Sveiki,
Šios savaitės kino teatruose populiariausias ir
lankomiausias filmas yra graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos naujausias darbas „Malonės
rūšys“ (angl. Kinds of Kindness) (2024), kuris nebuvo
nepastebėtas šių metų Kanų kino festivalyje. Nominuotas „Auksinei palmės
šakelei“ net keliose kategorijose, visgi pergalę teko švęsti geriausiu aktoriumi
pripažintam Kirsten Dunst vyrui Jeese Plemons. Atrodo, dar visai neseniai
žiūrėjome „Prasti reikalai“ (2023), o nepraėjus nė visiems metams – jau naujas
darbas. Pastaruoju metu režisierius išgyvena tikrą kūrybinį pakylėjimą ir jau
yra pradėjęs filmuoti dar vieną savo darbą.
„Prasti reikalai“ buvo praėjusio sezono hitas,
apkeliavęs pasaulį ir susirinkęs nemažai apdovanojimų. Man tas filmas taip pat
vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino darbų, tad normalu, kad dar neužmiršę
gluminančių ano filmo idėjų kėlėme nemažus lūkesčius šių metų „Malonės rūšims“,
kuris dažnai interneto vartotojų komentaruose yra įvardijamas kaip geras, bet ne
toks geras kaip „Prasti reikalai“. Dažnas kaltina, kad režisierius per greitai
pradėjo kitą projektą ir reikėjo apgalvoti labiau. Žinoma, aš taip nemanau,
nors lūkesčių turėjau ir jie gana neblogai buvo išpildyti.
Visų pirma, „Malonės rūšys“ yra triplikas – tai 3
novelės, skirtingos istorijos, papasakotos per beveik 3 valandų filmą,
idėjiškai besijungiančios, tačiau neturinčios siužetinių sąsajų. Kaip visada
Lanthimos provokuoja, glumina ir yra nepatogus, jis naudoja savo atrastą kino
kalbą, panašiai kaip koks švedų režisierius Ruben Östlund, sukūręs „Kvadratą“
ir „Liūdesio trikampį“. Formos atžvilgiu gal Lanthimos netgi originalesnis ir
rizikingesnis, nes lyginant „Malonės rūšis“ su paskutiniu darbu akivaizdžiai
išsiskiria filmo stilistika.
Pirmojoje istorijoje pasakojama kontrolės ir
psichologinės priklausomybės istorija. Pagrindinis veikėjas dirba prestižinėje
įmonėje, tačiau pagrindinis jo darbas yra atsiskaityti už savo gyvenimo veiksmus
mylimam bosui, kuris kontroliuoja absurdiškai kiekvieną jo žingsnį. Galiausiai atsisakęs
suvaidinti avarijoje jis netenka malonės ir galiausiai suvokia, kad nemoka
kurti savo gyvenimo be kito kontrolės. Visas absurdas yra veikėjo pastangos
susigrąžinti malonę ir prielankumą. Iš tikrųjų šioji filmo dalis yra apie mus
pačius, mūsų matomus ir nematomus priklausomybių ryšius nuo darbo, viršininkų,
žmonų ir vyrų – viskas taip glaudžiai „surišta“, kad, netekę dažniausiai nors
vienos priklausomybių grandies, nebemokame toliau priežasties gyventi.
Antrojoje dalyje vėl vaidina tie patys aktoriai, tik
jų istorija ir rolė kitokia. Policininkas bando kaip nors susigyventi su Lizos
netektimi, kol galiausiai vieną dieną Liza grįžta išsigelbėjusi iš negyvenamos
salos, kurioje ji užsiėmė kanibalizmu. Policininkas netiki, kad tai tikroji
Liza, ją įtarinėja, kol galiausiai panyra į depresiją, reikalauja Lizą save
mėsinėti ir jam kepti patiekalus... Iš vienos pusės istorija žiauri, bet ji
vėlgi apie malonės prieraišumą, įtikėjimą, kad žmogus yra vientisas ir jis
nesikeičia, norima jį „užkonservuoti“ geriausioje jo versijoje. Socialinėje siaubo
istorijoje viskas perteikiama groteskiškai makabriškai, kur psichologinis
žiaurumas pasireiškia konkrečiais prievartos kitam veiksmais, bet baisiausia,
ką filmas užfiksuoja, kad mes esame linkę pasiduoti tam smurtui ir save
pradedame mėsinėti perkeltine arba, kaip šioje istorijoje, tiesiogine prasme.
Trečioji istorija pasakoja apie moterį, šis vaidmuo
labiausiai aktorei Emmai Stone tiko, kuri bando surasti pranašę, šių dienų
Kristų, kuris prikeltų numirėlius ir galėtų sukurti kultą. Pati veikėja
priklauso seksualinio pobūdžio kultui, nuolat su kolega geria ašaromis kulto
lyderių pašventintą vandenį ir yra įtikėjusi, kad pasauliui reikia labiausiai
tikėti lyderiu. Veikėja, palikusi savo mažametę dukrą ir vyrą, stengiasi gyventi
religinių dogmų sistemoje, nes negeba prisiimti gyvenimo savikūros. Visgi tai
labiausiai išplėtota istorija. Iš vienos pusės ji pasakoja apie žmogaus malonę
priklausyti kitiems, kad kiti nulemptų gyvenimą ir tapatybę, iš kitos pusės
kalba apie žmonijos poreikį susikurti aukso veršį ir jį garbinti, kad būtų
išpildytas gyvenimas, kad pačiam nereikėtų abejoti.
Taigi režisierius visose dalyse žaidžia priklausomybių
spektrais. Priklausyti – tai reiškia, atsikratyti atsakomybės, streso ir bėdų,
o juk tai malonė. Malonė kaip manija ir ji turi atskiras savo rūšis, aspektus,
bet tai makabriškas ir sarkastiškas pavadinimas, kuris žymi iš tikrųjų
destrukcijas, manijas, kurios veda į skausmą, neviltį, priklausomybes ir baimes
prarasti. Labai vykusios novelės, apie kurias galima labai ilgai diskutuoti. Filme
rasite ir ankstesnių režisieriaus filmo idėjinių atšvaitų, be to, nustebsite puikiai
parinktais kultiniais garso takeliais nuo Eurythmics „Sweet Dreams“ iki
pašėlusio E. Stone šokio pagal Cobrah „Brand New Bitch“. Gal filmas nebuvo toks
sproginėjantis ir beprotiškas kaip paskutinieji režisieriaus darbai, tačiau
savitai kitoks ir savitai geras.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.0
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą