Knyga: Herta Müller "Amo sūpuoklės"

 Herta Muller. „Amo sūpuoklės“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 320.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai daugelis knygomanų girdėjo apie iš Rumunijos kilusią vokiečių rašytoja Hertą Muller (g. 1953) ir jos Lietuvoje sėkmingą antrosios laidos susilaukusią knygą Amo sūpuoklės (vok. Atemschaukel), kuri originalo kalba pasirodė 2009, kai autorė už savo kūrybą pelnė literatūros Nobelio premiją, o po metų leidykla Versus aureus išleido lietuviškai. Po dešimties metų pertraukos leidykla Sofoklis perleido šią knygą Kultinių knygų serijoje. Į lietuvių kalbą romaną išvertės Antanas Gailius.  

 

Nuo pat pradžių į akis pirmiausia krinta labai gražus lietuviškas knygos pavadinimas. Neskaičiusiems ir nieko nežinantiems apie romaną, gali pasirodyti, kad amas – tikrinis daiktavardis, koks nors vardas, tačiau pradėjus skaityti kūrinį, tampa akivaizdu, kad amas pagal Lietuvių kalbos žodyną turi tik dvi reikšmes: 1. Žadas, balsas. 2. Šuo. Kad suprastumėte šios knygos reikšmę, tikriausiai reikia jos atsiradimo priešistorės.

 

2001 metais rašytoja H. Muller pradėjo užrašinėti Rumunijoje gyvenančių vokiečių liudijimus apie Rusijos platybėse patirtą lagerio vergystę. Rumunija Antrajame pasauliniame kare iš pradžių buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, bet, karui pakrypus kita linkme, Rumunija kapituliavo ir į jos žemes įžengė Raudoniji armija, kuri netrukus po laimėto karo įsakė visiems Rumunijos teritorijos vokiečiams nuo 17 iki 45 metų susikrauti lagaminą ir vykti į Rusijos gilumą „atstatyti“ sugriautos teisybės ir pasaulio. Kitaip sakant, vokiečių kilmės šeimos, kurios niekaip neprisidėjo Antrajame pasauliniame kare, tapo atpirkimo ožiais. Knygoje Amo sūpuoklės pasakojama apie septyniolikmetį Leopoldą Aubergą, kuris susidėjęs reikiamus daiktus į gramofonui skirtą lagaminą, yra išvežamas gyvuliniais vagonais į Rusijos platumas priverstiniams alinantiems darbams. Iš tikrųjų šis veikėjas turi prototipą. Rašytoja H. Muller ilgai užrašinėjo pažįstamo buvusio tremtinio poeto Oskaro Pastioro prisiminimus, tai truko nuo 2001 iki pat 2006 metų, kol O. Pastioras mirė. Autorė buvo prirašiusi tris storus sąsiuvinius poeto prisiminimų, iš kurių nulipdė grožinės literatūros kūrinį. Romanas nėra atsiminimai, tai grožinės literatūros prabos kūrinys, pasižymintis poetiška ir gražia kalba, kurią išvertė ir perteikė A. Gailius. Man belieka tik pridurti, kad šis antrasis pataisytas vertimas labai geras, paieškota ypatingų konotuotų reikšmės žodžių, perteikiant siaubingą šių veikėjų likimą.

 

Iš tikrųjų buvau nusiteikęs „dar vienai knygai apie lagerį“. Paskutiniu metu vengiu tokių knygų, nes viskas daugiau ar mažiau jose atsikartoja. Ar skaitysite Primo Levio Jei tai žmogus, ar Balio Sruogos Dievų miškas, ar Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus Lietuviai prie Laptevo jūros, jausime panašią tendenciją, nesvarbu, ar tai bus tremtis, ar koncentracijos stovykla, jog žmogaus marinimo iki klipatos, atimant bet kokią viltį. Žinokite, labai panašiai ir H. Muller romane. Atrodo, kad iš dalies vėl skaityčiau D. Grinkevičiūtės tekstus, išgyvenčiau rusišką speigą, utėles, nusilpimą, susityrusių ir sušalusių lavonų krūvas, belaukiančios atlydžio, kad būtų galima mirusiuosius užkasti.

 

Žinoma, teksto raiška skiriasi, kaip ir geopolitiniai bei politiniai kontekstai. Dažnai tokioje literatūroje vokiečius esame linkę „sutikti“ kaip esesininkus, kurie kalti dėl žydų kančių koncentracijos stovyklose, tačiau šioje knygoje parodoma ir menkai kam Lietuvoje bei pasaulyje žinoma ir kitų vokiečių likimai po Antrojo pasaulinio karo, kurių padėtis nebuvo ką geresnė už pačių žydų.

 

Nuo pat pradžių tekstas įtraukia šiurpia raiška: „Tas nesmagumas, tasai viso pasaulio gėdos jausmas. Kaip gerai, kad su mumis buvo tik tos sniegų platybės, kad niekas nematė, kaip jos mus privertė visai greta vienas kito daryti tą patį. Manęs reikalas nespyrė, bet nusismaukiau kelnes ir pritūpiau. Kokia niekšiška ir tyli buvo toji naktis, kaip ji suniekino per gamtinius reikalus. Kaip Trudė Pelikan susikėlė iki pažastų savąjį varpo pavidalo paltą ir nusismaukė kelnaites žemiau kelių, kaip girdėjosi šnypštimas jai tarp batų. Kaip man už nugaros advokatas Paulis Gastas stenėjo tuštindamasis, kaip gurgė jo žmonos Heidrunos Gast palaidi viduriai. Kaip dvokūs šilti garai aplinkui, išsyk sušalę, mirguliavo ore. Kokį arklišką gydymą mums pritaikė šios sniegų platybės, kaip jos privertė nuogais užpakaliais pjauti savo vienatvę papilvės garuose. Kokie vargani pasidarė mūsų viduriai šioje bendrystėje (p. 19-20).“

 

Įdomus dalykas pasirinkti pagrindinį pasakotoją Leopoldą kaip homoseksualų jaunuolį. Iki lagerio jis jau tyrinėjo parkuose ir vandens maudyklėse savo seksualumą, susitikinėjo su vyrais, tačiau jo seksualiniai poreikiai lageryje tampa antriniai, bemaž nereikšmingi. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kaip ir visus anuomet kamavusius, yra alkio angelas, kuris „reguliuoja“ pagrindinio veikėjo amą. Alkio angelas – tai metafora, tai žmogiškumo praradimo riba, kuri atima bet kokius moralinius įsitikinimus, nuolat verčiama galvoti, kaip išsilaikyti ir nenumirti, nepasiduoti ir ką įsidėti į burną. Didžioji knygos dalis yra apie lagerio tvarką, ten vykdomus darbus, tačiau tarp jų išryškėja ir įsimintini literatūriniai veikėjai, pavyzdžiui, kvailutė Plantono Katė, kuri dėl silpnaprotystės net nesuvokė patekusi į pragarą. Kaip jai nukerpama kasa, kaip ji rankytėmis užmigdavo su kasa tarsi gelbėdamasi nuo pasaulio. Įsimintinu tampa ir prižiūrėtojas bei kirpėjas, taip pat advokatas Paulis Gatsas, kuris iš savo merdinčios žmonos vogė maistą, o nurengęs jos lavoną po kelių savaičių jau gulėjo su kita... Tam tikras hermetiškai lokalus pasaulis, kuriame nebegalioja ankstesni moralės ir socialiniai dėsniai, kadangi visus juos valdo alkio angelas.

Herta Muller

 

Štai kaip estetiškai ir kraupiai perteikta utėlių ir blakių ataka: „Utėlių dydis skirtingas, tačiau visos jos baltos ir atrodo kaip mažučiai vėžiukai. Traiškomos tarp nykščių nagų, jos sausai spragsi. Ant vieno nago lieka vandeninga utėlė, o ant kito – lipni kraujo dėmelė. Utėlių kiaušinėliai yra bespalviai ir išsidėstę grandinėle lyg stiklo karoliukų rožinis arba lyg perregimi žirniai ankštyje (p. 246).“

 

Tekstas paveikus ir įtraukiantis, įdomi ir pati pasakotojo Leo pozicija, kuris priartėja prie šventojo leisgyvio, kuriam pasireiškia vizijos, keistai misteriška mąstymo forma. Tai nuo kūno iki dvasios traumuojančios patirtys, kurios priartina prie visiško asmens ir tapatybės susinaikinimo, atsižadėjimo ir staiga vėl suvešėjimo, ataugimo. Leo galiausiai, kaip galima tikėtis nuo pat pirmo puslapio, grįžta ir išpildo senelės pasakymą, kuris jo galvoje skambėjo penkerius metus. Leo bando adaptuotis savo šeimoje, bet jaučia vien susvetimėjimą, niekina mažąjį broliuką Robertą, nesikalba su niekuo apie lageryje patirtus siaubus. Netrukus jis veda Emą, tačiau nenustoja susitikinėti su vyrais. Po daugiau nei trylikos metų santuokos, baimindamasis, kad policija jį suims už homoseksualius slaptus santykius, jis pabėga į Austriją, palikdamas žmoną likimo valiai. Tai sudėtingi laikmečio seksualiniai tapatybės klausimai, kalbėjimas apie žmogaus prigimtį, kurios, priešingai nei daugelis homofobų galvoja, nėra pakeičiamas nei mirties baime, nei sunkiais lagerio darbais. Toliau autorė nenagrinėja, kas dėjosi veikėjo gyvenime, homoseksualus Leo pasaulis Austrijoje palieka už teksto, galbūt kitoms knygoms, tačiau, manau, tai viena įdomiausių šios knygos sudedamųjų dalių. Kol kas neteko lietuviškai skaityti kūrinio apie koncentracijos stovyklas ir lagerius, kuriuose pagrindinis veikėjas būtų homoseksualas.

 

Po daugel metų Leo prisiminimai ir patirtys iš lagerio niekur nedingo, sakytum, tai peraugo į kitokį civilizuotesnio lagerio atmainą. „Lageris vis labiau plečias nuo kairiojo smilkinio arealo iki dešiniojo smilkinio arealo. Todėl apie visą kiaušą turiu kalbėti kaip apie teritoriją, kaip apie lagerio teritoriją. Negali apsiginti – nei tylėjimu, nei pasakojimais. Perdedi ir vienaip, ir antraip, tačiau AŠ ČIA BUVAU nėra nei vienu, nei kitu atveju. Nėra nė teisingo masto (p. 311).“ Paskutiniuose skyriuose skiriama dėmesio gyvenimiškai adaptacijai, psichinei sveikatai – šiems žmonėms, kaip ir visiems karo sudarkytiems, taip niekada ir nebuvo suteikta nei psichoterapinė, nei psichologinė pagalba. Niekas apie tokį poreikį net nekalbėjo, todėl, man atrodo, kad apie tai galėtų būti antroji postkarinė literatūrinė banga: veikėjai, kurie negali ir niekada nebepasijus saugūs sugrįžę iš lagerių ir koncentracijos stovyklų.

 

Amo sūpuoklės, be jokios abejonės, šokiruojanti knyga, papildanti istoriniais kontekstais lagerinę ir holokaustinę literatūrą, nes mes, skaitytojai, vėl ir vėl kartu paraleliai su liudininkais veikėjais vežami ten, iš kur nežinome, ar kada sugrįšime. O jeigu ir fiziškai sugrįšime, ar mus kas nors lauks ir pasitiks taip, kaip išlydėjo? Kokias sielos dalis ir kaip mes persimainome, priartėję prie mirties, iškankinti ir praradę viltį? Nors knyga apie lagerį, tačiau jos kalbinis lygmuo, poetinis leksikonas mums sukelia įspūdį, kad tarp gėrio ir blogio, tarp teisingumo ir beprotybės, tarp gyvenimo ir grožio riba labai menka, tai tik sūpuoklės: vieną dieną taip, o kitą jau kitaip. Tik nuo mūsų valios pastangų priklauso, kaip mes gyvensime ir išgyvensime. Štai pagrindinis šioje knygoje vaizduojamas sadistas gyvenimą baigia po Dunojaus tiltu, jo anuomet galios pozicija nieko nereiškė, kaip ir turtai nereiškia, kad bus viskas visada gerai gyvenime. Esame veikiami vidinių ir išorinių sūpuoklių, kurių švytavimui – pirmyn ir atgal! – neįmanoma pasipriešinti.

 

Jūsų Maištinga Siela