Sveiki,
Jeigu Korėjos ar Japonijos režisieriai kuria aštrias
apokaliptines istorijas, vadinasi, jos bus įtraukios ir geros, arba nepažiūrėsiu
daugiau nei pusvalandžio – tarpinio varianto nelabai atsimenu, kad būčiau
patyręs. Vieną naujausių Pietų Korėjos pseudoapokaliptinių filmų „Utopija“
arba kai kur verčiama „Konkreti utopija“ (angl. Concrete Utopia)
(2023) visgi išžiūrėjau iki galo, nors pats filmas kėlė prieštaringus jausmus.
Istorija neaiškina jokių kontekstų. Tiesiogine to
žodžio prasme, prasideda armagedonas – galinga žemės drebėjimo ir viesulo
stichija nusiaubia Seulą, sugriaunami visi megapolio rajonai, tačiau
stebuklingai išlieka stovėti vienas didžiulis daugiaaukštis su savo
gyventojais. Netrukus išlikę gyvieji iš aplinkinių rajonų taip pat nori gyventi
šiame name, kol bus suteikta iš pasaulio kokia nors humanitarinė pagalba.
Aišku, jeigu tokia kada nors bus. Tačiau namo gyventojai nenori kitų gyventojų,
juos demokratiniu balsavimo būdu išvaro atgal į lauką, nors ir yra žiema. Galiausiai
namas tampa maža atskira respublika su
savo lyderiu ir įstatymais, vyrai eina į ekspedicijas parnešti maisto, o
moterys rūpinasi namais, bet kaskart rasti maisto griuvėsiuose sudėtingiau, o
ekspedicijas ima atakuoti sulaukėję ir kerštaujantys atstumtieji bei kitos
grupės...
Atmosfera iš tikrųjų nepavydėtinai slogi. Postapokaliptiniame
filme galioja demokratinės sąlygos, kurios tik iš dalies imituoja demokratiją,
tačiau valdžia pagrįsta lyties ir lyderio pagrindu. Man patiko tai, kad
retkarčiais grįžtama iki apokaliptinius laikus ir atskleidžiamos veikėjų
biografijos, įvykiai iki didžiosios nelaimės. Galiausiai čia išaiškėja
paslaptys tų, kurie yra pasilikę name neteisėtai...
Filmas imituoja valdžios formas, parodo jų dabarties
ydingumą, politinius sumanymus. Tai tarsi savotiška W. Goldingo „Musių valdovo“
paralelė, kurios scenarijuje galima atpažinti ir Biblijos pasakojimo motyvus,
ir hierarchinius sisteminius blokus. Iš kitos pusės filmas nėra nenuspėjamas ar
koks nors labai originalus, nors atmosferiškai tirtai pavykęs. Man nuo pat
pradžių buvo aišku, kur link krypsta viso filmo sumanymas, t. y. pavaizduoti
jau kine matytus „mažosios civilizacijos“ egzistavimo principus, pagrįstus
smurtu ir dominavimu. Atrodo, kad scenarijuje idėja panaudota iš kur kas
originalesnio portugalo rašytojo Jose Saramago romano „Aklumas“ 2008 metų
ekranizacijos, kuri anuomet man padarė nemenką įspūdį, todėl siūlyčiau
pirmiausia žiūrėti jį. Dabartinis korėjiečių filmas „Utopija“ veikia tarsi
pagal tuos pačius socialinės elgsenos modelius. Buvo įdomu žiūrėti, atpažinti,
tačiau retsykiais išlįsdavo tikriausiai Rytų Azijai būdinga keistoka kino ir
kultūros kalba, kuri primena socialinę parodiją, o veikėjų sprendimai tokie
buki tarsi veiktų pernelyg kaip prisukami apelsinai, nei pagal logiškus žmogiškuosius
faktorius. Viena iš veikėjų pasižymėjo pabrėžtinu altruizmu ir kaip pagal
Holivudo klišę, nors ji ir netenka svarbiausiojo gyvenime, jai gyvenimas
atlygina gerumu. Tos literatūrinės didaktinės klišės, kada geriesiems visada
pabaigoje baigiasi gerai, man visada suponuoja, kad filmas prastas, nors ir nepalaikau
blogųjų pusės.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą