Vokiečių fotografo Horsto Kistnerio vaizdas, įtrauktas į Sony World Photography Awards portfolio kategorijoje. Horst Kistner / Sony World Photography Awards
Sveiki, skaitytojai,
Slogios nuotaikos! Pamenu,
Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra išleidusi knygą „Nustokim krūpčioti“. Net ne nustokite,
o nustokim – sutrupėjęs daugiskaitos I asmuo, kuris reiškia, kad ir
Prezidentė turėjo nustoti krūpčioti. Bet esmė, kad tai tik kvailas įsakymas
valdyti savo emocijas arba apsimesti, kad jas valdai, o viduje iš tikrųjų
norisi krūpčioti ant kiekvieno kampo, nes vėl sueini su pasauliu į
konfrontaciją. Tokiomis akimirkomis viskas dirgina ir nieko nesinori, jautiesi
išduotas ir pats išdavęs, tarsi nebeverta dėl nieko stengtis, o ypač ką nors
suvaldyti. Ypač savo pasireiškiančias beprotybes.
Visgi jau kažkiek žinau
save ir pažįstu, jog reikia tas dienas išlaukti, leisti įvykti kam nors netikėto,
kad išblaškytų šią aukos pozicijos iliuziją. Kantrybe niekada nepasižymėjau,
tačiau vasara man visada krizės metas, tiesą sakant, jos nemėgstu, nes nežinau,
ką be darbo dar galėčiau laisvomis dienomis nuveikti prasmingo. Būtent prasmingo,
nes kai tau duotas pasaulio laikas patirti, o niekas nevyksta, atsiveria toji
praraja. Pas mane ypač greitai, nes esu išdresuotas (kaip ir daugelis jūsų)
nuolat ką nors daryti ir dažniausiai skubiai čia ir dabar. Neišeina po
visko tiesiog gulėti ant žolės ir medituoti kaip vaikystėje, tam reikia
pastangų. Kaip vienoje senoje laidoje iš dešimto dešimtmečio pabaigos sakė
aktorė Doloresa Kazragytė: „reikia šiandien didžiulių pastangų gyventi įdomiai“.
Tikriausiai visada planuoti tą įdomumą, o planuoti aš, kaip žinia, nemėgstu,
dar labiau nemoku organizuoti, telkti, burti, todėl, kad kažkas vyktų, reikia trigubų
pastangų, nei planingam ir visuomeniškai aktyviam žmogui, kuris iš inercijos
moka tą daryti.
Kita vertus, šiandien
gyventi yra juk įdomiau dėl įvairovės. Kiek turime įvairovės, tik ar viso to
norime, kai vienas ar kitas dalykas ranka pasiekiamas? Nori skaniai pavalgyti? Atsiriboji,
nes maistas nesveikas ir skaičiuoji kalorijas. Nori pakeliauti? Pasižiūri į
atostogų grafiką ir piniginę ir galimybės sumažėja iki minimumo. Nori draugų ir
nuotykių? Pasižiūri į tinderį ir viskas aišku, kuo baigsis. Nori į gerą
koncertą? Bet pagalvoji apie minias nuo alaus nuolat tarp WC ir aikštelės
migruojančius žmones. Opera ir kamerinė nedomina. Nori mylėti Gražulį, bet nėra
už ką. Tiesą sakant, išlepau. Tikrai. Sunkiai besusijaudinu tikrovėje ir
nežinau, iš kur ateina toji tendencija ir ar ji laikmečio ženklas? Reikia nustoti
krūpčiot nuo atbukimo, o ne dėl išgąsčio.
Žinote, kad aš
nebesiurbliuoju kambarių dulkių siurbliu, nes už mane tai daro elektrinis
robotukas? Toks apskritas diskas, kuris slampinėja kaip šuva ir renka mano
plaukus ir dulkes? Komfortas begalinis, tačiau o kur aš esu tame komforte? Paskendęs
kažin kokioje tirštoje iliuzijoje, kad net kančia kartais tampa užsirišti batą.
Kodėl niekas dar neišrado mašinos, kaip užsirišti batą? Ak, jau batai su virvelėmis
nyksta mūsų patogumo dėlei. Gal gerai, ką, įsispiri į kroksus ir varai
skinti krokų?
Bandau suvokti, kokio šio
teksto prasmė, kad viskas nebūtų panašu į atvirą verkšlenimą, nes niekam jie
nepatinka, dažniausiai mums patinka tik individualiai verkšlenti kitiems, bet
ne kai kiti mums. Norėjau parašyti apie šių dienų egzistencinę pajautą, kai
norisi pulti laimingus žmones, gulinčius prie ežerų su šašlykais ir
kaukazietiškų prieskonių kapšeliais ir besifotografuojančius tiesiai į
facebooką su trumpais įrašais kaip faina gyventi. Bet kai tik susiduriu
su noru pakelti prieš juos kardą, atsiranda bejėgystės jausmas, nes imi ir
suvoki, jog viskas, ką galima apie juos pasakyti, tai iš esmės pasakysiu tik
apie savo piktumą ir bejėgystę. Kitaip sakant, koučeriai teisūs, viskas
yra mūsų atspindys ir neverta muštis dėl nieko. Tada kuo užpildyti dienas,
jeigu pykti ir muštis negalima, negalima kaip Hamletui „atitaisyti“ sugverusio
pasaulio ir nėra su kuo kovoti? Belieka vėl nuleisti galvą, sudėti ginklus ir
grįžti prie savęs ir... atsiprašyti. Viskas bus gerai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą