Sveiki,
Pietų Korėjos režisierius
Kogonada prieš kelerius metus pateikė internacionalinio pobūdžio filmą „Gyvenimas
be Jango“ (angl. After Yang) (2021), kuris buvo pastebėtas ir
žiūrovų, ir kino kritikų. Kodėl jį vadinu internacionaliniu? Ogi jis vaizduoja
tokią šeimą: žmona – juodaodė, vyras – baltasis, atžala – azijietė. Holivude
dabar toks manevras vadinamas kovojimu prieš rasinę nelygybę. Bet nemanau, kad Kogonada
tai būtų itin svarbu, jis šiame filme nagrinėja ne internacionalinius lygybės
klausimus, bet filosofiškai žvelgia į galimą ir jau iš esmės mūsų tikrovėje
kuriamą žmogaus ir robotų santykį.
Džeiko ir Kiros šeimoje
vieną dieną išsijungia Jangas. Jis sugenda. Jangas – tai azijietiškos išvaizdos
robotas, įsigytas vietoj už auklės, palaikyti namuose esamą tvarką ir kad
mokytų jaunąją atžalą kinų kultūros. Sugedus Jangui, Džeikas nori jį pataisyti,
tačiau geriausia, ką jam siūlo taisyklos, yra atiduoti Jangą perdirbimui ir
išardymui. Galiausiai Džeikui atitenka Jango atminties saugykla, kurią jis
imasi tyrinėti per specialiuosius akinius. Jis netikėtai sužino įdomybių ne tik
apie save ir savo šeimą, bet ir slaptą Jango gyvenimą. Pasirodo, jis buvo
įsimylėjęs kitą robotę...
Filmas, aišku, nagrinėja
jau ne kartą kine iškeltą žmogaus ir robotų santykių emocinį aspektą. Šįkart filme
perteikiama ir visuomenėje nemato dirbtinio intelekto galimą jausmų anatomiją. Robotai
irgi gali generuoti jausmus ir klausti, o kokia gyvenimo prasmė. Galiausiai Džeikas
nardydamas po Jango archyvą ima suvokti, kad takoskyros tarp žmogaus ir roboto
jausmų beveik nebelieka, nes robotai tapo žmonių atšvaitais, sukūrusiais ir
davusiais naują padermės pradžią. Potekstėje lyg ir klausiama, o tai kas tada
davė pradžią patiems žmonėms? Kas yra jų kūrėjai? Galimi ir kiti prasmių egzistencijos
klausimai.
Filmas toks romus ir
lėtas, kad retsykiais primena mokslinės fantastikos meditaciją. Režisieriui
beveik pavyko išvengti visų socialinio robotai prieš žmones ir žmonės prieš
robotus susipriešinimo aštrumo. Džekas, jautrus ir imlus žmogus, nagrinėja
tarsi Gėtės dramos herojus Faustas prasiplėtusias suvokimo ribas ir priima
viską nuoširdžiai be jokios atmetimo reakcijos, nuoširdžiai gilindamasis ir
tapatindamasis su Jango prisiminimais. Filmas absoliučiai sulėtinto laiko ir
pasakojimo, veikiau filosofinis mikro pasakojimas apie ateities žmonijos santykius
su pakitusia tikrove, kurioje nesunkiai žiūrovas gali ruoštis kaip iš
elementoriaus savo galimai tikrovei. Nepasakyčiau, kad filmas labai
įtraukiantis ar kad jį būtinai reikia pamatyti visiems ar išskirtinai
gurmanams. Ne, jis tiesiog romiai mąsliai veda per jausminį pasaulį, kuriame
svarbiausia yra žiūrovui permesti esminius kintančios būties klausimus.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą