Sveiki,
Italų režisierius Matteo Garrone paprastai kas
kelerius metus pristato vis po naują savo filmą. Kaskart vis kitokio žanro ir
stiliaus. Naujausias jo darbas „Aš čia kapitonas“ (it. Io capitano)
(2023) buvo pristatytas ir 2024 metų Kino pavasaryje, kuriame sulaukė nemažai
gerų atsiliepimų. Esu matęs keletą jo darbų ir galiu pasakyti, kad labai
sukrėtė jo filmas „Dogman“ (2018), todėl nemažai tikėjausi ir iš „Aš čia
kapitonas“.
Istorija nufilmuota Senegale ir Maroke. Paprastai Garrone
dirba su tėvynainiais italais, tačiau šįkart pasakoja istoriją iš Afrikos
pabėgėlių, plūstančių į Italiją, perspektyvos. Panašiai kaip lenkų režisierė A.
Holland savo naujausiame filme „Žalia siena“ (2023) apie Artimųjų Rytų
pabėgėlius, plūstančius priverstinai iš Baltarusijos į Lenkiją, Lietuvą,
Latviją. Tiesa, „Žalia siena“ man kur kas labiau patiko ir įtikino, nei dekoratyvinis
„Aš čia kapitonas“.
Istorija pasakoja apie du penkiolikmečius, kurie
tikėdamiesi šviesesnio rytojaus sumano iš Senegalo pabėgti per dykumą į Europą.
Du pusbroliai ilgą laiką taupo pinigus ir galiausiai prisimelavę savo šeimoms
pabėga, nepaisydami įspėjimų, kad daugelis žūva net nepasiekę Europos krantų. Iš
tikrųjų du pusbroliai susiruošia į ilgą kelionės išbandymą, kuriame jie bus
apgauti, sumušti, atskirti ir vėl likimo ir atkaklumo bei draugystės pastangų
suvesti. Nepasakosiu visos istorijos gairių, ji labai primena „Odisėją“, tačiau
turi nemažai aliuzijų į Senojo Testamento tekstus.
Pagrindinis veikėjas Seidu pasižymi išskirtinai
teigiamomis savybėmis. Jis įkūnija beveik šventąjį (neskaitant fakto, kad
melavo motinai ir ją paliko nežinioje), kuris apsiima ne tik gelbėti pusbrolį,
bet ir Nojaus primenantį pabėgėlių laivą. Besąlygiškai atlapaširdis ir visur
pasiryžęs pasiaukoti ir gelbėti – toks veikėjas man asmeniškai neįdomus, jis multiplikacinis,
idėjinis ir kuriamas kaip didaktinis šabloninis pavyzdys. Aišku, pakeri
neprofesionalo ir su kamera „nedraugavusio“ pagrindinio aktoriaus Seydou Sarr atsidavimas
ir užsidegimas, bet visumoje tai melaginga istorija, priešingai nei anksčiau
sukurtas šokiruojantis „Dogman“, kuris kėlė nuostabą ir paliko daug klausimų. „Aš
čia kapitonas“ labiau skirtas šeiminiam žiūrėjimui, aiškiam ir elementariam
vertybių vadovėliniam sustatymui, bet ne provokacijai. Paprastai masėms toks
filmas labai patinka, nes jis užbaigtas, nekyla abejonių ir parodo mums, ko
trūksta mūsų pačių gyvenime – ogi sumauto heroizmo, kuris leistų patikėti, kad
dėl tokių žmonių kaip Seidu bus išgelbėtas pasaulis.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą