Sveiki,
Garsus ir pasaulyje pripažintas Irano režisierius Abbas
Kiarostami sukūrė ne vieną gerą filmą, yra dirbęs ir su europietiško kino
aktoriais. Tokį pastarąjį ir teko matyti „Patvirtinta kopija“ (2010),
pastarasis pasirodė painus ir labiau veikė dėl scenarijaus sudėtingumo, bet,
priešingai nei kitiems, itin didelio įspūdžio anuomet nepadarė. Nutariau
pasižiūrėti, kaip jis kuria Irano kino šalyje, kur kinas turi savitą tradiciją.
Vienas reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų režisieriaus darbų „Trešnių
skonis“ (angl. Taste of Cherry) (1997) buvo neseniai rodomas
per LRT televiziją kartu su kitais retrospektyviniais režisieriaus darbais.
Žiūrėdamas šį filmą likau nustebintas, jog filmą vis
dėlto vaikystėje buvau matęs! Fragmentiškai atgaminau tą atmosferą, veikėjo
žvilgsnį, tačiau kaip anuomet tikriausiai, taip ir šįkart, filmas nepaliko itin
didelio susižavėjimo. Yra kino režisierių, kurių kiekvienas darbas įtraukia ir
nepaleidžia, o yra ir tokių, kurie visų vertinami, tačiau, kad ir kiek
bežiūrėtum jų darbus, nelimpa jų kūryba ir nors tu ką. „Trešnių skonis“
pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, kuris po sūnaus netekties automobiliu
važinėja po Teherano apylinkes ir ieško žmogaus, kuris jį už pinigus užkastų,
kai šis ateinančią naktį nusižudys karjeruose išgėręs nuodų. Smarkiai tikintys
iraniečiai atsisako susitepti, nes jų islamas draudžia laidoti savižudžius.
Filmas filosofiškai slogus. Filme nėra daug veiksmo,
veikiau pagrindinio veikėjo kova su savo skausmu, kuri iš vienos pusės
suprantama, o iš kitos atrodo absurdiška visame tame kontekste. Savižudis,
kuriam gyvenimas yra vis vien, vis tiek nori būti palaidotas žemėje, kad kūno
neišdraskytų žvėrys. O kam? Jeigu jau gyvenimas ir egzistencija tokie
nepakeliami, kam dar rūpintis, kad kažkas užmestų žemėmis tau jau
nebepriklausantį kūną? Veikėjo karštligiškas noras, kad jį kas palaidotų yra
nesuvokiamas arba tylus pasąmoninis pagalbos prašymas kaip nors atkalbėti nuo sprendimo?
Galiausiai vyrui pavyksta sutikti senuką, kuris išsigelbėjo kadaise nuo
savižudybės pajutęs malonų trešnių skonį, jis bando sugundyti savižudį gyvenimu.
Visi iraniečių pokalbiai tokie persmelkti Artimųjų Rytų filosofijos, kad filmas
nori nenori savaime tampa didaktiniu tik be Holivudui būdingos pabaigos.
Pradžioje filmas davė nejaukumo ir nemažai intrigos,
tačiau greitai viskas išblėsta ir filmas tampa egzistencializmo pagrindu,
savotiška Albero Kamiu filosofine išnaša: veikėjas turi nuspręsti, ar verta
gyventi gyvenimą, praradus prasmę, ar iš jo pasitraukti. Šiaip Irano kinas būna
stiprus ir neretai sukrečiantis, o būna ir toks, kaip „Trešnių skonis“, kuris
subtiliai „paklibina“ žiūrovo egzistencinius pamatus ir nieko neįvyksta. Kaip minėjau,
filmas manęs nesujaudino, tema, nors ir provokuojanti, tačiau pačios
provokacijos filme taip ir neįvyksta. Tai visai suprantama, nes filmo užduotis
ir nebuvo sukrėsti, veikiau pakylėti virš gyvenimo bedugnės, išskleisti
gyvenimo pasirinkimo galimybes, suvokti, kodėl taip vyksta. Labiausiai mane
nustebinęs paradoksas filme buvo iraniečių dvilypumas. Jie taip besąlygiškai
tiki į Alachą, kad bijo užberti žemių ant savižudžio, nors šitų ir kurdų karo
fronte dėl to paties Alacho tikintysis gali ištratinti visą apkabą kulkų į kitą
asmenį ir nepajusti jokios nuodėmių naštos. Viskas taip karikatūriška, kad
beveik neįtikėtina, ant ko laikosi islamo išpažinėjų dvasinis pasaulis. Kita
vertus, o ar mes patys neiškraipome Kristaus mokymo irgi?
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą