Sveiki, skaitytojai,
Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi
jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos
naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris
padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą
istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).
Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę
tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris
kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau,
pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu,
mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų
Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų
niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki
Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse
nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs
komunizmas visus „sulygino“.
Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones
(1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės
būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus,
kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose,
miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose
paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir
žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja
po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir
jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus
rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per
stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių
ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo
šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o
mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando
kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau
tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter
Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje
žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu,
kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...
Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man
nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros
galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau,
matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus
įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos
kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į
viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie
Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą