Žinoma, kad
gaila, bet gailestis tikriausiai nieko čia dėtas, svarbu, kad sielai būtų
skaidriau toliau eiti savo keliu.
Visgi galvojau, kokią J.
Baranovos citatą parinkti, kuriame ji atsispindėtų kaip filosofė ir kritikė, ir
kuri leistų šiek tiek pamąstyti apie mus visus. Citatą paėmiau iš Dovilės
Zelčiūtės sudarytos knygos „Jurga: atsiminimai, pokalbiai laiškai“ (Tyto alba, 2008),
kurioje J. Baranova gana plačiai apžvelgia visą J. Ivanauskaitės palikimą,
vėliau iš tos apžvalgos, kaip suprantu, radosi stora ir įdomi monografija „Jurgos
Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Tyto alba,
2014). Neieškosiu sąsajų ir panašumų tarp šių moterų, tik pakomentuosiu, kad man
šioji citata svarbi tuo, kad kasdien regime šį paleistą – jokių autoritetų,
jokių asmenybių, jokių pavyzdingų iškilių žmonių – sindromą. Internetas leido
mums visiems visus sulyginti su žeme. Neseniai išėjo Irena Veisaitė, irgi
šviesaus atminimo žmogus. Išeina šviesuolių karta, kuri turėjo svorį ir žodį
visuomenėje, nes dar nebuvo pervažiuota jaunosios kartos svieto lyginimo
buldozeriu. Jūratė Baranova viena iš jų, kurios nei nuversi, nei paneigsi.
Ateityje bus kam atsiremti į jos palikimą.
Šviesos kelionės jai. Ji buvo
puiki.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą