Sveiki,
Ištroškę siaubo ir įtampos žiūrovai, tikriausiai, kaip
ir aš, dažnai žiūri visokius abejotinos vertės siaubo filmus, prablaškyti
kasdienybę ir neapkrauti savęs dideliais egzistenciniais klausimais. Vienas iš
tokių, artėjant Helovynui, šiųmečių filmų yra jaunos amerikiečių režisierės Roxanne
Benjamin siaubo filmas „Kažkas vaikams negerai“ (kai kur verčiama „Su
vaikais kažkas negerai“ (angl. There's Something Wrong
with the Children) (2023).
Istorija pasakoja apie atokioje miškų provincijoje
esančias dvi poras. Viena iš jų bevaikė, o kita turinti du vos ūgtelėjusius
vaikus. Vieną dieną šios šeimos susiruošia į mišką pasivaikščioti ir aptinka
senus griuvėsius, kuriuose vaikai išvysta švytėjimą. Kitą dieną kaimynai, pas kuriuos
miegojo vaikai, supranta, jog vaikai kažkur dingo. Galiausiai vyras atseka
juos, nes jie grįžo į tuos griuvėsius, pastarieji jo akivaizdoje savižudiškai
įšoka į bedugnę, o Benui, visa tai mačiusiam, pakrinka nervai. Grįžęs atgal
namo, jis mato tuos vaikus gyvus ir sveikus, tačiau jie ima elgtis
provokuojančiai ir baugiai. Kiti dar nemato, bet šie vaikai iš tikrųjų jau
pasikeitę...
Iš tikrųjų kažin ko ypatingo šiame filme nėra, jis i
labai vidutinis, bet kažkas jame visgi būta, kad jam pavyko išlaikyti mano
dėmesį nuo pradžios iki pabaigos. Gal tie tokie lengvi ir natūralumu „apipinti“
suaugusiųjų pokalbiai apie santykius ir vaikus prie vyno ir laužo? Pirmoji filmo
pusė išties stengiasi atskleisti tą natūralistinę atmosferą, jog nieko ypatingo
iš tikrųjų nevyksta. Suaugę maukia alų ir baltą vyną, o aplinkui strikinėja
išdykaudami vaikai. Antrojoje filmo pusėje, aišku, įvyksta esminis lūžis ir
paslaptingo švytėjimo paveikti veikėjai tampa, tiesa, nežinia, kuo, gal
pavergtais vabzdžių formos ateiviais (tai iki galo ir nėra atskleidžiama), bet
įtampos, bent jau man, netrūko. Tiesa, ji gan tradicinė, nes pagrindinei
veikėjai, kuri lieka bene vienintelė nepaveikta švytėjimo, reikia ištrūkti iš
miškų automobiliu, tačiau negali, ji slepiasi nuo ją persekiojančių monstrų.
Aišku, filmas neišvengia akivaizdžių klišių, pvz.,
atvykusi iškviesta pareigūnė skeptiškai vertina situaciją, bet netrukus ją
perduria vabzdžio geluonis. Kiek filmų pareigūnų baigia būtent šitaip savo
likimą panašiuose filmuose? Ogi beveik visi. Žinoma, galimai gali suerzinti
neadekvatūs veikėjų veiksmai ir šabloniški kai kurie pokalbių fragmentai, pvz.,
kai Benas bando įrodinėti, jog vaikai nėra tikrieji vaikai, o žmona vertina jį
kaip kokį įstreikuojantį vaiką ir juo netiki. Kodėl visas tas tikėjimo ir
netikėjimo klausimas kartojasi iš filmo į filmo kaip būtinybė? Nepaisant visų
filmo klišių ir nuspėjamų siužetinių algoritmų, man jis kaip pramoginis susižiūrėjo
neblogai. Gal buvau labai geros nuotaikos?
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 5.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą