Šios dienos citata: Gytis Norvilas apie literatūros premijas

 

Sveiki,

 

Ar reikia Lietuvai dar daugiau literatūrinių premijų? Tokį klausimą kelia poetas Gytis Norvilas ir svarsto straipsnyje Kasdienių premijų duok mums šiandien, arba Visiškas murakamis apie premijų reikšmės menkumą, atsilikusį nuo šiandienos tikrovės, pasenusius ir kolūkiais dar tvoskiančius premijų kriterijus. Iš kitos pusės, aš suprantu Novilą, jis žvelgia iš nacionalinės perspektyvos ir, atrodo, kad tų premijų išties per daug, o kai kada tokios menkos, kad, atrodo, girdžiu pirmąkart, nes jų laimėtojai niekur neskelbiami,  nebent regioninėje spaudoje.

 

Visgi galvoju apie regiono kultūrininkus, kurie iš savo krašto istorijos bando išspausti viską, kas taptų nors kiek patrauklu regioniniams turistams ir tų kraštų moksleiviams, tad ir tos premijos tampa lengva forma prisikviesti kokį nors rašytoją. Nežinau, kiek pasiteisintų ir kiek važiuotų rašytojų į provincijos rezidencijas kurti ir dalyvauti vietos kultūros veiklose, kai dažnas rašytojas dirba etatu kur nors kitur, o rašo po etatinio. Ar bus visur ten suvažinėti ir patrauklu? Bet gal geriau nei dar viena premija rašytojui, kuris vaizduoja kaimą šiuolaikinėje lietuvių prozoje...

 

Šmaikščiosios premijos, kaip antai „Žemaitės tašės“ premija atrodo tikrai patraukliau nei kokia Salomėjos Neries ar Ievos Simonaitytės premija, kurią, tiesą sakant, pasidalija tarpusavyje pakaitom tie patys rašytojai, komisijos nariai. Nėra ko čia slėpti, patys rašytojai yra ir tie patys kritikai, o kadangi didžiausias Vilniaus elitinis rašytojas pažįsta vienas kitą, nes sėdėję užstalėje, tai ir kritikuoti kaimyną viešai kažkaip negerai, geriau jau atskirai, laiškais ar rūkomajame, kad ne taip skaudėtų.

 

Gal kiek kitaip regioninėse premijų variantuose, kur toliau nuo išpuikusių Vilniaus rašytojų, esančių savame ratelyje. Na, neturime mes normalių nei premijų, nei kriterijų. Kodėl net aš renkuosi verčiau Bookerio premijos laureato knygą, o ne kažką iš Metų knygos penketuko? Nes žinau, kad Bookeris retai nuvilia, o Metų knygos penketukas – jau loterija. Mažai tautai su mažos intrigos literatūra tikriausiai per drąsu turėti tiek vietinės reikšmės premijų, kurių retsykiais nėra net kam įteikti. Kitą vertus, nors nieko prieš neturiu, tačiau tie patys 15 rašytojų metai iš metų kalbina ir moderuoja vieni kitus tuose pačiuose tęstiniuose literatūros festivaliuose, todėl primena nugaros kasymą (aš tau, tu man pakasai) ir gauni iš to šou, keletą straipsnių literatūrinėje spaudoje. Naujiems rašytojams nelabai, tikriausiai, yra vietos, nes šie pamatę kietą ir dažnai rūstų kritikos veidą (paprastai tų, kurie sako, kad kritikos nėra, o smagiausia prilupti pradedančiuosius, su kuriais už stalo dar nebuvai), šis „įšventinimas“ baigiasi tuo, kad literatūriniai perspektyvūs chuliganai labai greitai suvokia, jog literatūros aikštelė jiems nepriklauso ir pustosi padus, nes kitur gal sėkmingiau ir lengviau. Kitaip sakant, turi būti kietas eidamas į literatūrą, nes premija viena kita ir ąžuolo vainikas gali labai suklaidinti, jog atėjai ten, kur tave pasitiko, o staiga apsižvalgęs suvoki, jog tai Trojos kiemas ir tenka kariauti, nusimetus ąžuolo vainiką.

 

Jūsų Maištinga Siela