Sveiki, skaitytojai,
Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent
jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu
man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas
kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė
talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma
man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio
kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to,
Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus
filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus,
tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės
režisūrinį braižą.
Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent
jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti
įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai
mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką
sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai –
bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja
ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu.
Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta
būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...
Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau
šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio
potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma
išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris
inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o
moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai –
Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių
galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo
viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi
ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą
suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės
atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip
ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis,
nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.
Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo
dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams
Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos
infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip
teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų,
kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš
kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių,
pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi
filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip
galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino
kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis,
o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.1
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą