Sveiki,
Kas būdamas jaunas ir vos
tik baigęs mokyklos netroško kuo greičiau išvykti iš savo gimtųjų kraštų ir
išbandyti visai kitokį gyvenimą? Taip, kaip dabar mūsų perspektyvus jaunimas
skuodžia iš Lietuvos, arba provincijos gyventojai į didmiesčius, tikėdamiesi
pamiršti daugelis visas nuoskaudas ir įgyvendinti kuo griaučiai lūkesčius? Apie
tai iš dalies danų filmas „Nepageidaujamas asmuo“ (Scanoramoje filmo
pavadinimas buvo pristatytas lotynų populiaria fraze „Persona non grata“)
(dan. Hvor kragerne vender) (2021). Žiūrėdamas filmą, nepalioviau
galvoti apie jaunus nelaimingus žmones, kurie bėga ir griauna vieni kitų
gyvenimus.
Filme vaizduojama Laura,
kuri iš Danijos po daugel metų grįžta į brolio vestuves provincijoje. Kažkada
įsiskaudinusi dėl patyčių, atmetimo reakcijos ir negalėjimo savęs realizuoti,
ji išvyko iš tėvų ūkio ir didmiestyje tapo rašytoja, tarp menininkų susikūrė tapatybę,
nubraukdama visus savo provincialumo bruožus. Deja, grįžusi iš namų aplinkos
sulaukia vien šaltumo. Motina ją kritikuoja dėl berniokiškos šukuosenos,
vaikystės draugas nepraleidžia progos jai įgelti dėl to, kad ji paliko jį nė
neatsisveikinusi, bet didžiausia išdavystė – brolis veda didžiausią Lauros
jaunų dienų priešininkę ir persekiotoją Kateriną. Be Lauros, atrodo, gyvenimas
čia paprastas ir nesudėtingas, tad netrukus buvusi provincialė suvokia, jog yra
šį bei tą ne tik susikūrusi, bet ir praradusi: motinos prielankumą ir
supratingumą, jos čia niekas nevertina kaip rašytojos ir mena tik tai, kas ji
buvo iki tol, o varžovė Katerina kaip marčia užėmė net Lauros kaip dukters
tapatybės vietą. O ir Lauros gyvenimas neatrodo nusisekęs, jos draugas, kuris
išsireikalavo atvirų santykių, nepraleidžia progos flirtuoti ir susitikinėti su
kitomis. Atrodo, kad sugrįžusi namo Laura patiria tapatybių tam tikrą
susvyravimą; ji nesijaučia čia mylima, bet ir kaip menininkė ir užkietėjusi
vegetarė mieste taip pat nėra laiminga. Tai kas iš jos beliko?
Laura nusimauna batelius
ir branda į šviežias karvės išmatas, bando susigrąžinti ir pajusti tai, nuo ko
ji bėgo.
Iš tikrųjų filmas tarp
kaimiškosios ir miestietiškosios danų kultūros gali lengvai koreliuoti ir su
lietuvių patirtimis, keičiant socialines tapatybes, bandant prisitaikyti kitoje
terpėje bei kuriant iš naujo savo pasaulį. Iš kitos – filmas apie pyktį ir
atleidimą, apie nuoskaudas ir savęs išlaisvinimą arba to negalėjimą padaryti. Kultūriniais
kontrastais sudurstytas pasakojimas primena kažkuo mūsų buvusį serialą „Giminės“,
pasakojama iš esmės apie sunkius ir slogius dalykus, tačiau režisierė
retkarčiais karčioje dramoje randa juodosios komedijos elementų ir juos
panaudoja. Kuria savitą psichologinę įtampą tarp Lauros ir Katerinos, nors iš
kitos pusės lyg ir aišku, kad vestuvių dieną tarp moterų anksčiau ar vėliau
įvyks muštynės. Visada kine nepatikiu, kai dvi besipešančios moterys,
susidraskiusios sukneles ir išsirovusios plaukus, gali nei iš šio, nei iš to
nuleidusios garą pasipasakoti savo traumas ir nuoskaudas, apsikabinti, nusiprausti,
„nugręžti ašarą“ ir grįžti į gyvenimą. Tai taip nelogiška ir holivudiška, kad
tai tampa šio filmo kulminacine kliše, nors, atrodo, pati pasakojimo medžiaga
išties gera. Gal pernelyg nueita į klišes dėl to, kad istoriją bandoma užbaigti
pozityviai ir viltingai?
Visgi filmą vertinčiau
kaip danų pusėtinai pavykusi, kurį nesunku žiūrėti, ypač tiems, kurie mėgsta
europietišką kiną. Danų ūkio laukai, karvės, vestuvės daržinėje – kaip
lietuviška, patikėkite! Veikėjai šaržuojami, labiau primena komedijos veikėjus,
nei rimtos dramos, bet ne tiek, kad taptų absoliučiomis karikatūromis, nes pats
geriausias dalykas – Lauros besiveriantis dvilypumas, kuris tampa viso filmo
akstinu.
Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą