Dienos daina: Rug!lė (Rugilė Ulytė) – Ikona Žemaitė (Eurovision Lithuania 2026) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Aną savaitę iš ties internete pasiliejo (kaip jau įprasta) toks srutų ir kraujo upelio heiterių pralietas mišinys. Taranuojama buvo į finalą visai, mano galva, tikėtai patekusi jaunoji atlikėja Rug!lė su daina „Ikona Žemaitė“, kuri, beje, labai patiko užsienio klausytojams. Dažnas pasileido skiesti internete skiedalus apie dirbtinio intelekto tekstus, patys apie tą Žemaitę nei pasidomėję, nei jos skaitę, nei atsiminę jos tikrąjį gyvenimą. Moralistai, patys nesusitvarkę savo gyvenimo, negailėjo savo mužikiškų grasinimų, patyčių, pamokslavimų, kurie kėlė kasmetinį triukšmą, lyg visi staiga būtų paleisti po baudžiavos susitikę žąsų turguje: nei kultūros, nei elementaraus suvokimo – nieko. Šiandien kviečiu susipažinti su tokį triukšmą ir suerzinimą sukėlusia atlikėja.

 

Rug!lė, kurios tikrasis vardas yra Rugilė Ulytė, yra 2026-ųjų metų Lietuvos muzikos padangės naujokių, kilusi iš Kėdainių krašto, Ramygalos. Būdama 23-ejų metų, ji sėkmingai derina muzikinę veiklą su mokslais – mergina studijuoja lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Būtent studijos tapo pagrindiniu impulsu jos staigiam išgarsėjimui, nes gilinimasis į lietuvių literatūros klasikos lobynus padėjo pamatus jos sėkmingam euroviziniam įvaizdžiui. Nors iki šiol ji nebuvo plačiai žinoma masinei auditorijai, jos debiutas nacionalinėje atrankoje su daina „Ikona Žemaitė“ akimirksniu patraukė dėmesį savo netikėta koncepcija ir drąsa.

 

Atlikėjos kūrybinis braižas pasižymi moderniu požiūriu į folklorą ir klasikinį paveldą, o daina „Ikona Žemaitė“ yra puikus to pavyzdys. Tai kūrinys, kuriame susipina šiuolaikinis popmuzikos skambesys, elektronikos elementai ir etnomotyvai. Rug!lė nusprendė garsiąją rašytoją Žemaitę pristatyti ne kaip nuobodų vadovėlinį personažą, o kaip progresyvią moterį, kurią pati vadina „skarota madiste ir bebaimė feministe“. Pasirodymo metu ant scenos dominuoja skarelės, o vizualinę pasirodymo dalį papildo subtilios detalės, pavyzdžiui, ant drabužių išsiuvinėtos citatos iš Žemaitės apsakymo „Marti“.

 

Muzikiniu požiūriu daina vertinama kaip inovatyvi ir įsimintina dėl savo aiškaus ritmo bei stiprios žinutės. Rug!lės vokalas ir gebėjimas perteikti tekstą kuria jaunos, tačiau tvirtos asmenybės įspūdį, o jos dainavimo stilius yra lengvas, bet tuo pat metu užtikrintas. Atlikėja siekia, kad jos muzika ne tik pramogautų, bet ir skatintų jaunimą iš naujo atrasti lietuvių kultūros šaknis per artimą, šiuolaikinę formą. Jos eurovizinis pasirodymas pirmame pusfinalyje buvo įvertintas itin palankiai – ji laimėjo pirmąją vietą, pelnydama aukščiausią komisijos balų skaičių.

 

Kritikų ir gerbėjų reakcijos į Rug!lės pasirodymą dažniausiai yra pagyros už originalumą ir skoningą patriotizmo integraciją į popmuziką. Visgi kai kurie klausytojai pastebi, kad jos jaunatviška išvaizda kartais sukelia klaidingų interpretacijų dėl jos amžiaus, tačiau slapyvardyje esantis šauktukas puikiai atspindi jos norą įnešti į sceną energijos ir būti išgirstai. Nepaisant nedidelių diskusijų apie įvaizdį, dauguma sutinka, kad Rug!lė tapo stipria konkurente pripažintiems scenos meistrams, nes jos projektas turi aiškią viziją, kokybišką skambesį ir intelektualų užtaisą.

 

Asmeniškai tikiuosi, kad finale pasirodymas nebus toks „aktų salės“ lygio ir bus sugalvota, kaip kitaip atskleisti šią, sakyčiau, provokatyviai įdomų kūrinį.

 

Rug!lė –Ikona Žemaitė

[lyrics / žodžiai]

 

Ji vaikštinėja po Čikagą

Tokia jauna, tokia žavi

Skara gėlėta vėjy plazda

O jai tik... septyniasdešimt ketveri

Kas ta boba su skara?

 

Tai ji – ikona Žemaitė

Žavi, skarota Žemaitė

Tai ji – ikona Žemaitė

Kas gi jos „Marti“ neskaitė?

 

Tai ji – ikona Žemaitė

Žavi, skarota Žemaitė

Tai ji – ikona Žemaitė

Kas gi jos „Marti‘‘ neskaitė?

 

(Ooo, ooo)

Kas gi jos „Marti‘‘ neskaitė?

(Ooo, ooo)

Kas gi jos „Marti‘‘ neskaitė?

 

Jai nebaisi nei areštinė

Nei rojaus vartai uždari

Kodėl širdis tavoj krūtinėj...

...taip daužos?

Sakyk, Žemaite, ką slepi?

 

Skarota madistė

Bebaimė feministė

Ginkluota vien plunksna

Žemaitė kelia triukšmą

 

Varo, tegul varo įsižeidę kunigai

Sako, tegul sako, kad su galva negerai

Kas tai besarmatei yra?

Kas ta diva su skara?

 

Tai ji – ikona Žemaitė

Žavi, skarota Žemaitė

Tai ji – ikona Žemaitė

Kas gi jos „Marti“ neskaitė?

 

Tai ji – ikona Žemaitė

Žavi, skarota Žemaitė

Tai ji – ikona Žemaitė

Kas gi jos „Marti‘‘ neskaitė?

 

Pasruvo rašalu sava ir svetima žaizda

Katrеlės ašaroms bedugnėj vietos negana

Drеbėjo žemė, gaudė aimanos toli, toli

Pravirko dukros, verkė marčios, verkė žmonos lietumi

 

Moterų laimė nutekėjo tiesiai į karstą

Bet Žemaitės plunksna suteikė joms balsą

O kol jos priešai iš pykčio sprogsta...

Žemaitė... ŠOKA!

 

Todėl ir ikona, nes buvo dvynys

(Ooo, ooo)

Tai ji - ikona Žemaitė

(Ooo, ooo)

Tai ji – ikona Žemaitė

 

Maištinga Siela

Lietuvos žemėlapis: žemiausia temperatūra miestuose; užfiksuoti žiemos šalčio-speigo rekordai (įsimintinos 1940 ir 1956 metų žiemos)

 

Sveiki,

 

Ar jau pajutote Arkties alsavimą šiomis dienomis? Dar ne? Štai keletas įdomybių.

 

Lietuvos meteorologijos istorijoje ryškiausiai išsiskiria 1956 m. vasaris, kai didžiojoje šalies dalyje buvo užfiksuoti absoliutūs šalčio rekordai. Būtent tų metų vasario 1-ąją Utenoje pasiekta žemiausia visų laikų temperatūra Lietuvoje – net –42,9 °C. Tą pačią dieną ekstremalūs šalčiai kaustė ir kitus miestus: Šiauliuose bei Telšiuose termometrai rodė –36,4 °C, Kaune užfiksuota –36,3 °C, o Ukmergėje temperatūra nukrito iki –38,3 °C. Šalčio banga neaplenkė ir pajūrio, kur Nidoje užfiksuota –31,2 °C, o Klaipėdoje –33,4 °C temperatūra. Net ir vėlesnėmis dienomis, pavyzdžiui, vasario 8-ąją, Panevėžyje vis dar laikėsi stingdantis –37,1 °C šaltis.

 

Kitas itin atšiaurus laikotarpis fiksuotas 1940 m. sausį, kai Pietų ir Rytų Lietuvoje vyravo rekordiniai speigai. Varėnoje sausio 17-ąją temperatūra nukrito iki –40,5 °C, o Vilniuje tiek sausio 10-ąją, tiek 17-ąją nustatyta –37,2 °C žemuma. Kitais metais rekordų sąrašą papildė ir kiti regionai: 1942 m. sausio pabaigoje Laukuvoje užfiksuota –36,9 °C, o 1950 m. sausio viduryje Lazdijuose termometro stulpelis nusileido iki –37,6 °C. Naujesnių laikų duomenyse išsiskiria Dūkštas, kur 1987 m. sausio 5-ąją fiksuotas –31,5 °C šaltis, nors pažymima, jog ši stotis savo veiklą pradėjo tik 1971 metais.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Atikin – Deganti Žemelė (Eurovision 2026) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, praeiviai ir nuolatiniai skaitytojai!

 

YouTubėje pamačiau vienos norvegės reakciją į lietuvių reperio, pasivadinusio Atikin slapyvardžiu, dainos „Deganti žemelė“ reakciją ir taip įtraukė tos emocijos, daina ir išraiškos, kad nusprendžiau šiandien su Jumis pasidalyti šia daina, kuri pretenduoja nacionalinėje Lietuvos dainų atrankoje laimėti ir atstovauti didžiojoje Eurovizijoje.

 

Atikin (tikrasis vardas Nikita) yra vienas sparčiausiai kylančių šiuolaikinės Lietuvos repo bei hiphopo scenos veidų, kurio kūryba išsiskiria melodingumu ir emociniu atvirumu. Atlikėjas didesnio melomanų dėmesio sulaukė maždaug 2021–2022 metais, kai jo kūriniai, pasižymintys „lo-fi“ estetika ir asmeniškais tekstais, pradėjo sparčiai plisti socialiniuose tinkluose ir „Spotify“ platformoje. Skirtingai nei daugelis kitų reperių, Atikin savo muzikoje dažnai derina melancholišką skambesį su ritmiškais trap elementais, sukurdamas unikalų, tarsi naktiniam miestui skirtą garso takelį, kuris greitai rado kelią į jaunosios kartos klausytojų grojaraščius.

 

Tikrasis Atikin proveržis įvyko su hitais tapusiais kūriniais, tokiais kaip „Meilės nenusipirksi“ ar „Seni pastatai“, kurie ne tik surinko nemažas peržiūras, bet ir įtvirtino jį kaip atlikėją, gebantį meistriškai perteikti jausmus apie meilę, nusivylimą ir savojo kelio paieškas. Jo muzika vertinama už tai, kad ji nėra agresyvi ar demonstratyvi; kritikai ir gerbėjai pabrėžia jo gebėjimą išlikti autentiškam ir nebijoti pažeidžiamumo. Atikin įvaizdis yra santūrus ir paslaptingas, o jo dainų tekstai, nors ir parašyti paprasta kalba, dažnai turi gilią potekstę, leidžiančią kiekvienam klausytojui rasti dalelę savęs.

 

Atikin daina „Deganti Žemelė“, su kuria jis dalyvauja 2026-ųjų metų „Eurovizijos“ atrankoje, yra gilus ir daugiasluoksnis kūrinys, meistriškai jungiantis modernų hiphopo skambesį su lietuviško folkloro motyvais. Kūrinio stilius balansuoja tarp melodingo repo ir „indie-pop“ estetikos, o jo atmosferą kuria mistiška, kiek tamsi, bet viltinga instrumentuotė. Dainos įžangoje ir fone girdimi liaudies dainų elementai (pavyzdžiui, minima „karėvėlė“, „bernelis“, „sietynėlis“), kurie suteikia dainai archajiškumo ir nacionalinio identiteto pojūtį, itin vertinamą tarptautiniame kontekste.

 

Turinio prasme „Deganti Žemelė“ yra socialiai atsakingas kūrinys, kuriame gvildenamos karo, taikos, laisvės ir atsakomybės temos. Atikin dainuoja apie brolius, kurie nepasiduoda ir kelia egzistencinius klausimus apie tai, kada ginklai bus sudegti ir gyvenimas grįš į senas vagas. Kūrinyje juntamas stiprus tėvynės gynimo ir moralinės stiprybės, o mirties ir gyvybės priešprieša verčia klausytoją susimąstyti apie rytdienos netikrumą. Tai daina-manifestas, raginantis neprarasti ramybės ir meilės net tada, kai „žemė išsprūsta iš po kojų“.

 

Klausytojų reakcija į šią dainą yra itin palanki – daugelis vertina Atikin drąsą sujungti tradicijas su šiuolaikine gatvės kultūra. Komentaruose dažnai pabrėžiama, kad daina skamba ne tik kaip Eurovizinis kūrinys, bet ir kaip nuoširdi malda ar emocinis palaikymas sunkiu metu. Kritikai pastebi, kad Atikin pavyko sukurti „šviežią“ skambesį lietuviškoje scenoje, o jo gebėjimas repuoti apie gilius, skaudžius dalykus be agresijos daro jį vienu iš favoritų atrankoje.

 

Siūlau paklausyti šios dainos ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Atikin – Deganti Žemelė

[lyrics / žodžiai]

 

Aukštam danguj šviesus mėnuo

Aukštam danguj šviesi žvaigždė

Aukštam danguj sietynėlis

Aukštam danguj šviesi saulė

 

Bernužėli kareivėli

Bernužėli kareivėli

 

Čia mano broliams, kurie nepasiduoda ir eina iki galo

Šitam Babilone lengva pamesti galvą

Mes visad pasiruošę ir laukiam signalo

Eit į ringą su tais, kurie nelinki mum gero

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Gink namus, berneli

Kiekvienas karas

Anksčiau ar vėliau baigias prie derybų stalo

Kaip žūna milijonai, visi žiūri per ekraną

Kada gi tai baigsis?

Norisi apsikabinti ir gyventi taikiai

Gal tada, kai ateis nauja karta

Jie darys viską su meile nesugrįš čia niekada, a a

Gal jau gana, tuoj išauš ta valanda

Kai bus ginklai sudėti

Gyvenimas tekės sena vaga

 

Bernužėli kareivėli

Bernužėli kareivėli

Kur tavo tėvelis

Kur tavo tėvel 

 

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Gink namus, berneli

 

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Gink namus, berneli

 

Nuo kada giltinė apsigyveno mūsų vaizduotėje?

Mintys apie mirtį mus nuodija

Atimt gyvybę greičiau nei duoti ją

Kokia melodija sukasi tavo galvoj

Kai nežinai, kas laukia mūsų rytoj

Kaip mums neprarast savęs

Ramybės paieškoj

Ką daryti, kai giliai širdy žinai ant ko tu stovi

Bet eilinį kartą žemė slysta iš po kojų?

 

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Gink namus, berneli

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Grįžk namo, berneli

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Robbie Williams – Britpop [vinyl / LP] (2026)

 
Informacija apie albumą: Robbie Williams – Britpop [vinyl / LP] (2026) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Mika – Hyperlove [vinyl / LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Mika – Hyperlove [vinyl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Mika – My Name Is Michael Holbrook [vinyl / LP] (2019)

 

Informacija apie albumą: Mika – My Name Is Michael Holbrook [vinyl / LP] (2019) 

Maištinga Siela

Šeštadienis: Donaldas Kajokas "Nemunas", "Literatūra ir menas" (Katalonija), dainininkas Robbie Williams "Britpop", laikraštis "370", knyga "Apie gyvulius ir žmones"

 

Sveiki,

 

Dar vienas šeštadienis. Dar vienas malonumas su savaitgalio muzika ir naujaisiais skaitiniais.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Olivia Newton-John / Electric Light Orchestra – Xanadu [vinyl / LP] (1980)

 
Informacija apie albumą: Olivia Newton-John / Electric Light Orchestra – Xanadu [vinyl / LP] (1980) 

Maištinga Siela

Trumpametražis filmas: "1, 2, 3, visų žvilgsniai į mane" / "1, 2, 3, All Eyes on Me"

 

Sveiki,

 

Emil Gallardo – meksikiečių amerikiečių režisierius ir scenaristas per pandemiją pristatė trumpametražį filmą „1, 2, 3 visų žvilgsniai į mane“ (angl. 1, 2, 3, All Eyes on Me) (2020), kurio tikroji trukmė viso labo gal 10 minučių.

 

Istorija pasakoja apie mokytoją Liną, kuri eilinę dieną dirba su pradinukais mokykloje. Atrodo, nieko blogo negali atsitikti, tačiau atsitinka. Mokyklą užpuola vyresnieji ginkluoti paaugliai ir surengia kruvinas šaudynes. Lina labai išsigąsta, ji jaučiasi atsakinga už vaikų likimą. Iš pradžių ji elgiasi dėsningai pagal išmoktą instruktažą, tačiau greitai supranta, kad jos veiksmų schemos pražudytų juos visus, todėl tenka elgtis intuityviai. Visų vaikų, pajutusių ir supratusių pavojingą situaciją, krypsta į auklėtoją, o šioji, vedina instinktyvių sprendimų, gelbėja vaikus...

 

Iš tikrųjų filmas trumputis, kupinas įtampos, tačiau, man pasirodė, kaip kokia scena iš kur kas galėjusio būti perspektyvesnio filmo. Filmas kaip etiudas, be pabaigos, tad siužetas, galima sakyti, sąmoningai nutraukiamas pačioje įdomiausioje pasakojimo vietoje. Ar tai suerzino? Manęs ne, tačiau kitus mačiusius – taip. Visgi filmas ne vien apie pasitikėjimą ir atsakomybę, bet ir apie tai, kad iš esmės, nors daugybę kartų praktikuojame įvairius evakuacinius scenarijus ir planus, ekstremalioje situacijoje visas žinojimas ir veiksmų planas sugriūva kaip kortų namelis, niekas nebeveikia, tik instinktyvus išgąstis ir noras išgyventi.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 8.0

 

Maištinga Siela

Plejadianie (cywilizacja pozaziemska z gromady Plejad): cechy, UFO, wiedza telepatyczna, filmy Hollywood, „Władca Pierścieni” i wizerunki w kulturze popularnej

 

Witajcie, Czytelnicy!

 

We współczesnej kulturze internetowej i na forach ezoterycznych Plejadianie przedstawiani są jako jedna z najbardziej zaawansowanych cywilizacji pozaziemskich, pochodząca z gromady gwiazd Plejady w gwiazdozbiorze Byka. Często nazywani są naszymi „kosmicznymi braćmi” lub „duchowymi nauczycielami”, których główną misją jest pomoc ludzkości w ewolucji i osiągnięciu wyższego poziomu świadomości. Popularna mitologia głosi, że cywilizacja ta charakteryzuje się niezwykle wysoką wibracją i pokojowym usposobieniem, dlatego uważani są za swoistych galaktycznych dyplomatów, dążących do szerzenia we wszechświecie idei miłości, harmonii i jedności.

 

Jedną z najbardziej uderzających cech Plejadian jest ich niesamowite fizyczne podobieństwo do ludzi, dzięki czemu zaliczani są do tak zwanej grupy kosmitów typu nordyckiego. W opisach przedstawiani są jako wysokie, pełne gracji i niezwykle atrakcyjne istoty, charakteryzujące się jasną cerą, przenikliwymi niebieskimi lub złotymi oczami oraz długimi, zazwyczaj białymi lub jasnymi włosami. Ze względu na taki wygląd często porównuje się ich do aniołów lub starożytnych bóstw skandynawskich, a ich obecność – według relacji osób opisujących kontakty – wywołuje poczucie głębokiego spokoju i bezwarunkowej miłości.

 

W kulturze internetowej panuje silne przekonanie, że Plejadianie i ludzie mają wspólnego genetycznego przodka, co czyni nasze gatunki powiązanymi biologicznie i duchowo. Niektóre teorie głoszą, że to właśnie Plejadianie przyczynili się do uformowania ludzkiego DNA we wczesnych cywilizacjach, dlatego czują odpowiedzialność za losy naszej planety. Powiązanie to wyjaśnia, dlaczego rzekomo komunikują się z ludźmi poprzez sny, medytacje lub bezpośrednie seanse telepatyczne, przekazując wiadomości o konieczności ochrony przyrody i rezygnacji z konfliktów zbrojnych.

 

W przeciwieństwie do agresywnych obcych, którzy w literaturze science-fiction często dążą do podboju Ziemi, Plejadianie opisywani są jako pasywni obserwatorzy i przewodnicy. Nie ingerują w wolną wolę człowieka ani nie używają siły, lecz działają raczej jako subtelni inspiratorzy, zachęcający nas do samodzielnego odkrywania własnego potencjału duchowego. Ich postęp technologiczny, zdaniem zwolenników tych teorii, jest nierozerwalnie związany z ich czystością duchową, dlatego ich statki kosmiczne często opisywane są jako obiekty świetlne, zdolne do podróżowania nie tylko przez przestrzeń, ale i przez różne wymiary.

 

O stylu życia Plejadian w ich ojczyźnie wiadomo z licznych przekazów otrzymywanych podczas seansów „channelingu”, które malują utopijny obraz. Wierzy się, że w ich społeczeństwie nie istnieją pieniądze, choroby ani hierarchiczna władza, a cała ich egzystencja opiera się na wspólnotowości i twórczości. Rzekomo żyją tysiące lat, ponieważ ich ciała nie są tak gęste jak nasze, a w ich otoczeniu dominują struktury krystaliczne, wysokie technologie i nieustanny kontakt z energią kosmiczną.

 

Ostateczny wizerunek Plejadian w kontekście folkloru internetowego jest symbolem nadziei, odzwierciedlającym pragnienie ludzkości do znalezienia bezpiecznego miejsca w bezkresnym wszechświecie. Choć społeczność naukowa nie posiada żadnych dowodów na ich istnienie, legenda ta pozostaje żywa jako nowoczesna baśń o lepszym jutrze. Plejadianie służą jako lustro, w którym widzimy to, czym sami chcielibyśmy się stać – pokojową, mądrą cywilizacją, która odnalazła równowagę między naturą a technologią.

 

MANIFESTACJE PLEJADIAN W KULTURZE POPULARNEJ: OD HOLLYWOOD PO EZOTERYKĘ

 

W świecie współczesnej ufologii i ezoteryki fenomen Plejadian jest nierozerwalnie związany z kilkoma kluczowymi postaciami, których opowieści stały się fundamentem dla całego ruchu „gwiezdnych nasion” (starseeds). Najwyrazistszą i prawdopodobnie najbardziej kontrowersyjną postacią w tym kontekście jest Szwajcar Billy Meier, który w latach 70. ubiegłego wieku zaczął publikować oszałamiające materiały – tysiące zdjęć i nagrań wideo, na których rzekomo uwieczniono statki kosmiczne Plejadian. Meier twierdził, że utrzymuje bezpośredni kontakt fizyczny z Plejadianką o imieniu Semjase, która przekazała mu obszerną wiedzę o ich historii i prawach duchowych. Choć sceptycy często odrzucają jego dowody jako mistyfikacje, jego system narracyjny stał się kamieniem milowym subkultury.

 

Ekspansja mitologii plejadańskiej osiągnęła nowy poziom dzięki Barbarze Marciniak, jednej z najbardziej wpływowych „channelerek” na świecie. Jej książki, zwłaszcza bestseller „Zwiastuni Świtu” (Bringers of the Dawn), stały się duchowym przewodnikiem dla tysięcy poszukiwaczy. Marciniak twierdzi, że telepatycznie odbiera informacje od grupy Plejadian, którzy przedstawiają się jako nasi duchowi przodkowie powracający z przyszłych linii czasowych. W jej pracach rozwijana jest teoria, że ludzkość przechodzi „Wielkie Przebudzenie”, podczas którego Plejadianie pomagają nam transformować świadomość i biologicznie zmieniać strukturę DNA. Estetykę tę do współczesnego internetu przeniósł Alaje z Plejad – popularny twórca na YouTube, który prezentuje się jako inkarnowany Plejadianin, skupiając się na szerzeniu energii miłości i przygotowaniu do zmian kosmicznych.

 

Wizerunek Plejadian głęboko przeniknął do kina Hollywood i szeroko rozumianej kultury popularnej poprzez określone archetypy wizualne. Obraz wysokich, jasnych, eterycznych istot promieniujących mądrością stał się przeciwwagą dla przerażających potworów. Arcydzieło Stevena Spielberga z 1977 roku „Bliskie spotkania trzeciego stopnia” położyło fundamenty pod ten zwrot – świetlistość i pokojowa komunikacja istot uformowały koncepcję „dobrych obcych”. Ta estetyka – długie białe włosy i idealne rysy twarzy – jest zauważalna nawet w dziełach niezwiązanych bezpośrednio z ufologią. Na przykład elfy we „Władcy Pierścieni” J.R.R. Tolkiena wizualnie niemal idealnie odpowiadają opisom Plejadian. Wspólnoty ezoteryczne często stawiają hipotezę, że starożytne legendy o elfach i wróżkach w rzeczywistości wywodzą się z wczesnych kontaktów z tą kosmiczną rasą.

 

PROROCTWA PLEJADIAN

 

Proroctwa i wizje Plejadian dotyczące przyszłości Ziemi są najczęściej przekazywane poprzez seanse „channelingu”. Główną osią tych przepowiedni jest tak zwane „Wielkie Przejście” – transformacja planety z trzeciego do piątego wymiaru. Plejadianie, poprzez pośredników, podkreślają, że nasz układ słoneczny przecina obecnie potężny „pas fotonowy” – pasmo intensywnego światła w kosmosie. Twierdzą, że proces ten nieodwracalnie zmieni ludzką biologię, budząc uśpione DNA i pozwalając ludzkości odzyskać zdolności telepatyczne oraz bezpośredni kontakt z siłami twórczymi wszechświata.

 

Przekazy te niosą również ostrzeżenia dotyczące równowagi ekologicznej i kontroli technologicznej. Często wspominają, że Ziemia jest żywą istotą – Gają – która aktywnie oczyszcza się z negatywnej energii, co może objawiać się wzrostem liczby kataklizmów naturalnych. Poprzez kontakty takie jak Billy Meier przekazano szczegółowe prognozy dotyczące zmian politycznych oraz zagrożeń, jakie sztuczna inteligencja niesie dla ludzkiej indywidualności. Podkreślają oni, że przyszłość nie jest sztywno zdeterminowana, lecz zależy od zbiorowej świadomości ludzkości: jeśli wybierzemy drogę miłości i odpowiedzialności, wejdziemy w złotą erę, gdzie technologia będzie służyć rozwojowi duchowemu, a nie uciskowi.

 

Metoda przekazywania informacji opiera się na rezonansie wibracyjnym. Plejadianie preferują „kody świetlne” i formy geometryczne, przekazywane poprzez wizje, sny lub nagłe olśnienia intuicyjne. Ostatecznie wszystkie te proroctwa zbiegają się w jednym głównym przesłaniu: koniec strachu. Obiecują, że po okresie transformacji Ziemia stanie się „żywą biblioteką” i kosmicznym centrum, w którym różne rasy galaktyczne będą mogły swobodnie wymieniać się wiedzą.

 

Buntownicza Dusza