J. M. Coetzee. „Jėzaus mirtis“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 192.
Sveiki, skaitytojai,
Paskutinieji keleri metai
leidyklai Sofoklis tikriausiai buvo coetzee‘ištiški metai, kadangi tiek
daug šio rašytojo knygų pasirodė lietuviškai (o jis man vienas mėgstamiausių),
kad galiu tik palinkėti, kad išleistų ir likusias, seniau parašytas knygas. Paskutinieji
rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) kūrybos etapai buvo sutelkti į
alegorinės trilogijos kūrimą. Paskutinioji dalis Jėzaus mirtis (angl. The
Death of Jesus) pasirodė 2019 metais, o po metų jau turėjome lietuviškai.
Pirmoji trilogijos dalis Jėzaus vaikystė buvo nominuota Booker
premijai. Iš anglų kalbos paskutiniąją dalį išvertė Rasa Drazdauskienė.
Pati trumpiausia trilogijos dalis
toliau tęsia Estreloje gyvenančių atvykėlių Simono, Inesos ir jų globotinio
Dovydo gyvenimo istoriją. Pripažinsiu iškart, kad neskaičius nuosekliai, manau,
skaitytojas griebęs šią dalį nesuvoks, ką šioji keista istorija nori pasakyti,
todėl mano rekomendacija skaityti dalis nuosekliai, nes tik tokiu būdu susideda
rišli istorija.
Kas vyksta trečiojoje dalyje? Dešimtmetis
Dovydas su įtėviais naujame mieste praleido jau ketverius metus. Dovydas toliau
mokosi šokio meno ir „šoka skaičius“, kadangi jis negali pakęsti matematikos,
bet dievina skaičius kaip atskirus individus. Kitų knygų berniukas nepripažįsta,
jis skaito tik „Don Kichotą“ ir tai tampa jo gyvenimo išminties šaltiniu, bet
galiausiai ir savotiška pragaištimi. Dovydas susižavi futbolu ir yra
patraukiamas trenerio Fabrikantės, pastarasis treniruoja tik našlaičius, todėl
Dovydas atsižada įtėvių ir persikrausto į našlaičių namus, kad galėtų žaisti
futbolą ir padėti likimo nuskriaustiems laikams.
Kaip ir pirmosios istorijos
dalys, taip ir šioji, yra pasakojama iš globotojo Simono pozicijos. Simonas save
laiko apyseniu vyru, jis Novijos uoste dirbo kroviku ir laive aptiko Dovydą,
nuo to laiko juo rūpinasi, tačiau Simono pasaulėžiūra realistiška, ji iš esmės
atstovautų mūsų skaitytojų logiškam, racionaliam ir sistemingam mąstymui, o
Dovydas – jis kaip Jėzaus Kristaus alegorija, jis mąsto, regi ir suvokia
pasaulį kaip paslaptį ir atstovautų tam, ką paprastai sveiko žmogaus sistemomis
įrėmintas protas linkęs atmesti. Simonas pakantus berniukui, nes mano, kad jis
tiesiog išaugs, pasikeis ir taps toks pat, kaip ir visi, tačiau berniukas turi
ypatingą poveikį kitiems. Dovydas geba pavergti kitus, šioje dalyje žmogžudys
Dmitrijus ir slaugė jį tiesiogine to žodžio prasme vadina šeimininku. Istorija,
jeigu matuosime vien tik logika, absoliučiai absurdiška, tai proto ir jausmų,
racionalumo ir iracionalumo, dvasios ir kūno, sistemų ir laisvo būvio grumtynės.
Ypač išryškėja mokslo ir dvasios nesuderinamumai, pavyzdžiui, daktaras Ribeire
atstovauja tik logiškai medicinos žiniomis grįstomis prognozėmis: „Remdamiesi
šia informacija mes tikriname hipotezę, kad jo sąnariai, ypač keliai ir
kulkšnys, tapo reakcijos židiniais (p. 81).“ Po to mes sužinome, kad visos
hipotezės neduoda jokios naudos, nes Dovydas paprasčiausiai „netipinis“ ir jam
negalioja tipiniai šio pasaulio sprendimai ir būdai.
Visgi J. M. Coetzee taip
autentiškai, taip įdomiai transformuoja atpažįstamo Jėzaus gyvenimo ritmą ir
šablonus, kad įveiklintas protas tekste nuolat ima ieškoti aliuzijų į Šventąjį
Raštą. Štai karalius Erodas, norėjęs nužudyti Jėzų, užsiundo karius, kad
išžudytų visus pirmagimius berniukus, o šiame romane Simonas slepia Dovydą nuo
gyventojų surašymo, kadangi patekęs į sąrašus Dovydas gaus numerį, jis gali
būti atimtas iš Simono ir Inesos. Kokios sąsajos, kad Simonas ir Inesa
atstovauja Juozapą ir Mariją – kol kas neaišku. Šiaip ar taip Marija, nors ir
laikoma Jėzaus motina, o Juozapas tik patėviu-globotiniu ir iki šiol toji
tėvystės tapatybė gana sudėtingai apibrėžiama pačių evangelistų. Dovydui nors
tik dešimt, jis pradeda atmesti globėjus, kurie jį vadina savo sūnumi, jis
sakosi esąs našlaitis, priklausąs nežinia kam (dieviškam pasauliui, kaip ir
Jėzus?). Iš esmės knygoje klausiama, ką reiškia auginti svetimą vaiką, ypatingų
sugebėjimų vaiką, ką reiškia pripažinti kitoniškumą ir kaip vaikui priimti
svetimus kaip tėvus? Tas konfliktas tarsi apeliuoja atsigręžti į paties Jėzaus
gyvenimą, kurio tapatybė su jo globėjais nėra išryškinama Šventajame Rašte.
Tiesa, nėra iki galo aišku šuns
vaidmuo – ar tai galėtų būti keliaujantis su Juozapu asilas, o Dmitrijus –
Barabas? Galiausiai berniukas dėl ligos atsiduria ligoninėje, kur jis pamažu
netenka jėgų, o tai primena tam tikrą nukryžiavimo procesą ir, atrodo, kad po
berniuko mirties, kaip Biblijoje, sulauksime Gerosios naujienos, jog Jėzus –
šiuo atveju Dovydas – prisikėlė, tačiau atsirinka visiškai priešingai: Simonas
ir Inesa išgyvena skyrybų kančią, Simonas ieško dingusio šuns, aplanko berniuko
palaikus ir ieško kituose paliktos žinios, kurios trokšta sužinoti ne tik
Simonas, bet ir patys skaitytojai, kuriems toji palikta žinia taptų visrakčiu į
visą trilogiją t.y. viena tiesa, kuri paaiškintų kūrinio idėjos prasmę. Tam
tikra Simono ir Judo paralelė egzistuoja, išdavystė čia ne už sidabrinius, o už
tai, kad nepatikėjai, jog Dovydas yra ypatingas, kitaip sakant, dar viena
Jėzaus apsireiškimo versija kitokiame pasaulyje. Algoritmiškai kartojasi sena
krikščioniška versija.
Kitą vertus, knygoje esama ir
kitų inkliuzų, pavyzdžiui, „Don Kichoto“ knygos vaidmuo, prie kurio prisirišęs
Dovydas. „Don Kichotas“ – naivus riteris, kovojantis su vėjo malūnais, jis
tarsi būtų pats Dovydas, o Sanča Pansa – Simonas, tačiau romano viduryje ima ir
viskas apsikeičia, atrodo, kad tai Simonas yra tas naivusis, kuris negali
praregėti tikrovės, o Dovydas ją regi ir veda akląjį Simoną. Iš tikrųjų
dviprasmybės ir vaidmenų neapčiuopiamumas yra Jėzaus mirties varomoji
galia ir tuo pačiu manipuliacija su skaitytoju. Kai jau manaisi, kad perpratai
Coetzee, užčiuopei lapės uodegą, žiūrėk, būsi apsirikęs, ir autorius alegorijos
dėka viską apverčia aukštyn kojomis.
Dualizmu pulsuojantis kūrinys,
kuriame svarstoma, kaip galima skirtingomis perspektyvomis suvokti tikrovę, kurios nėra kaip bendros tikrovės.
Ji kiekvienam iš mūsų vis kitokia. Normalumas neegzistuoja, jis tik „susitikimas“
viename sutartame taške. Jeigu regėtume pasaulį kaip Dovydas, manau, Simoną
laikytume atsilikusiu silpnapročiu, jeigu žiūrėsime iš Simono racionaliosios
perspektyvos, atrodo, kad Simonas tiesiog per daug suteikia Dovydui laisvės ir
ugdo berniuką neteisingai, o tie stebuklai su monetomis, šokiu, skaičiais iš
tikrųjų neegzistuoja. Ši trilogija, neišskiriant paskutiniosios dalies, atrodo iš
pažiūros naiviai primityvi, tačiau, kai pradedama analizuoti, ką kiekviena
scena reiškia, atsiranda Tvin Pykso raudonų užuolaidų užkulisiai ir
patenkame į tam tikrą interpretacijos nesibaigiantį labirintą, kur intelektualiai
pertransformuojamos ir sukryžminamos Šventojo Rašto ir viduramžio riterių
romano parodija. Kokia galėjo būti toji Dovydo žinia, kurios taip įnirtingai
ieškojo Simonas ir nerado? Vieniems toji žinia, kad žinios nėra, ji akliesiems
ir pasimetusiems užginta suvokti, kitiems – tai išsilaisvinimas, amžinybė,
gerumo ir kelrodės, vilties šviesos žinia; žinia, kad vieną dieną mūsų
ieškojimai ir kančios baigsis ir mes visi vėl atsidursime laive ant denio, kur
pamiršę visus savo buvusius „aš“, plauksime į Noviją, kur mus pasitiks nauji
globojantieji ir tęsime viską iš naujo tam, kad patirtume naujus savo pasireiškimo
aspektus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą