Sveiki, mieli
skaitytojai,
Koks mokslinės fantastikos filmas pastaruoju metu
įsiminė? Tikrai kad prancūzų režisierės Coralie Fargeat naujausias darbas „Substancija“
(angl. The Substance) (2024), kurį pastaruoju metu aptarinėjo ne
tik užsienis, bet ir Lietuvos kino teatro žiūrovai. Nors nieko nesu matęs, ką
sugeba ši režisierė, tačiau po šio filmo jau nusimačiau kelis jos darbus, kad
galėčiau kaip nors pratęsti vakarykščius seanso potyrius, nes filmas „Substancija“,
bent jau man, ketina būti vienas įsimintiniausių siaubo filmų šiais metais.
Tikriausiai daug kas dar prisimena XIX amžiaus
pabaigoje išleistą Oscaro Wildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, kada
bijodamas pasenti jaunuolis renkasi prakeiksmą ir susikeičia senėjimu su savo
atvaizdu, kurį nutapo talentingasis dailininkas. Jau anuomet grožis buvo
suvokiamas, kad priklauso jaunystės kultui. Jaunas, stangrus ir švytintis kūnas
tampa patraukliu masėms, vėliau XX amžiaus antroje pusėje tai taps tiesiog
mados ir grožio industrijos preke. Šiandien turime tai, ką turime. Mums „ančiukų
lūpų“ savininkės aiškina, kaip jos gerai jaučiasi, kai prisipumpuoja chemikalų
į kūną, kaip nuostabiai jos jaučiasi išsibadavusios, kad tik tas liemuo būtų
nors kiek į vapsvos panašus ir kokį stresą kelia, kai kas nors negerai su
išvaizda. Nors, atrodo, kad krūtų didinimo manija jau mūsų amžiuje praėjo,
tačiau plastinių operacijų nemažėja, dar baisiau, kad tie žmonės labai matomi
televizijoje, jie kviečia neretai kaip pajuokos objektai, tačiau mažiau
funkcionuojančioms smegenims jos transliuoja grožio standartus.
Pagrindinė veikėja – aerobikos trenerė Elizabeta, kuri
jau ne vieną dešimtmetį veda sportinius užsiėmimus, tačiau vieną dieną ji
atleidžiama, nes prodiuseris nusprendė, kad ji tiesiog paseno. Aišku, filme
viskas labai hiperbolizuota, ją atleidžia be jokio dėkingumo už atiduotus metus
televizijoje, išspiria lauk. Elizabeta norėdama susigrąžinti jaunystę, kad vėl
galėtų vesti laidą, mėgautis populiarumu, spindėti – žodžiu, jaustis reikalinga
ir mylima, nusprendžia susileisti keisto skysčio į kūną, kad atjaunėtų. Net neįsivaizduodama,
kur ji veliasi, pagaliau ji tampa žmogumi drugiu, kuris geba kaip iš lėliukės
prisikelti jaunu ir geidžiamu žmogumi. Kaip ir Dorianas Grėjus, taip ir
Elizabeta turi susimokėti labai faustišką kainą. Labiausiai stebino
faktas, kad Elezibeta absoliučiai pasiryžusi mirti, bet žūtbūt eksperimentuoti
su jai nežinoma organizacija, galiausiai grožis šiame filme tampa bjaurasties
seserimi. Čia kaip D. Lyncho filme „Drambliažmogis“ (1980), neatitikus viešųjų
standartų žmogus paverčiamas monstru, jis niekinamas už tai, kad keičiasi ir
sensta.
Nuostabiai ekspresyvi režisūra! Dinamiški, intensyvūs
kadrai kuria įtampą, o hiperbolizacija ir perspaustos situacijos karikatūriškas
visuomenės ir individo susipriešinimo grimasas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė
seniai gerame filme bematyta Demi Moore, galima sakyti, pranoko save tik dėl
to, kad jai išties labai nuskilo dalyvauti šiame puikiame kino projekte. Puikus
ir jos partnerės aktorės Margaret
Qualley pasirodymas. Nors žaidžiama filme grožio klišėmis, tačiau šiuo atveju
klišės tampa ir tam tikra kritikos instrumentuote. Kaip galima greitai įtikėti,
jog turi taikstytis dėl šlovės ir pripažinimo su jaunystės rinkos standartais. Elezibeta
iš dalies pernelyg tipinė, ji visomis išgalėmis neevoliucionuoja, nebando
kovoti prieš standartus, priešingai – pameta galvą dėl išlikimo ir prisitaikymo
prie rinkos. Prisiminiau lenkų filmą „Prakaituok!“ (2020), kuriame pasirinkta
kitokia perspektyva – graži visuomenės nuomonės formuotoja tiesiog mirtinai
išvargsta, kol priima sprendimą, jog viso šito jai nebereikia...
Taip, filme „Substancija“ nemažai bjaurasties, tačiau
argi tai neatspindi grožio industrijos ir individo psichologinės sumaišties,
galų gale nematomos (bet visiems žinomos) liūdnosios šios pramonės pusės? Pabaiga
labai makabriška. Perpjauta pabaisa visus aptaško nesibaigiančia kraujo
čiurkšle, visi išsimaudo trokštamo ir laikino grožio ritualinėje aukojimo
ceremonijoje. Aišku, ši scena jau su realybe nieko bendra nebeturi, viskas jau
iš mokslinės fantastikos perauga į simbolinę reikšmę teikiančią karikatūrines
išnašas, bet vėlgi paradoksaliai genialiai, nes kas gi yra visuomenėje grožio
standartai – karikatūriniai sureikšminti modeliai, kurie greitai pakeičiami
kitais. Nepaprastai išraiškingas ir pavykęs filmas, kuriam esu labai
neabejingas, nes jis paraleliai atspindi daug (po)industrinio žmogaus dvasinį
devalvacijos pasaulį. Ačiū dievui, kad ne visų.
P. S. Iš dalies filmas savo
įtampa, pabaisiškais virsmais primena genialųjį filmą „Juodoji gulbė“ (2010).
Jeigu anas patiko, patiks ir šitas.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą