Sveiki,
Ilgai laukti pirmojo pokarantininio
filmo nereikėjo. Gal ir nebūtų teisingai sakyti pokarantininio, nes karantinas
vis dar tęsiasi. Kol O. Koršunovo aktoriai negali repetuoti ir vykdo nuotoliniu
būdu pjesių skaitymus, galime tik įsivaizduoti, kokią krizę mums tiek kūrybinę,
tiek pramoginę atneš Holivudas, vadinamasis „didysis žiūroviškasis kinas“. Juk būriuotis
negalima, o kinas toks menas, kur be didelės žmonių brigados ne kažin ką ir
nuveiksi, todėl mano matytas paskutinis vaidybinis Doug Liman filmas „Užrakinti“
(angl. Locked Down) (2021) yra tai, ko labiausiai tikėjausi ir
nesinorėjo, kad mano lūkesčiai bus tokie, švelniai tariant, lengvai
išpranašauti.
Istorija pasakoja apie gyvenančią
porą karantino sąlygomis. Netekę savo realizacijos galimybių, jie ima išgyventi
tuštumą ir beprasmybės jausmą (įdomu, kaip būtų, jeigu toji pora turėtų vaikų).
Galiausiai Linda, kurios vaidmenį sukūrė puikioji Anne Hathaway, yra priversta
dėl ekonominių priežasčių atleisti visus savo kampanijos darbuotojus nuotoliniu
būdu. Jausmelis ne iš gerųjų, lygiai tas pats ir jos sutuoktiniui Pakstonui,
kuris išvežinėja siuntinius. Porelė pamažu taip emociškai ir protiškai „nučiuožia“,
kad ima lyg mažvaikiai išsidirbinėti: rūko žolę, tarškina keptuvėmis su
kaimynais ir t. t. Kol galiausiai jie nusprendžia, kad geriausias gyvenime
dalykas dar liko pamirštas pavojaus jausmas ir adrenalinas, todėl jie nusprendžia
pavokti deimantą.
Gali pasirodyti, kad filmas labai
šmaikštus ir juokingas, tačiau tai nėra tipinė komedija, veikiau tik su komedijos
užuomazgomis, kuri reiškiasi per veikėjų prislėgtą nuotaiką, psichologinę
įtampą, negalėjimą ką nors pakeisti. Iš tikrųjų filmas būtų išėjęs puikus,
jeigu koks nors kitas, sakyčiau, talentingesnis režisierius būtų paėmęs šią
medžiagą. Dabar kai kurios scenos atrodo realizuotos kaip teatro scenoje,
dvelkia aiški konfliktų ir dialogo negyvenimiška struktūra. Dalis scenų, aišku,
nufilmuota remiantis nuotoliniais pokalbiais, atspindi mūsų karantininį bendravimo
kasdienybę, bet visumoje filme trūksta aistros, gilesnio pajautimo. Gal
problema yra dviejų žanrų mikstūra, kuri visgi nepasitvirtino. Arba reikėjo
kurti filmą apie deimanto vagis, arba iš tikrųjų depresinį karantininį filmą,
kuriame atsiskleistų žmogaus susipriešinimas ir bejėgystė. Dabar režisierius
norėjo tikriausiai vienu užpakaliu atsisėsti ant dviejų kėdžių, todėl
rezultatas visuminis išėjo nei šioks, nei toks. Galiausiai filmo finalas
nebeaiškus, tai kur tas karantinas mus turėjo nuvesti: ar prie šeimos santykių
atsinaujinimo ir kūrybiškumo, ar tiesiog pademonstruoti kaip vieną didelę ėjimą
į nesąmoningus ir pavojingus žaidimus su gyvenimu? O gal ir viena ir kita?
Kartais neužbaigtumas veda prie žiūrovo keliamo retorinio klausimo, todėl
suformuluoti minties nebūtina, tačiau šiuo atveju kažkokios „razinkos“ visgi
dar norėjosi, kad išsigrynintų filmo idėja.
Mano įvertinimas:
5/10
Kritikų vidurkis: 43/100
IMDb: 5.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą