Sveiki,
„Kaziukas... nusipirksiu
/ medinę Meko kaukę.“ Aleksandras Burokas
Kaip seniai rašiau apie
kultūrinę spaudą. Sau. Į paraštę. Gal ir Jums, jeigu įdomu. Šįkart iš „Akropolio“
(Dieve, kas mane ten nešė?), kur jau šurmuliuoja kalėdinių dovanų beieškančios
minios ir šiaip neturintys ką veikti, parsivežiau naujausią „Literatūra ir
menas“ numerį. Ne visada spėju perskaityti, dažniausiai nuotrupas, vieną kitą
straipsnį, o kartais, žiūriu, net ir tiek nebelieka laiko, nes jau būna
pasirodęs ir kitas numeris. Tam tikra prasme, kas du mėnesius išeinantis
žurnalas ne taip jau ir retai, ką?
Visgi šįkart numeris
orientuotas labai į latvių literatūrą. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė
apžvelgia du sėkmingus latvių literatūros romanus, išverstus į lietuvių kalbą –
Laura Vinogradova „Upė“ ir Nora Ikstena „Motinos pienas“. Pastarasis išleistas
dar prieš pandemiją, mano paties skaitytas ir... tenka pripažinti, kad
Cibarauskė teisi, romanas trafaretinis. Linas Daugėla apžvelgia latvių
poeto (Artis Uostupas) poeziją „Gestai ir kiti eilėraščiai“, Arvydas Valionis
išvertė Andos Baklane straipsnį apie senuosius latvių romanus.
Su malonumu perskaičiau Linos
Simutytės „Scanoramos“ feministinių filmų ir Saros Poisson „Nepatogaus
kino“ apžvalgas. Kai kuriuos norėčiau pamatyti. Ypač „Barbarę“ ir „Rožavą“.
Vyriausioji redaktorė Lina
Laura Švedaitė įžangoje dalijasi savo prisiminimais apie senelio mirtį, bet
dar įdomiau – „vėjo telefono“ idėją, savitą skambučių į kosmosą pas mirusiesiems
skambutį. Žinoma, kad tai toks savigydos reikalas, kuris, pasirodo, buvo
padarytas ir prie Nacionalinio operos ir baleto rūmų. Lietuviai ten skambino
savo išėjusiems 4000 sykių. Kiek kitokią trauminę patirtį byloją „s-keltiniuose“
Gintautė Riabovaitė, parašiusi čionai pirmąjį savo tekstą „Apie
savivertę“. Dieve, kaip aš ją suprantu. Labai lengva patikėti, kad esi nieko
vertas, dar baisiau – tenka su tuo Sizifo akmeniu gyventi ir nuolat
psichologiškai grumtis. Dovydas Kiauleikis, kurio straipsnius šiaip mėgstu,
nes kelia nemažas diskusijas, šįkart ramiai išsakė savo renginių perdegimo
sindromą. Aš vis galvoju, ar tikrai reikia aplankyti kiekvieną renginį,
pamatyti visus festivalių filmus, būti ten ir šen (juk einama iš kultūrinio
bado ir patyrimo), o ne dėl to, kad nuvalgyti visą kultūrinė grietinę. Visgi
apie išlepintą kultūrinį žmogų esama tiesos. Pritraukti į kino sales reikia dar
papildomo cirko, kitaip niekas nevyks.
Nemėgstu suomio Akio
Kaurismakio kino. Man nesuprantamas tas lėtas, melancholiškas sustingusio
teatro humoras, nors „Kita vilties pusė“ (2017) tikriausiai mažiausiai erzino.
Visgi tekste (keistos prozinės formos interviu) autorius kalba apie savo
priklausomybę nuo alkoholio ir tai, nėr ko slėpti, viso interviu vinis ir tą jis pasakoja gurkšnodamas baltąjį vyną su ledukais – va, kur roko žvaigždės
įvaizdis. Aišku, dar ir miela lietuvio širdžiai aiški režisieriaus neapykanta
kapitalistams ir grobuonėms valdininkams.
Lenkų versti haiku kaip
haiku, bet štai prabėgom perskaičiau Aleksandro Buroko meditatyvias
poezijos miniatiūras ir suklusau. Grįžau prie pirmojo ir užbaigiau kaip kokį
žuvies delikatesą per Jūros šventę t. y., pasičiulpdamas taukuotus pirštelius.
Labiausiai paveikęs šio numerio skaitinys. Artima poezija, suprantama subjekto
sugestija, būsenos ir poetiniai įvaizdžiai, kurių kai kada net proto
pastangomis nesukursi, kyla spontaniškai iš kūrėjo vidaus. Vienas iš tokių:
kraujo – bus
turiu stiklainį rūgšties
ir trachėjoj gegutę,
Rammsteinus kukuojančią.
bus, sausakimšas Vingis –
sieben, acht, neun,
aus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą