Sveiki,
Nepamenu nė vieno gero ir įsimintino filmo apie
vilkolakius. Apie vampyrus taip, o apie vilkolakius ne, nors jie irgi kino
industrijoje populiarūs ir galgi net visai gerų buvo, bet esmė, kad nepamenu. Nesitikiu,
kad artimiausiu metu, nuslūgus visokios „Saulėlydžių“ sagoms ir pan., atsiras
kas nors originalaus ir netikėto, gal dėl to su tokiu savitu skepticizmu
peržiūrėjau režisieriaus, scenaristo ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Jim
Cummings filmą „Snou Holou vilkolakis“ (angl. The Wolf of Snow
Hollow) (2024). Kai kino projektą vienas žmogus pastato nuo scenarijaus
iki paskutinio kadro, atrodo, darbas turėtų būti ypatingas, tačiau taip, deja,
ir vėl taip nenutiko.
Istorija pasakoja apie žiemišką miestelį, kuriame
prasideda keistos ir žiaurios mirtys, susijusios su sudraskymais. Iš pradžių
šerifas ir vietos policija mano, kad tai koks nors laukinis žvėris, nes
vilkolakiai, kaip žinia, neegzistuoja, tačiau netrukus vilkolakį kažkas pamato,
galiausiai ir pats šerifas medžiokliniu šautuvu bando jį nugalabyti, bet, kaip
supratote, nesėkmingai. Šalia trilerio kriminalinės linijos pasakojama ir
pagrindinio šerifo Džono Maršalo gyvenimo istorija. Jis neurotikas, cholerikas
ir absoliučiai darbe gali pratrūkti lygioje vietoje ir visus aprėkti, kai ką
apkulti ir visi, atrodo, susitaikę su jo tokiu nenormaliu elgesiu, nes jis
šefas, jis šerifas. Kaip vėliau paaiškėja, Džonas turi priklausomybių ir jų
padariniai nulemia jo nestabilią psichiką, tačiau jam tai nesutrukdo
išsiaiškinti santykius su dukra ir atskleisti vilkolakio paslaptį...
Filmas išties keistas. Tikrai. Jeigu ir jausti visame
filme vieno autoriaus autentiškumą, tai jį tikrai pajusite, nes filmo tonas ir
koloritas balansuoja tarp juodosios komedijos iki siaubo trilerio. Jeigu panašaus
žanro komedijose ir serialuose šis žanras būna daugmaž aiškus ir sustyguotas
pagal kanonus, šiame filme, atrodo, viskas nesaugu, atrodo, kad filmas tuoj
patirs nesėkmę, nes žanrinis kinas „šlitinėja“ tarp žanrų. Iš kojų verčia ne
vilkolakio žmogžudystės, bet Džono neurotiškas charakteris ir aplinkinių
reakcija. Nors vėliau viskas paaiškinama ir suvokiama, tačiau visumoje tam
tikrų logikos dėmenų trūksta. Pavyzdžiui, Džekas mato žiemos metu iš automobilio
pusnuogę ir nubrozdintą savo dukrą, kuri ką tik mylėjosi su neaiškiu tipeliu ir
vos nebuvo perplėšta pabaisos, užuot ja pasirūpinęs, jis ją aprėkia ir siunčia
namo nė nepaklausęs, kaip ji, nes svarbiau yra ne auka, o vilkolakis. Pamaniau,
kad labai taiklu ir lietuviška, jog normaliai sustyguotam filme mes pamatytume
melą ir tėvukas pasirūpintų dukrele, galų gale gultųsi kryžiumi ir aukotųsi, o
nebandytų iš inercijos gaudyti užpuoliką. Šita scena, atrodo, nemeluoja, bet
kartu ir trikdo, nes mes žanriniam kine nepratę prie tiesos, kuri jau atrodo
kaip absurdas. Esu matęs, kaip geriau lietuvis agresoriui akis pirmiausia
iškabins, nei susės išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl ir ar aukai reikia
pagalbos...
Visumoje filmas, nors ir turi savito kolorito, visgi
istorija nuobodi. Chroniška režisūra, iškarpyti laikmečio nesinchroniniai
kadrai jaukia Džeko gyvenimą ir jį iliustruoja, tačiau viskas pernelyg paprasta
ir daugiau ar mažiau matyta. Nėra įdomios trilerio detektyvinės istorijos,
trūko kaip žanriniam kinui įtampos, kurios labiausiai ir norėjosi. Manau, tai
nutiko dėl žanrų sumaišties, vietomis scenos projektuojamos atsainiai, dar
truputį paryškinus žanro niuansus ir būtų kaip parodijų filme „Pats baisiausias
filmas“ – 2000-ųjų kultiniai prasti siaubo filmų klišių parodijavimai. Vietomis
esama ir šio braižo. Labai nuvylė pabaiga. Padurtas Džekas nukrenta kaip
nugalėtojas, tačiau „Gladiatorius“ neįvyksta, žiūrovai atseit netikėtai „apdurninami“,
bet Džekas jau kitame kadre sveikutėlis lydi dukrą į gyvenimą ir palieka
koledže. Per gerai, kad būtų netikėta.
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą