Sveiki, teatro mylėjai,
Aną savaitę teko Klaipėdos dramos teatre pamatyti
režisieriaus Adomo Juškos pastatytą spektaklį „Vakarų krantinė“. Nors
premjera įvyko pernai, tačiau tik šiemet pavyko pamatyti spektaklį, pastatytą
pagal žymaus prancūzų dramaturgo Bernardo Marie Koltèso (1948–1989) 1983
metais parašytą pjesę. Apie dramaturgą ir jo kontekstus nekalbėsiu, apie tai
neseniai ką tik puikiai ir labai plačiai (kartu ir apie A. Juškos pastatymą)
parašė Vytautas Lukaševičius 15min.lt straipsnyje „Susvetimėjimas, kurį galinuplauti tik tvanas: spektaklio „Vakarų krantinė“ recenzija“. Rekomenduoju
paskaityti, o aš pasidalysiu tik savo subjektyviu žvilgsniu.
Tiesą sakant, spektaklis klampino ir stebino, klampino
ir stebino. Aktoriai iki čiurnų su batais turškiasi didžiulėje krantinės seklioje
užtvindytoje krantinėje, kurią rėmina surūdijusi pertvara, žyminti dviejų
pasaulių ribas. Istorija keistoka, iš tikrųjų primena netgi savotiškai S. Beketo
„Belaukiant Godo“, nes vienas iš pagrindinių veikėjų Morisas į Vakarų krantinę
atvyksta numirti, nes jam gyvenimas išseko, jis net neprisimena, kur padėjo
savo milijonus, o paskui jį bėgiojanti asistentė Monika (aktorė Renata
Idzelytė), kvailai jį įsimylėjusi, stengiasi atkalbėti nuo savižudybės. Dariaus
Meškausko kuriamas veikėjas silpnavalis, trokšta, kad jį „surytų“ žemesnysis
sociumas, nes pats neįstengia sau atimti gyvybės. Tuo pačiu greitai išryškėja
ir čionai gyvenančios šeimynėlės gyvenimas, kurie nieko daugiau nemato ir
nesitiki iš gyvenimo, tik tvano, kuris juos išgelbės. Motina serga onkologine
liga, tėvas neprisimena savo sūnaus, nes likęs abejoti savo tėvyste, sūnus,
trokštantis išvykti su tėvo palaiminimu, bet vis kažko delsiantis, ir paauglė
Klerė (aktorė Digna Kulionytė) maištininkė, kuri nori kuo greičiau užaugti. Visi
šie žmonės gyvena socialinio dugno klane, tiesiogine ir netiesiogine prasme jie
įklimpę į savo asmenines pelkes kaip ir jų santykiai, ir visas pasaulis, jie
prarūgę, ydingi, jie papirkinėja, jiems nesvetimi narkotikai ir prostitucija, o
turtingą žmogų atpažįsta iš toli ir stengiasi jį išnaudoti, griebtis kaip už
kokio šiaudo.
Iš tikrųjų pjesės medžiaga, tiesą sakant, man pasirodė
nuobodoka. Nieko pozityvaus mums ši istorija nerodo (kaip dažniausiai ir būna
rimtuose draminiuose spektakliuose), tačiau nepasakyčiau, kad pasijutau kaip
nors „nepatogiai“, neturėjau pretenzijų, kad spektaklis dar pataikautų ir
moralizuotų. „Vakarų krantinė“ įspūdinga savo pastatymu, o išparceliuotos
istorijos, skylančios ir besijungiančios į vilties netekusį pasaulį atrodo
tamsiai tragiškos. Manau, Juškai pavyko sukurti pasaulio vietą, kur galima kaip
vienišiems mamutams paklysti ir numirti, nors pagrindinis veikėjas Šarlis
(aktorius Donatas Želvys) turi vilties išvykti ir susikurti kitokį gyvenimą,
tačiau ir toji paskutinė viltis pamažu užgesinama.
Didelį įspūdį paliko aktorė Eglė Barauskaitė, jos
išraiška, stotas, balsas ir įsijautimas buvo jaučiamas iš toli. Aišku, kiti
aktoriai taip pat labai šauniai padirbėjo, jau daug metų matau jų kolektyvinius
projektus ir man kaskart Klaipėdos aktorių komanda suskamba savitai jautriai ir
puikiai, tarsi kaskart į sezoną atvyktum kaip į kokią šeimą: asmeniškai
nepažįsti, bet pažįsti juos per sceną, matai, kam plaukai ataugo, kas
pasikirpo, kaip pasikeitė ir pan.
Spektaklis egzistencialistinis ir vaizduoja socialinį
ir dvasinio išsekimo absurdą ir tas absurdas vis dar stebina. Stebina, kad
vieni trokšta susinaikinti, nors yra milijonieriai ir visko pertekę, bet
perdegę nuo visko, o neturtėliai trokšta geresnio gyvenimo, bet jo negali
gauti. Veikėjai vaikšto vandeniu palei sieną tarsi prašydami išmaldos vieni iš
kitų ir Dievo, bet Dievas tegali atsiųsti tik viską nušluojantį tvaną, kad šis Tartarą
ir kančios ratus primenantis pasaulis būtų nuplautas. Visgi man spektaklis
padarė įspūdį ir gal iš tų paskutiniųjų trijų, kuriuos mačiau Klaipėdos dramos
teatre, patiko labiausiai. Gal ne veltui sulaukė tiek dėmesio ir apdovanojimų?
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą