Sveiki,
Šiandien pagalvojau, kad visuomeninė sistema tiesiog
atima vieną brangiausių dalykų iš žmogaus t. y., laiką, skirtą tik sau ir savo
savijautai gerinti. Dar niekad neturėjome tiek daug projektų, užimtumo, savanorystės
projektų, o kur dar darbas, rūpinimasis buitimi, kad kartais nueiti „į save“
net nebesinori. Nes mes patikime, kad kiti svarbesni, kad svarbu būti visur,
dalyvauti, rūpintis, duoti ir atiduoti, nes taip mus ugdo nuo mažens, bet jeigu
nelieka laiko sau, kad ir pusvalandžio dienoje be pašalinių veiklų, tik
susicentruoti vienumoje mintims, jas įgalinti, jas artikuliuoti, išjausti,
paleisti į aplinką, tada neugdomas sąmoningumas ir labai sunku kažką padaryti
ir pajusti iš gyvenimo pasitenkinimą.
Man regis, kad ir kas nutiktų, turime bent vieną
pusvalandį skirti laiko sau, atsijungti nuo problemų, interneto, žinių portalų,
nesaikingo valgymo, mechaninių judesių ir tiesiog gulėti, arba sėdėti
susitelkus į savo psichinės sveikatos švarinimą. Laikas sau yra vitaminai. Laikas
sau yra švara. Laikas sau nėra joks egoistinis dalykas, ką dažnas bando
primesti. Jeigu skiri sau laiką, susitvarkai mintis, jausmus, išgrynini kryptį
ir būsenas, tada ir su kitais elgsiesi kitaip, ne iš inercijos, o su
pasimėgavimu ir prasmės suvokimu. Aš randu laiko sau, tai yra svarbiau už bet
ką, ką man pasaulis bando pasiūlyti ir primesti, aš sąmoningai atsirenku, kad
darbai palauks, skambučiai, neatsakyti laiškai, filmai, knygos ir visas pasaulis
palauks, kol aš pabūsiu su savimi ne civilizacijos triukšme, o pakilęs virš
visko ir įvertinęs, jog pasaulis nesugriūva, jeigu per jį nelekiu trilinkais. Pabūkime
aristokratais, judėkime tikrovėje po laiko sau lėčiau, esmingiau, absorbuodami
savo veiksmų ir pasirinkimų prasmę, ir pajuskime iš to malonumą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą