Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 173: išlik abėjingas politikų negatyvui ir kreipk dėmesį į savo saugų burbulą

 

Sveiki.

 

Norėjau šiandien parašyti čia apie Vytautą Sinicą ir tai, ką jis sako ir daro – baisi neteisybė, bet... Kas iš to nuo jo atšokusio negatyvo, kuris prilipęs prie manęs pasidaugins ir išsilies į interneto upes? Reikia užkardyti tas energijas ir susierzinimą, nuolatinio teisingumo ir laisvės siekį per neapykantą būsenas, nes jos daugiau laimės neprideda. Ir nebūtinai dėl Sinicos, apskritai apie tai, kas pateikiama kaip labai svarbu, tačiau sudramatintai, ekstremaliai.

 

Žinau, kartojasi tas individo ir visuomenės įtampų santykis. Jis pas mane labai aktualus, nes kol kas negaliu būti asketas ir gyventi vien tik meditaciniame burbule, tačiau sąmoningumas turi ugdytis ir Sinica šiuo atveju pasitarnauja kaip indikatorius, atpažįstame savyje visus tuos juodus neapykantą skleidžiančius Sinicas ir užuot susikiršinę, išspjovę neapykantos burbulus, juos pabučiuokime ir paleiskime, nesuteikdami preteksto mėgautis. Mes vis tiek išgyvensime be Sinicos klestėjime, kitaip nebus. Galiausiai tokie žmonės, negaunantys energijos ir svarbumo, nunyks kaip nelaistomos gėlės. Nedirginkime tyčia savęs karo tema, nesibaisėkime artėjančiais šalčiais, nuolatine dramatiška gaida nekalbėkime apie viską, lyg tuoj kas nors įvyks labai blogo, nes juk žinome, kaip veikia Visata.

 

Verčiau keiskime kryptį!

 

Te šis šaltas sausis padovanoja daug gerų knygų, šiltų patalų, arbatos, juoko, filmų, meditacijų. Tegu nusiplauna nereikalingas ir destruktyvus pasaulio cirko grimas ir viskas praeina po langais mus nekliudydamas su savo tuštybėmis ir tamsiomis energijomis. Te visus mus apgaubia tyra ir balta šviesa, saugumas, ramybė, pasitikėjimas dabarties akimirka, nes visata viskuo pasirūpina pačiais geriausiais scenarijais. Mes saugūs, mes gyvename, mes mąstome pozityviai, kuriame dabarties jauseną ir būseną. Te niekas neįsiskverbia į mūsų asmeninius psichinius ir geros energijos būsenas, palaikome aukštą vibraciją, sąmoningumą, pagiriame kitus už drąsą būti savimi, nes... Kai esi savimi, esi pasaulio; kai myli save, myli ir kitus.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: The Turtles – Happy Together (cover Susanna Hoffs, Rufus Wainwright) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Pas mane kai kurios dainos ateina iš filmų garso takelių. Panašiai nutiko ir šįkart, kai žiūrėjau „Rouzių šeimos karas“ (2025), kuriame nuskambėjo garsios muzikos grupės koveris „Happy Together“.

 

Grupė „The Turtles“ yra septintojo dešimtmečio JAV popmuzikos ir folkroko atstovių, kurios skambesį suformavo išskirtinė vokalistų Howardo Kaylano ir Marko Volmano harmonija. Susikūrusi 1965 metais Kalifornijoje, grupė iš pradžių bandė eiti folkroko keliu, tačiau greitai tapo saulėtos popmuzikos simboliu. Jų muzika pasižymėjo ne tik lengvumu ir melodingumu, bet ir subtiliu humoru bei eksperimentais, kurie išskyrė juos iš kitų tuo metu populiarių „vakarų pakrantės“ grupių.

 

Grupės aukso amžius tęsėsi iki 1970 metų, kai dėl vidinių nesutarimų ir varginančių teisinių ginčų su įrašų kompanija nariai pasuko skirtingais keliais. Per šį palyginti trumpą laiką jie spėjo išleisti tokius sėkmingus albumus kaip „Happy Together“ bei itin ambicingą, koncepcinį „The Turtles Present the Battle of the Bands“, kuriame grupė pademonstravo savo universalumą parodijuodama įvairius muzikos stilius. Nors grupė oficialiai baigė savo veiklą prieš daugiau nei pusę amžiaus, jos palikimas išlieka gyvas dėl neblėstančio populiarumo radijo eteryje ir nuolatinio dainų naudojimo kine bei reklamoje.

 

Didžiausia „The Turtles“ sėkme ir vizitine kortele tapo 1967 metų hitas „Happy Together“, kuris JAV topų viršūnėse nuvertė net pačius „The Beatles“. Nors dainos žodžiai pasakoja apie nepasiekiamą meilę ir svajones apie bendrą ateitį, jos energingas priedainis ir optimistiška melodija pavertė kūrinį visuotiniu laimės himnu. Tai viena dažniausiai grojamų visų laikų dainų, tapusi neatsiejama septintojo dešimtmečio popkultūros dalimi, simbolizuojančia džiaugsmą ir pavasarišką euforiją.

 

Visgi 2025 metų filme „The Roses“ šis kūrinys įgauna visiškai naują, tamsią ir ironišką prasmę. Režisierius Jay Roachas meistriškai išnaudoja dainos optimizmą kaip foną žiaurioms ir destruktyvioms herojų skyryboms. Kol dainos žodžiai skelbia apie amžiną meilę ir laimę būnant kartu, ekrane rodomas brutaliai griūvantis šeimos gyvenimas, todėl žiūrovas jaučia aštrų, sarkastišką kontrastą tarp muzikos ir vaizdo.

 

Specialiai šiam filmui sukurtas „Happy Together“ koveris, kurį atlieka Susanna Hoffs ir Rufus Wainwright, dar labiau sustiprina šį efektą. Nors kūrinys išlaiko savo melodinį atpažįstamumą, naujoji interpretacija skamba brandžiau, dramatiškiau ir šiek tiek melancholiškiau nei originalas. Šis Susannos Hoffs – režisieriaus žmonos – ir Rufuso Wainwrighto duetas suteikia dainai teatrališkumo, kuris puikiai tinka didingam ir kartu tragiškam filmo „The Roses“ konfliktui iliustruoti. Man asmeniškai daina smagi, ją lengva niūniuoti, pvz., klampojant Lietuvoje per sausio mėnesio šaligatvio pusnis.

 

Paklausykite abiejų versijų.

Susanna Hoffs, Rufus Wainwright versija:

 

The Turtles – Happy Together

[lyrics / žodžiai]

 

Imagine me and you, I do

I think about you day and night

It's only right

To think about the girl you love

And hold her tight

So happy together

If I should call you up, invest a dime

And you say you belong to me

And ease my mind

Imagine how the world could be

So very fine

So happy together

I can't see me lovin' nobody but you for all my life

When you're with me, baby, the skies will be blue for all my life

Me and you, and you and me

No matter how they tossed the dice

It had to be

The only one for me is you

And you for me

So happy together

I can't see me lovin' nobody but you for all my life

When you're with me, baby, the skies will be blue for all my life

Me and you, and you and me

No matter how they tossed the dice

It had to be

The only one for me is you

And you for me

So happy together

Me and you, and you and me

No matter how they tossed the dice

It had to be

The only one for me is you

And you for me

So happy together

So happy together

And how is the weather?

So happy together

We're happy together

So happy together

We're happy together

So happy together

So happy together

 

Maištinga Siela

Filmas: "Malonė" / "La grazia"

 

Sveiki, mielieji!

 

Galima sakyti prieš metus buvau, tiesiogine to žodžio prasme, priblokštas Lietuvos kino teatruose pamatęs garsiojo italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmo „Partenopė“ (2024). Iki šiol manau, kad jis mano vienas ryškiausių ir geriausių praėjusių metų filmų, pasižymintis magišku pasakojimu, pilnu Neapolio vaizdų, spalvų ir garsų. Filmas kaip vienas didelis ir įspūdingas, jausmingas vaizdo klipas apie grožį ir jo laikinumą. Daugmaž to tikėjausi po metų eidamas į naujausią Sorrentino filmą „Malonė“ (it. La Grazia), apie kurį jau buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų. Sorrentino filmus reikia žiūrėti kino teatruose, o ne namų sąlygomis – tas tikra tiesa!

 

„Malonė“ pasakoja apie išgalvotą Italijos prezidentą Marijaną de Santį, kurio vadovavimo šaliai kadencija artėja prie pabaigos. Jam liko septyni mėnesiai, o vienas didžiausių ir svarbiausių politinių sprendimų yra priimti arba atmesti plačiai šalyje diskutuojamą eutanazijos įstatymą. Italija labai smarkiai priklausoma nuo Vatikano ir Popiežiaus, čia prezidentas taip pat tariasi su, galima sakyti, antruoju šalies valdytoju, tad net šių dienų Italijos tikrovėje eutanazijos, LGBTQ ir aborto klausimai yra labai jautriai diskutuojami, nes Bažnyčia daro milžinišką politinę įtaką. Bet filme visų politinių sprendimų centre – prezidento suteikta malonė sunkių nusikaltimų žmonėms, kurie nužudė savo mylimuosius, nes šie kentė paskutinius savo mėnesius dėl Alzhaimerio, psichinių ligų, smurtavo. Kai kuriems prezidentas malonę suteikia, o kai kuriems ne. Tai savotiška aukščiausios žmogiškosios galios istorija: prezidentas lemia kitų gyvenimus, gali juos suprasti ir išgelbėti, tačiau ar jis pakankamai drąsus ir ryžtingas bei teisingas, kai pats nė negali atleisti mirusiai žmonai Aurorai, kurią nuolat idealizuoja, prieš 40 metų neištikimybės fakto?

 

Režisierius puikiai sujungia malonės kaip tokios sąvokos daugiareikšmes prasmes: kas yra malonė sau, kai suteikiant sau malonę atsiveria malonės keliai kitiems? Prezidentas, dėl savo konservatyvių pažiūrų ir tiesmukumo visų pravardžiuojamas „gelžbetoniu“, iš tikrųjų yra mąslus, melancholiškas paniurėlis, kuris namuose slepia ištisą žmonos paliktą garderobą ir negali susitaikyti su praeitimi. Išties, lyginant su ankstesniu filmu „Partenopė“, šis filmas turi aiškesnę probleminę ašį, labiau „suveržtą“ siužetą, mažiau primena nesibaigiantį ekstazę teikiančių vaizdų ir garsų pliūpsnį. Nors garsai ir muzikos takelis šįkart irgi labai svarbūs: prezidentas klausosi repo, dainuoja šalia sustingusių asmens sargybinių ir savaip permąsto savo galios ir viešpatavimo pabaigą. Režisierius renkasi ne banalias politines intrigas, kas galbūt gerame scenarijuje irgi būtų suveikę, bet sau būdingą mąslų stambių priartinančių ir praplaukiančių kadrų dėlione išreikšti gyvenimo naštos atsikratymą.

 

Vienoje scenoje prezidentas tampa kaip šiuolaikinis Dievo ir Adomo (Siksto koplyčios paveikslas „Adomo sukūrimas“) perfrazavimas, kada jis stebėdamas ekrane bando paliesti kosmonauto ištryškusią ašarą, žmogaus, kuris nežino, kad yra filmuojamas, tikruosius jausmus (pagal kuriuos tikriausiai galiausiai spręs, ar suteikti malonę žmoną nužudžiusiam istorijos mokytojui) . Pabaigos scenoje klausydamas muzikos jis pats nusikelia į panašų kosminį laivą ir ramybės būsenoje, be gravitacijos pirmąkart pajunta, kad nebeliko prezidento naštos, nes malonė suteikta, išsilaisvinus nuo pareigos teisti ir eiti vienos tiesos keliu, nesuklysti, nulemti kitų gyvenimus. Galiausiai, nors prezidentas kalbasi senoviniu NOKIA 3310 modeliu, bet jo kadenciją žymi modernus robotas šuo, kuris išeina kartu per jo paskutinę prezidentavimo dieną į Romos gatves. Elektroninis robotas šuo simbolizuoja, sakyčiau, radikalią prezidento vienatvę ir emocinį šaltį, pabrėždamas, kad net privačiose akimirkose jį lydi ne gyva būtybė, o programuojama mašina. Tai kartu yra ir absurdo elementas, nurodantis į prarastą ryšį tarp senojo pasaulio vertybių ir technologinės, dehumanizuotos ateities, kuri neišvengiama. Ateities mašinos, kurios nuspręs, kas iš tikrųjų ateityje bus malonė kaip reiškinys.

 

Filmas sukėlė daug minčių, kaip visada gražus ir estetiškas, pilnas itališkos kultūros niuansų, kuriuos tikrieji italai dar labiau atpažins ir suvoks, o mes tik žvelgsime kaip į religijos ir asmenybės kultų apgaubtą prieštaringą šalį, manysime irgi viską kiekviename kadre suprantantys. Gal ir suprantantys, bet ar viską išjaučiantys taip, kaip tie, kurie gyveno/gyvena panašioje tikrovėje? Filmas „Malonė“ tyrinėja radikalią aukščiausios valdžios vienatvę ir senstančio prezidento bandymą rasti žmogišką ramybę tarp šalto diplomatinio protokolo bei sterilių technologijų. Pagrindinė siužeto ašis sukasi aplink moralinę dilemą dėl eutanazijos, kai valstybės vadovas turi pasirinkti tarp griežto įstatymo ir asmeninio gailestingumo savo kenčiančiai žmonai. Galiausiai tai yra melancholiška meditacija apie „malonę“, kuri pasiekiama tik tada, kai asmeninė atjauta iškeliama aukščiau už institucinę galią ir viešas kaukes.

 

„Kam priklauso mūsų dienos?“ Ne kartą filme nuskamba šis klausimas. Labai panašus į: „dėl ko mes gyvename?“ Tačiau šiame politinės galios kontekste, sakyčiau, už šio klausimo slepiasi kitas: „ar gali kitų gyvenimas, dienos, laikas priklausyti tam, kam suteikta malonė/našta (pasirodo, neatsiejami dalykai) spręsti kitų gyvenimus?". Vienoje scenoje prezidentas sako, kad Popiežius atstovauja patį Dievą, o jis kaip prezidentas – Dievo vaikus.“ Kiek gali būti gailestingas ir maloningas Popiežius ir kiek prezidentas šioje Žemėje?

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Rouzų šeimos karas" / "The Roses"

 

Sveiki!

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų! Britų humoras man priimtinas ir suprantamas, nes su juo daugmaž esame susipažinę, neblogai atpažįstame, nes lietuviška tikrovė nuo britiškojo ne tiek, sakyčiau, ir skiriasi. Užtat visiškai nesuprantu azijietiško humoro.  Bet šįkart ne apie tai, o apie režisieriaus Jay Roach naujausią britišką komediją „Rouzų šeimos karas“ (angl. The Roses) (2025), kuriame nusifilmavo, galima sakyti, patys ryškiausi ir svarbiausi savo kartos britų kino aktoriai Olivia Colman ir Benedict Cumberbatch, dėl kurių, galima sakyti, ir pasirinkau šį filmą, nors turėjau įtarimo, kad filmas gal ir nesusižavės, tačiau bent jau pasimėgausiu britiško ir amerikietiško humoro kokteiliu. Reiktų dar paminėti, kad filmas – tai 1989 metų „Rožių karas“ (angl. The War of the Roses) perdirbinys, senesniojoje versijoje nusifilmavo Michael Douglas, Kathleen Turner ir Danny DeVito.

 

Nors filmas komedija, tačiau jame nemažai šeiminio tragizmo, įtampos, susijusios su socialinių vaidmenų pasiskirstymu šeimoje. Manau, šiandien ypač aktualu ir lietuvių šeimose, kur lytiniai socialiniai vaidmenys, nors dar labai gajūs, tačiau pamažu „tradiciniai“ nykstantys: moteris už vaikų ugdymą, tėvas už pinigus. Santuokoje du vaikus auginantys Ivė ir Teo svajoja apie ramų ir puikų gyvenimą. Vyras – sėkmingas architektas, kurio projektai iki tam tikros lemtingos tragedijos buvo gerbiami. Ivė – vidutinybė, tačiau jos restoranas suklesti tada, kai Teo ištinka profesinė nesėkmė ir jis atleidžiamas iš darbo. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir Teo pradeda auginti vaikus, rūpintis jų auklėjimu, kol žmona sėkmingai plėtoja restorano verslą, užsisėdi iki išnaktų vakarėliuose, leidžia knygas, dalyvauja pokalbių šou ir t. t. Galiausiai kiekvienas iš jų kažko atsisako ir netenka: Ivė – santykio su vaikais, o Teo – architekto ambicijų, tad akivaizdu, kad tai sukelia nemažai įtampos šeimoje, kuri galiausiai, vaikams išvykus į privačią mokyklą, naujai vien tik šeimai už žmonos pinigus vyro pastatytame name įvyksta dviejų sutuoktinių teroras, atviras psichologinis ir iš dalies fizinis vyro ir žmonos karas.

 

Filmas, kaip ir tikėjausi, nėra ypatingas. Taip, jis vizualiai pritaikytas komercinei pramogai, smagu žiūrėti aktorių naujuosius amplua, galvoti apie savo ar pažįstamų šeimų įtampas, tačiau filmas nieko naujo nepasiūlo, tik pramogą ir jau matytas daugelyje filmų panašias ištarmes. Komedija perauga į šeimos groteską, hiperbolizuota įtampa tampa susinaikinimo ir teroro prieš tai, ką tu gerbei ir mylėjai, ginklu. Tai primena šachmatų lentą, tikslūs ir pagalvoti psichologinio palaužimo žingsniai šiek tiek man primintų šeiminį „Ponas ir ponia Smitai“ variantą. O jau šeimos draugų, kurie „rūpinasi“ savo draugais vis užsukinėdami į jų puikiuosius namus, išvis tampa karikatūriniai ir nebenormalūs, neįtikinantys. Jeigu pagrindiniai veikėjai turi motyvo dar elgtis konkurencingai absurdiškai, tai, pavyzdžiui, komikės aktorės Kate McKinnon sukurtas Amy veikėjos perdėtas ir teatralizuotas gašlumas, man regis, nepridėjo šiaip jau britų humorui būdingos elegancijos ir subtilumo, tai labiau jau amerikietiškos ir gana tiesmukos juoko išraiškos.

 

Visgi nesigailiu pažiūrėjęs, buvo vietomis smagu, tačiau susižavėjimo filmas didelio nesukėlė. Absoliučiai kūrinys skirtas pramogai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Knyga: Honorė de Balzac "Šagrenės oda"

Honorė de Balzac. „Šagrenės oda“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 296.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Puikiai pamenu, kad seniai, dar mokykliniais laikais, mokytoja buvo uždavusi, kai ėjome realizmo literatūrą, šalia Žemaitės ir Jono Biliūno literatūros kūrinių perskaityti žymiojo prancūzų romanisto Honorė de Balzac (1799-1850) romaną Tėvas Gorijo. Anuokart, man dar paaugliui ir jaunuoliui, prisiskaičius moderniosios šiuolaikinės literatūros, galima sakyti, buvo absoliuti kančia skaityti ištisus nuobodokus balzakiškus ponios Vokės pensionato aprašymus. Bet gyvenime nutinka pačių įdomiausių dalykų, tad grįžtu prie Balzako kūrybos ir iš naujo permąstau, kam anuomet neturėjau kompetencijų suprasti. Trečias Šagrenės oda (pranc. La Peau de chagrin) lietuviškas Jono Norkaus leidimas pasirodė 2025 metais. Pirmasis Norkaus vertimas buvo išleistas – dar Stalinui nemirus! – 1952 metais, po to šį romaną 2011 metais perleido leidykla Obuolys, apeliuodamas į 2010 komercinį bumą, kai pasirodė dar viena šios knygos ekranizacija (tame leidime matome filmo afišą ant viršelio, mano kuklia nuomone, tai labai bjauroja klasikinius kūrinius).

 

Šagrenės oda, kaip ir garsiausi Balzako romanai – Tėvas Gorijo, Eugenija Grandė, Trisdešimties metų moteris – priklauso didžiuliam rašytojo sumanymui sukurti Žmogiškąją komediją, t. y. 137 romanų ciklą, ištisą multivisatą, atskleidžiančią Balzako XIX amžiaus tikrovės po-bonapartinę Prancūziją ir Paryžių. Šiame grandioziniame romanų cikle turėjo veikėjai įvairiuose romanuose vėl susitikti, papildyti vienas kitą ir atskleisti sudėtingą Paryžiaus socialinį gyvenimą. Šagrenės oda buvo rašoma dar iki šio rašytojo sumanymo 1830-1831 metais, tačiau jis vis tiek įtrauktas į bendrąją šio ciklą sąrangą ir užimą filosofinę ciklo kategoriją. Deja, kaip žinia, Balzakui nepavyko šio ciklo užbaigti, pasirodė ne tiek ir mažai – 91 užbaigtas kūrinys, nes 51-erių metų vyrą pakirto darboholizmo sukeltas išsekimas ir silpna dėl sėdėjimo ir kavos nualinta širdis. Įdomu, kad romantizmui priskiriamas Viktoras Hugo rėžė kalbą per jo laidotuves, sakydamas, kad tuokart prancūzus paliko ištisa epocha, tačiau šios epochos tėvas paliko įstabų visuomenės veidrodį, turėdamas galvoje Žmogiškąją komediją.

 

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti, nes Balzakas – realizmo atstovas. Šagrenės oda yra vienas iš jo nedaugelio romanų, kuriame veikia magiškasis realizmas. Dėmesio centre – nuskuręs jaunas mokslininkas Rafaelis de Valentenas, kuris, viską praradęs vienu lošimo statymu, manosi, nušoksiąs nuo Scenos upės, kuri teka per Paryžių. Pasakotojas akcentuoja, jog daugybė paryžiečių šitaip baigia savo gyvenimą, nes yra net žmonių, kurie ištisai traukia skenduolius savižudžius iš upės, o tai rodo, kad socialinė Paryžiaus to meto visuomenė buvo negailestinga.

 

Taigi Rafaelis tampa tarsi koks Faustas iš Geothės filosofinės poemos, lemtingą dieną sendaikčių krautuvininkas jam pasiūlo magišką šagrenės odą (manoma, kad asilo odos), kaskart jam ko nors panorėjus, aplinkybės susiklosto taip, kad tikrovė pasiūlo troškimo įgyvendinimą. Deja, oda kaskart traukiasi ir Rafaelio gyvenimas taip pat trumpėja, todėl jam kaskart reikia būti itin atidžiam, kad oda nesusitrauktų ir jo gyvenimas nesibaigtų anksčiau laiko, nei spės nugyventi turtingą ir prabangų gyvenimą. Deja, į tuštybes ir aistras linkusiam nedisciplinuotam ir pripažinimo alkstančiam jaunuoliui sudėtinga suvaldyti troškimus... Taip, magiškojo realizmo apraiškos priimtų Oscaro Wildo Doriano Grėjaus portreto metodą arba, kaip jau minėjau, Goethės Faustą: Rafaelis turi galimybę peržengti žmogiškumo ribas, šįkart labiau susijusias ne su pažinimu ar jaunystės kultu, bet socialiniu Paryžiaus pasauliu, tačiau tai protagonistą veda į pražūtį, nes tokia sėkmės žmogiškoji kaina: žmogus susimoka brangiausiu – savo gyvenimiškuoju laiku. „Jūs pasirašėte sutartį, tuo viskas pasakyta. Dabar visi jūsų norai kuo tiksliausiai pildysis – bet jūsų gyvenimo sąskaita. Jūsų dienų ratas, nustatytas šios odos, trauksis priklausomai nuo jūsų troškimų stiprumo ir kiekio, pradedant menkiausiais ir baigiant labiausiai besaikiais (p. 43).“

 

Romanas atitinka realizmo kriterijus, kurie daugelis buvo išsakyti prancūzų laikraštyje Realizmas (po to šią sąvoką į lietuvių literatūros lauką įves pats Jonas Biliūnas). Ilgi ir sudėtingi aplinkos aprašymai, abejotinos moralės žmonės vaizduojami kartu su tyros širdies žmonėmis, jie linkę keistis ir net atgailauti; dominuoja charakterio kūrimo technika, todėl svarbūs tampa veikėjų samprotavimas ir aplinkybių vertinimas iš jų perspektyvos, o ne pasakotojo, atsisakoma tiesmukos didaktikos, tad stengiamasi pavaizduoti margą ir sudėtingą socialinį gyvenimą, pageidautina autoriaus amžininkų tikrovės laikmečio. Visa tai turime su kaupu Šagrenės odoje. Tiesa, reiktų knygos pavadinimo dviprasmybę prancūzų kalboje atskleisti, nes chagrin taip pat verčiasi liūdesys/sielvartas, o lietuviškame variante šagrenės oda nelieka sielvarto odos reikšmės, todėl vertime nebelieka akivaizdžios balzakiškos sukurtos dviprasmybės.

 

Šįkart nepaprastai mėgavausi Balzako turtingu stiliumi, o ilgi aprašymai suteikė to XIX amžiaus literatūrinio epinio pasakojimo prabangos jausmą, kai problema ir aplinkybės nustelbia žmogaus likimo programa. Maniausi, kad susidursiu su nusenusiu ir nepatogiu Jono Norkaus vertimu, tačiau koks sklandus ir puikus vertimas! Stebino sutvarkyto teksto kokybė, paaiškinimai – viskas vietoje ir laiku. Manau, Balzakas yra savotiškas skaitytojo brandos ženklas. Būtų įdomu sužinoti, kaip šiandien Šagrenės odą paskaitytų nūdienos mokiniai, kurie pripratę prie fragmentuotų ir dinamiškų tekstų. Įtariu, kad visai (kaip aš anuomet) grumtųsi su teksto gelmėmis.

Honorė de Balzac (Onorė de Balzakas)

 

Nors romanas iš dalies yra apie Rafaelio įtikėjimą, jog savo likimą galima patikėti talismanui, tačiau tikroji romano paskirtis yra kritikuoti ir savaip išjuokti Balzako laikų tikrovę, ypač susireikšminusią ir po monarchų nuvertimo suklestėjusią buržuaziją. „Visuomenės nuomonė? Juk tai labiausiai išvirkusi prostitutė. Jei klausytum jūsų, ponai moralistai ir politikai, tai įstatymus visada reiktų statyti aukščiau už prigimtį, o visuomenės nuomonę – aukščiau už sąžinę. O iš tikrųjų viskas yra teisinga ir viskas klaidinga! Jeigu visuomenė mums davė pūkų pagalvėms, tai tą geradarystę ji apmokestino podagra, lygiai kaip įvedė teismo procedūrą, kad biurokratija apribotų teisingumą, o sloga taptų kašmyro šalikų pasekme... (p. 62).“ Balzakui būdingas šmaikštus ir intelektualus požiūris į visuomenę, paremtas tuometine turtuolių tuštybe ir prieštaringumu.

 

Romane Rafaelio gyvenimą veikia dvi svarbios moterys – nuskurdusi ir tėvo Godeno, išvykusio be žinios į Indiją, palikta dukra Polina, kuri yra tyros ir puikios širdies, tačiau Rafaelis myli moteris tik tas, kurios turi statusą. Tai savotiškas fetišas, veikėjui moteris su turtais yra neatsiejama būtinybė, jos vertė ir grožis bei galia yra būtinoji tobulos moters tapatybės dalis, todėl jis maniakiškai, kone obsesiškai įsimyli Polinos priešingybę – grafienę Teodorą, kuri yra šalta, apibūdinama kaip moteris be širdies, turinti galios ir manipuliavimo gerų įgūdžių, kuri atstovautų tai šaltai aristokratijai, kurios dalimi taip trokšta būti Rafaelis de Valentenas. Kodėl? Neatsitiktinai, nes Rafaelio tėvai turėjo galią, tačiau motina mirė jauna, o reiklusis tėvas subankrutavo, todėl nustekentos giminės legenda (giminaičiai priklausė karaliaus Liudviko XVIII dvarui) nuo mažens formavo Rafaelį, ko jis yra netekęs, ir kūrė mitus apie socialinės prarastos galios susigrąžinimą. Visgi Teodora jį užburia, bet ji neatitiktų idealios ir švelnios Polinos būdo. Štai ką Teodora sako: „Esu laiminga, būdama viena. Kam man keisti savo, jeigu taip norite, egoistišką gyvenimą į šeimininko kaprizus? Santuoka – tai sakramentas, kuris mums atneša tik širdgėlą. O vaikai mane erzina (p. 164).“ Teodoros poziciją itin tiktų šių dienų moters pakitusiam visuomenėje įvaizdžiui iliustruoti: šiandien moterys trokšta būti savarankios, uždirbti tiek, kiek ir vyrai, realizuoti savo troškimus, turėti vieną vaiką arba visai neturėti ir gyventi labiau dėl paties gyvenimo, nei dėl šeimos (Teodoros archetipas). Galima diskutuoti, prie ko priveda turtai, laisvė ir galia bei kaip kinta moteriškumo visuotiniai stereotipai, kai gaunami šie dalykai.

 

Taigi Šagrenės odoje galima aptikti ne vieną pakitusį arba visai nepasenusį visuomenės elgsenos ir stereotipinį modelį, dėl kurio ne vienas pasirinko Scenos upės vandenis, nei ramų susitaikymą su savo socialine padėtimi ir vidutiniškumu. Rafaelis nesitaiksto, jam iš gyvenimo reikia daugiau ir jis pasiryžęs viską paaukoti. Kodėl gi ne? Arba Scenos upė, arba trumpas gyvenimas prabangoje: jaunystės idealizmas veikia kaip kraštutinumas, nevertinant paties gyvenimo, jeigu jo negalima patirti maksimaliai. Tačiau Balzakas tyčia per Rafaelio gyvenimą perveda Poliną, tyrosios meilės idealą, tačiau sprendimai praeityje jau padaryti, nesitikint tikrosios meilės. Tai šėtoniška knyga, žiauri ir negailestinga, paradoksali, apdovanojanti ir gniuždanti savo veikėjus, kurie iš vienos pusės tik jie patys atsakingi už savo troškimus ir ydas, moralinį nuosmukį, tuštybės vaikymąsi, tad, kaip ir tikrame biurokratiniame pasaulyje, pagal Balzako logiką privalo susimokėti už sėkmę – pinigų ir skolos tema Balzako Žmogiškojoje komedijoje ypač svarbi! – aukščiausia kaina. Knyga turtinga, įtrauki, mąsli ir įdomiai skaitoma. Nepasenusi.

 

„Padori visuomenė guja lauk nelaiminguosius, lygiai kaip sveiko žmogaus organizmas atmeta besikalbinančią ligą. Aukštuomenė bodisi kančiomis ir nelaimėmis, ji bijo jų kaip užkrečiamos ligos ir niekada nedvejoja, ką pasirinkti – kančią ar ydą: būti ydingam – tai prabanga. Kad ir kokia didelė būtų nelaimė, visuomenė mokės ją sumažinti, šmaikščiai ją išjuoks, ji piešia karikatūras nuverstiesiems karaliams sviesdama į veidus įžeidimus, kuriuos pati tariasi iš jų patyrusi, panašiai kaip jauni romėnai cirke ji niekada nesigaili kritusio gladiatoriaus, maudydamasi aukse ir patyčiose... (p. 257-258).“

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Olga Tokarczuk: gyvenimas, biografija, knygos, santykis su Lenkijos politika ir kūrybos bruožai

 

Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo ir kūrybos istorijas, tad šįkart apie bene šiuo metu garsiausią šiuolaikinę lenkų romanistę Olgą Tokarczuk, kurios knygos gausiai verčiamos į lietuvių kalbą.

 

ANKTYVASIS RAŠYTOJOS OLGOS TOKARCZUK GYVENIMAS

 

Olga Tokarczuk gimė 1962 metais Sulechuve, vakarų Lenkijoje, intelektualioje ir kūrybiškoje aplinkoje, kuri tapo pamatu jos vėlesniam magiškajam realizmui. Jos tėvai buvo mokytojai, o tėvas dar ir aistringas bibliotekininkas, tad būsimoji rašytoja augo tiesiogine prasme apsupta knygų. Vaikystė, praleista Klenicoje, vėliau persikėlus į ramesnę provinciją, buvo kupina gamtos stebėjimo ir laisvės. Ši aplinka suformavo jos gebėjimą matyti pasaulį kaip vientisą audinį, kuriame augalai, gyvūnai ir žmonės yra lygiaverčiai istorijos dalyviai.

 

Paauglystėje Olga nebuvo tipiška maištaujanti jaunuolė, jos maištas reiškėsi per gilų pasinėrimą į literatūrą ir filosofiją. Ji anksti pradėjo kvestionuoti tradicines religines bei socialines struktūras, ieškodama atsakymų ten, kur susitinka mokslas ir mistika. Dar mokyklos suole ji pasižymėjo itin lakia vaizduote, o jos domėjimosi akiratyje atsidūrė ne tik klasikinė lenkų literatūra, bet ir psichoanalizė, kuri vėliau tapo vienu iš pagrindinių jos kūrybos įrankių.

 

Pasirinkusi psichologijos studijas Varšuvos universitete, Tokarczuk dar labiau nutolo nuo literatūrinio šablono ir pasinėrė į žmogaus sielos gelmes. Studijų metais ji ne tik krimto teoriją, bet ir aktyviai savanoriavo, dirbdama su asmenimis, turinčiais psichikos sutrikimų. Ši patirtis jai atskleidė, kad tai, ką visuomenė vadina „norma“, yra tik plona uždanga, po kuria slepiasi sudėtingas, archajiškas ir simbolių kupinas pasaulis. Tuo metu jos didžiausiu autoritetu tapo Carlas Gustavas Jungas, kurio archetipų teorija padėjo jai suprasti kolektyvinę pasąmonę – tai vėliau tapo jos romanų „stuburu“.

 

Gyvenimas iki pirmosios knygos nebuvo vien tik akademinės studijos; tai buvo intensyvus ieškojimų laikotarpis. Po studijų ji dirbo psichoterapeute Valbžyche, konsultuodama žmones dėl priklausomybių ir egzistencinių krizių. Kasdienis susidūrimas su svetimomis traumomis ir sapnais Olgai tapo savotiška „žmogiškosios medžiagos“ laboratorija. Ji suprato, kad kiekvienas žmogus yra vaikščiojanti istorija, o tikrovė nėra vien tik tai, ką matome – ji sudaryta iš nutylėjimų, sapnų ir mitų, kurie veikia mus stipriau nei racionalūs faktai.

 

Apie pasaulį tuo metu ji mąstė kaip apie gyvą, pulsuojantį organizmą, kuriame nėra nieko nereikšmingo. Tokarczuk buvo įsitikinusi, kad literatūra turi galią sujungti tai, kas suskilę, ir suteikti balsą tam, kas pamiršta. Nors tuo laikotarpiu ji rašė eilėraščius ir trumpas istorijas, viešumos jie beveik nepasiekdavo. Ji kaupė patirtį, stebėjo Lenkijos politinius virsmus ir jautė, kad jos pačios tapatybė yra taki, neprisirišusi prie vienos vietos ar vienos tiesos.

 

Galiausiai, prieš pat debiutuojant su „Knygos žmonių kelione“ 1993 metais, ji apsisprendė palikti psichoterapijos kabinetą. Nors darbas jai patiko, ji pajuto, kad literatūra leis jai gydyti pasaulį platesniu mastu. Sukaupusi Jungo teorijų bagažą, vaikystės gamtos vaizdinius ir tūkstančius išklausytų pacientų istorijų, ji sėdo rašyti pirmąjį savo romaną ne kaip pradedančioji autorė, o kaip subrendusi mąstytoja, kuriai popierius tapo erdve, kurioje susitinka praeitis, dabartis ir tai, kas dar tik gimsta žmogaus sapnuose.

 

OLGOS TOKARCZUK LITERATŪROS IŠKILIMAS

 

Olgos Tokarczuk literatūrinis kelias prasidėjo ne nuo didžiųjų epų, už kuriuos autorė labai vertinama ir skaitoma, o nuo subtilaus debiuto poezijos pasaulyje, kai 1989 metais pasirodė jos eilėraščių rinkinys „Miestai veidrodžiuose“ (Miasta w lustrach). Tačiau tikrasis jos balsas atsiskleidė prozoje, kai 1993-iaisiais ji išleido pirmąjį romaną „Knygos žmonių kelionė“ (Podróż ludzi Księgi). Šis kūrinys, Lietuvoje pasirodęs pavadinimu „Knygos žmonių kelionė“, iškart pelnė lenkų leidėjų asociacijos apdovanojimą už geriausią debiutą. Tai buvo filosofinė, paraboliška istorija apie XVII amžiaus Prancūziją, kurioje jau tada ryškėjo autorės polinkis į mistiką, metaforą ir žmogaus amžiną tiesos paiešką, nutolusią nuo pilkos kasdienybės realizmo.

 

Kūrybinis proveržis įvyko 1996 metais, kai pasirodė romanas „Praamžiai ir kiti laikai“ (Prawiek i inne czasy). Ši knyga tapo kultiniu kūriniu ne tik Lenkijoje, bet ir labai populiari Lietuvoje, kur ji vėliau buvo išversta. Per mitologizuotą Praamžių kaimo istoriją Tokarczuk sukūrė mikrokosmosą, kuriame telpa visas pasaulis – nuo Dievo iki grybienos. Čia galutinai susiformavo jos ankstyvasis stilius, dažnai lyginamas su magiškuoju realizmu, tačiau turintis savitą, lenkišką atspalvį: jis pasižymi tiršta, jusliška kalba, kurioje sapnai, prisiminimai ir fizinė realybė susipina į nedalomą visumą.

 

Augant autorei kaip mąstytojai, jos stilius pradėjo evoliucionuoti nuo uždarų mitinių erdvių prie fragmentiškos, dinamiškos struktūros. 1998 metų romanas „Dienos namai, nakties namai“ (Dom dzienny, dom nocny) pademonstravo jos gebėjimą konstruoti tekstą iš daugybės smulkių pasakojimų, receptų, sapnų ir legendų. Tai kūrinys apie Silezijos regiono atmintį, kuriame autorė kvestionuoja tapatybės pastovumą. Šis etapas žymėjo perėjimą prie intelektualesnės, labiau komplikuotos prozos, kuri reikalauja iš skaitytojo aktyvaus dalyvavimo jungiant pabirusias mozaikos dalis.

 

Didžiausia tarptautinė sėkmė ir galutinis pripažinimas literatūros elite atėjo su romanu „Bėgūnai“ (Bieguni), išleistu 2007 metais (lietuviškai pasirodė 2019 m.). Už šį kūrinį 2018-aisiais ji pelnė prestižinę „The Man Booker International Prize“ premiją. „Bėgūnai“ – tai postmodernistinis „konsteliacinis romanas“, kuriame autorė atsisako linijinio pasakojimo. Jos mąstymo centre čia atsiduria judėjimas, kelionė, žmogaus kūno trapumas ir amžinas nerimas. Stilius čia tampa dar skaidresnis, intelektualesnis, kupinas anatominio tikslumo ir kultūrologinių įžvalgų, nutolstant nuo ankstyvosios kūrybos lyrizmo link aštraus, diagnozuojančio žvilgsnio į modernybę.

 

Vėliau Tokarczuk nustebino skaitytojus radikaliai pakeitusi žanrą – 2009 metais pasirodė intelektualus detektyvas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Prowadź swój pług przez kości umarłych). Šiame kūrinyje autorė peržengė grynosios literatūros ribas, įpindama ekologines temas, gyvūnų teisių gynimą ir aštrią socialinę kritiką. Knyga tapo pagrindu garsiam Agnieszko Holland filmui „Pėdsakas“ (Pokot), o pati autorė dar kartą įrodė esanti meistrė, gebanti populiarųjį žanrą užpildyti giliomis moralinėmis dilemomis ir Williamo Blake'o mistika.

 

Visą autorės literatūrinį kelią vainikavo jos gyvenimo darbas – monumentalus istorinis epas „Jokūbo knygos“ (Księgi Jakubowe), išleistas 2014 metais. Tai beveik tūkstančio puslapių tekstas apie XVIII amžiaus apsišaukėlį mesiją Jokūbą Franką. Šiame kūrinyje Tokarczuk stilius pasiekė savo apogėjų: ji meistriškai atkūrė prarastą daugiakultūrę Vidurio Europos istoriją, pasitelkdama archajišką kalbą ir neįtikėtiną detalių gausą. „Jokūbo knygos“ jai pelnė antrąją prestižinę lenkų „Nike“ premiją ir galutinai įtvirtino ją kaip kandidatę į aukščiausią pasaulinį įvertinimą.

Olgos Tokarczuk knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 

2018 metais (faktiškai įteikta 2019 m. dėl akademijos skandalų) Olgai Tokarczuk buvo skirta Nobelio literatūros premija. Švedijos akademija ją įvertino už „pasakojimo vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja sienų kirtimą kaip gyvenimo formą“. Tai buvo pripažinimas ne tik jos techniniam meistriškumui, bet ir filosofinei pozicijai: gebėjimui matyti ryšius tarp to, kas atrodo nesusiję, ir kurti naują, „švelniąją“ naraciją, kuri nesiekia dominuoti, o tik suprasti pasaulio visumą.

 

Nobelio premija nebuvo pabaiga, o veikiau naujas etapas, kuriame autorė dar aktyviau ėmėsi esė žanro. Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (Czuły narrator, 2020) ji išdėstė savo literatūrinę filosofiją, aiškindama, kodėl šiuolaikiniam pasauliui reikia empatijos ir gebėjimo matyti save kituose būtybėse bei daiktuose. Jos stilius čia tapo dar labiau apmąstantis, siekiantis sujungti mokslo žinias su literatūrine intuicija. Tokarczuk kūrybinis kelias yra nuolatinė transformacija: nuo jaukių Praamžių pasakų iki globalių, kosminių ryšių ieškojimo „Bėgūnuose“ ir „Jokūbo knygose“.

 

Olgos Tokarczuk kūryba paprastai laikoma viena įdomiausių šiuolaikinės literatūros kelionių, kurioje rašytoja iš provincijos psichologės tapo pasaulinio garso vizioniere. Jos stilius kito nuo tiršto, vaizdingo mitologiškumo iki fragmentiško, intelektualaus postmodernizmo, tačiau visą laiką išlaikė pagrindinį bruožą – nepasotinamą smalsumą pasauliui ir gilią užuojautą kiekvienai jo daliai. Lietuvių skaitytojams ji tapo viena artimiausių autorių, nes jos kūryboje atpažįstami tie patys peizažai, ta pati melancholija ir tas pats Vidurio Europos istorinis tragizmas.

 

AMENINIS OLGOS TOKARCZUK GYVENIMAS IR SANTYKIS SU LENKIJOS POLITIKA

 

Pripažinimas ir Nobelio premija Olgą Tokarczuk pavertė ne tik literatūros ikona, bet ir įtakinga visuomenės veikėja, kurios balsas Lenkijoje dažnai tampa aštrių politinių diskusijų epicentru. Rašytoja šiuo metu gyvena Vroclave ir ramiame Krajanuvo kaimelyje Žemutinės Silezijos vaivadijoje, netoli Čekijos sienos. Ši vietovė, esanti kultūriniame paribyje, jai yra ne tik namai, bet ir nuolatinis įkvėpimo šaltinis, leidžiantis puoselėti savo „takią“ tapatybę. Jos asmenybė pasižymi ramybe, giliu jautrumu gamtai bei gyvūnams (ji yra aistringa vegetarė) ir tvirtu intelektualiniu stuburu, kuris neleidžia jai tylėti matant socialinę neteisybę.

 

Tokarczuk ryšys su Lietuva yra itin glaudus ir pagrįstas ne tik bendra istorine praeitimi, bet ir asmenine simpatija mūsų kultūrai. Ji ne kartą lankėsi Vilniuje, kurį vadina vienu gražiausių ir magiškiausių Europos miestų, pabrėždama, kad lietuvių ir lenkų bendra istorija Abiejų Tautų Respublikos laikais yra unikalus daugiakultūriškumo pavyzdys. Rašytoja yra sakiusi, kad Lietuva jai asocijuojasi su tam tikra archajiška dvasia ir giliu literatūriniu sluoksniu, o jos kūrinių populiarumas mūsų šalyje rodo, kad abiejų tautų „kultūrinis kodas“ sutampa – mes vienodai suprantame melancholiją, miškų mistiką ir istorines traumas.

 

Jos asmeninis gyvenimas po sėkmės išliko palyginti privatus, tačiau žinoma, kad ji yra ištekėjusi antrą kartą už Grzegorzo Zygadło, kuris taip pat padeda jai tvarkyti kūrybinės veiklos reikalus. Iš pirmosios santuokos su psichologu Romanu Fingasu ji turi sūnų Zbigniewą, gimusį 1986 metais. Šeima jai yra užuovėja, tačiau rašytoja niekada neužsidarė vien namų erdvėje – ji aktyviai dalyvauja savo įkurto fondo veikloje, remiančioje vertėjus ir jaunuosius talentus, taip skatindama atvirą dialogą tarp skirtingų kultūrų.

 

Kalbant apie politiką, Tokarczuk yra viena drąsiausių valdančiosios konservatyviosios politikos kritikių Lenkijoje. Ji atvirai pasisako už žmogaus teises, moterų laisves ir LGBTQ+ bendruomenės teises, dėl ko ne kartą tapo dešiniųjų jėgų taikiniu. Vienas didžiausių skandalų kilo po to, kai ji viešai pareiškė, kad Lenkija praeityje pati elgėsi kaip kolonizatorė ir engėja, kvestionuodama nekaltos bei kenčiančios tautos mitą. Šie žodžiai dalies visuomenės buvo palaikyti išdavyste, o autorė netgi sulaukė grasinimų mirtimi, tačiau tai jos nepalaužė – ji ir toliau teigia, kad tikroji patriotizmo forma yra gebėjimas pripažinti savo šalies tamsiąsias puses.

 

Jos pasiryžimas ginti savo vertybes ryškiausiai pasimatė 2020 metais, kai ji atsisakė priimti Žemutinės Silezijos vaivadijos garbės pilietės vardą. Tokį sprendimą ji priėmė sužinojusi, kad tas pats titulas bus suteiktas ir vyskupui, pagarsėjusiam homofobiškais pareiškimais. Tokarczuk paaiškino, kad negali dalytis apdovanojimu su žmogumi, kuris kursto neapykantą prieš LGBTQ+ asmenis, nes tai prieštarautų visai jos filosofijai apie empatiją. Šis gestas dar labiau pagilino takoskyrą tarp jos gerbėjų ir ideologinių priešininkų, tačiau kartu sutvirtino jos kaip moralinio autoriteto poziciją Europoje.

 

Rašytojos filosofija remiasi idėja, kad pasaulis yra vientisas audinys, o bet koks bandymas brėžti dirbtines sienas tarp tautybių, lyčių ar rūšių yra žalingas. Ji kritikuoja Lenkijos kryptį link izoliacionizmo ir religinio radikalizmo, vietoje to siūlydama „švelnumo“ etiką – gebėjimą matyti pasaulį kito akimis. Jos dalyvavimas tarptautinėse kampanijose prieš LGBTQ+ asmenų represijas Lenkijoje rodo, kad Nobelio premija jai tapo ne tik šlovės įrankiu, bet ir atsakomybe ginti tuos, kurie yra nustumti į visuomenės paraštes, nesvarbu, kiek tai kainuotų jos asmeniniam populiarumui tėvynėje.

 

APIE OLGOS TOKARCZUK ĮKURTĄ FORDĄ

 

Olgos Tokarczuk fondas (Fundacja Olgi Tokarczuk), įsikūręs Vroclave, yra tiesioginis rašytojos filosofijos tęsinys, siekiantis literatūrinę empatiją paversti realiais socialiniais pokyčiais. Fondas veikia istoriškai simboliškoje vietoje – viloje, kuri anksčiau priklausė kitam iškiliam lenkų intelektualui Janui Nowakui-Jeziorańskiui. Tai nėra tik administracinė būstinė; tai atvira erdvė, kurioje susitinka rašytojai, vertėjai, mokslininkai ir aktyvistai, diskutuojantys apie tai, kaip literatūra gali padėti spręsti ekologines krizes, ginti žmogaus teises ir skatinti demokratines vertybes.

 

Vienas iš ambicingiausių fondo projektų yra tarptautinė rezidencijų programa, skirta rašytojams ir vertėjams. Olga Tokarczuk puikiai supranta, kad vertėjai yra „tylieji kultūros herojai“, be kurių jos pačios balsas nebūtų pasiekęs pasaulio. Todėl fondas skiria stipendijas ir suteikia gyvenamąsias erdves kūrėjams, dirbantiems paribio zonose arba susiduriantiems su politiniu persekiojimu savo šalyse. Tai sukuria gyvą tinklą, jungiantį Vroclavą su kitais Europos ir pasaulio kultūros centrais, taip pat ir Lietuva.

 

Ekologinis švietimas ir kova su klimato kaita yra dar viena prioritetinė fondo kryptis. Remdamasi savo kūriniuose, ypač „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, išdėstytomis idėjomis, rašytoja per savo fondą inicijuoja programas „Eko-pasakojimai“. Šiomis veiklomis siekiama ugdyti naują mąstymą apie gamtą ne kaip apie resursą, o kaip apie subjektą, turintį savo teises. Fondas organizuoja konferencijas ir leidžia leidinius, kurie skatina peržiūrėti žmogaus vietą ekosistemoje, remiantis moksliniais duomenimis ir etiniu jautrumu.

 

Fondas taip pat skiria didelį dėmesį moterų teisėms ir LGBTQ+ bendruomenės palaikymui, kas itin aktualu dabartiniame Lenkijos socialiniame kontekste. Organizuojami debatai apie lyčių lygybę, remiami projektai, kurie kovoja su diskriminacija ir neapykantos kalba. Tokarczuk vardas fondui suteikia svorio ir matomumo, todėl šios iniciatyvos dažnai tampa saugiu uostu tiems, kurie jaučiasi marginalizuojami valstybės politikos. Tai vieta, kurioje teorinė „švelnumo“ filosofija tampa praktine pagalba ir bendrystės forma.

 

Galiausiai, fondas aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis ir vietos bendruomenėmis, skatindamas kritinį mąstymą ir kūrybiškumą tarp jaunimo. Programos, orientuotos į jautrųjį skaitymą ir pasakojimą, moko vaikus bei paauglius suprasti sudėtingas istorines bei socialines temas per asmeninę patirtį ir literatūrą. Tokiu būdu Olgos Tokarczuk palikimas tampa ne tik knygų lentynų puošmena, bet ir gyvu, kasdien veikiančiu įrankiu, kuris formuoja atviresnę, tolerantiškesnę ir tvaresnę ateities visuomenę.

 

Maištinga Siela