Sveiki,
Italų režisieriaus Luca Guadagnino mano dėmesio
akiratyje jau labai seniai. Jo tokie rafinuoti, sodrūs ir juslingi filmai kaip „Aš
esu Meilė“ (2009), arba siaubo filmas „Suspirija“ (2018) man labai patiko. Labiausiai
režisierių išgarsino knygos ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (2017). Man tai
LGBTQ temų režisierius ir būsimas filmas, kuris netrukus po premjeros pasieks
kino sales „Queer“ (2024) tą lyg ir patvirtina. Nors, tiesa, „Kaulai ir visa
kita“ (2022) man pasirodė pernelyg išskydęs filmas, tad pasireiškęs šį
dešimtmetį didžiulis režisieriaus produktyvumas ir darbas su amerikiečių bei
britų kino rinka, reiškia ne vien tik puikius ir gerus dalykus, bet gal tai
puikus būsimas tramplynas KAŽKAM? Naujausias filmas „Varžovai“ (angl. Challengers)
(2024) iškart sudomino savo seksualiu anonsu, tačiau filmas, pasirodo, visai
kitokio turinio.
Istorija kiek banaloka, o siužetas ir idėjos jau
kažkur matyti. Žodžiu, jauna perspektyvi tenisininkė Taši (aktorė Zendaya)
apsuka galvą dviem jauniems tenisininkas, kurie nuo pat vaikystės žaidė. Abu žaibiškai
ją įsimyli ir pradeda teniso aikštelėje konkuruoti (labai banalu) dėl jos
telefono numerio. Bėga metai, vyksta pokyčiai, tačiau Taši, regis, ir pats
gyvenimas bei realūs santykiai tebėra tik teniso pratęsimas. Po kelio traumos
ji bėga tai pas blondiną, tai pas brunetą, kol susipyksta, kol vėl pati,
mananti, kad yra žaidžiančioji, atrodo, kad tampa teniso kamuoliuku. Žodžiu, filmo
ritmika, muzika, intensyvumas, flirtas, viskas strategiškai siejama su teniso
žaidimu ir meilės trikampiu.
Prisipažinsiu, kad jau seniai nemėgstu sportinių filmų,
vaizduojančių herojus, kurie peržengia valios pastangas ir tampa didvyriai. Tokie
filmai vienkrypčiai, dažnai žanriniai ir viskas su jais aišku nuo A iki Z.
Sunku susitapatinti, nes žinai, kad tikrovėje tikriausiai mestum visus tuos
reikalus ir eitum gerti sidro, nes o kam talžyti save ir laužyti? „Varžovai“ tą
daro iš besąlyginio azarto, jiems gyvenimas irgi yra tenisas, žaidimas,
vadinasi, jausmai ir visi potyriai susieti su konkurencija ir jėgos bei
strategijos vaizdavimu. Nuobodoka, ką? Visgi panašų ir kur kas labiau
intriguojantį ir man priimtinesnį filmą mačiau Woody Alleno režisuotame „Lemiamas
taškas“ (2005), kuris, beje, tebėra vienas geriausių Alleno darbų. Bent jau
man. Gal iš ten ateina tas regimas šabloniškumas? Sunku pasakyti.
Yra ir geroji pusė. Režisūra. Režisierius leidžia
veikėjams plepėti, išsiplepėti, išsiflirtuoti, permesti kamuoliukus vieni
kitiems, mėgautis gyvenimiškuoju žaidimu. Filmas erotiškas, režisierius taip
dievina kūnus, kad jaunuosius aktorius išnaudoja visur, ar jiems bėgtų upeliais
prakaitas, ar sėdėtų saunoje, ar mylėtųsi vėtroje, visur tai daroma su
neslepiamu geismu, kuris ir estetiškas, ir sulėtintai patrauklus. Šįkart
neturime LGBTQ temos, tačiau homoerotika vis tiek sunkiasi tarp totaliai
draugingų vyriškų santykių, kurie šiaip jau glumina savo intymiais
prisilietimais, kurie tyčia provokuojami ir priartinami stambiu planu, tai
matome, tačiau į santykius nesileidžiama, paliekama žiūrovo interpretacijai. Galiausiai
filmo kadrų intensyvumas yra būtent režisieriaus nuopelnas, gaila tik vieno,
jog istorija paaugliškai paprasta ir nuspėjama.
P. S. Iš visų trijulės man labiausiai patiko aktoriaus
Josh O'Connor pasirodymas.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą