Filmas: "Kambarinės dienoraštis" / "Journal d'une femme de chambre"

Sveiki, 

Po sėkmingo prancūzų režisieriaus B. Jacqout filmos „Sudie, mano karaliene“, jis greitai ėmėsi dar vieno kostiuminio projekto, vėl pasikviesdamas po aktorės sėkmės ženklu gimusią Lea Seydoux. Šįkart romano „Kambarinės dienoraštis“ (pranc. Journal d‘une femme de chambre) (2015) iš kurio buvo galima tikėtis panašios sėkmės.

Filmas pasakoja apie įnoringą kambarinę, keliaujančią iš vienos darbo vietos į kitą ir čia svarbiausia yra taikliai papasakoti jos įvairias patirtis iš kambarinės pozicijos: čia ji meilužę, čia slaugytoja, čia labai prasta tarnaitė, čia visų bėdų kaltininkė ir t. t. Sadizmas, priekabiai ir kiti dalykai pavaizduoti gana švelniai, prisilaikant tikriausiai literatūros rėmų, nes viskas labai tipiška, kažkur matyta ir regėta. Istorija iš tikrųjų labai mėgėjiška ir didelių sentimentų bent jau man nesukėlė. Žinoma, nei pačios Lea profesionalumui buvo vietos pasireikšti, nei kitiems aktoriams, kurie sukūrė tik literatūrinių šablonų vaidmenis, kurių galima rasti panašaus turinio dramose. Netgi norėtųsi sakyti „moteriškuose filmuose“, nes aišku, šį filmą drąsiai gali žiūrėti ir vyrai, tačiau turinys nieko neišskirtinis, estetika čia patraukli tik tiek, kiek ją kuria laikmečio kostiumai ir mados.

Iš esmės filmas gana vidutiniškas, nedarantis didelio įspūdžio. Jeigu mėgstate tiesiog lėtus literatūrinius filmus su prancūziška dvasia, manau, šis kaip tik jums, bet ir čia kažin kokių charakterių ar įdomybių nei gali jums pasiūlyti eilinis Lotynų Amerikos sukurptas serialas tikrai nerasite 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Juoda dėžutė" (režisierius Darius Rabašauskas)

Sveiki,

Nesmagus tas jausmas, kada matai pasitempusius scenoje aktorius, ilgai galvotą ir apgalvotą režisūrą, tačiau pilną salę abejingų žiūrovų. Taip nutiko su Klaipėdos dramos spektakliu „Juoda dėžutė“, kurį režisavo Dalius Rabašauskas. Kame to priežastys?

Pats spektaklis nėra blogas, tačiau jis netgi man bus vienas iš tų silpnesnį įspūdį palikusių teatro darbų, kurie greitai pasimirš. Simboliniu pavadinimu „Juoda dėžutė“ pjesę parašė baltarusių dramaturgas Pavel Priažko. Pjesę išvertė jau Klaipėdos dramos teatro korifėjas Gintaras Grajauskas ir man iki šiol paslaptis, kaip ši intelektuali pjesė privertė atsistoti kai kuriuos žiūrovus ir išeiti iš salės? Puiki sovietinės mokyklos scenografija, kur veiksmas vyksta devinto dešimtmečio pabaigoje, tačiau gale spektaklio sužinome, jog tai melas ir viskas tėra skirta kaip vaidyba vieno veikėjo terapiniam gydymui. Sutrikęs mokyklos direktorius, mįslingai mirštantys paukščiai, peraugę mokyklinukai, kurie apsimeta šeštokais, plėšomas dienynas, mokyklos kiemo pievelė... Daug sovietinių laikmečio simbolių, tačiau dažnas žiūrovas nesistengė įžvelgti po tais simboliais atpažįstamų laikmečio ženklų, kurie reiškia vieną ir tą patį – trauminę nužmoginimo rėžimo patirtį, kuri galutinai naikina prigimtines žmogaus prasmes. Formalumas tampa svarbiau už laisvę, taisyklės prieš savarankišką mąstymą.

Manau, kad tai dar lėmė ir tylios žmogiškosios erozijos vaizdavimas. Jau įpratome prie efektų, šou, provokacijos, striptizo, akivaizdaus pažeminimo, o kai apie pažeminimą ir traumas kalbama jau mirusia Ezopo tyliąja kalba, mums tampa jau nebeįdomu. Aišku, galima kaltinti apskritai teatrą sovietinių rėžimo vaizdavimo perteklių: Mergaitė kurios bijojo Dievas ar ta pati Adata... Kas kalba apie šiuolaikines problemas? Marius Ivaškevičius? Oskaro Koršunovo ne vieną šimtmetį teatre statomas „Hamletas“? Gal išties pavargome nuo sovietizmo ir tos penkiasdešimt metų įsiėdusios okupacijos paliktų menkavertiškumo ir antihumaniškumo klišių? Bet kokiu atveju, šis spektaklis nėra prastas, tik leidžiantis dar kartą apmąstyti, apie ką mes čia ir dabar ir ką mes apie savo praeities patirtis?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ian McEwan "Kevalas"

Ian McEwan. „Kevalas“ – Vilnius: Jotema, 2017.

Sveiki, skaitytojai,

Po neseniai perskaityto briliantinio Ian McEwan romano Šeštadienis suskubau įsigyti naujausią leidyklos Jotema išleistą kūrinį Kevalas (angl. Nutshell), kuris 2016 metais pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir jau kitais metais per Tarptautinę Vilniaus knygų mugę gulėjo ant prekystalio išverstas lietuviškai. Universalusis britų rašytojas mėgsta žaisti įvairiomis romano formomis bei žanrais ir nesilaiko vieno sėkmingo kūrinio modelio, kaip, tarkime, Mano sesers globėjas autorė Jodie Picoult, kurios kelis romanus perskaičius jau galima numanyti, ką ji rašo septintoje ar dešimtoje savo knygoje. I. McEwan šiuo atžvilgiu nenuspėjamas ir dėl to jis gali būti patrauklus.

Neišvengsiu lygindamas Kevalą su Šeštadieniu, pastarasis buvo nominuotas Booker premijai ir išties buvo įspūdingos raiškos bei sodrumo kūrinys, tiesiog pritaikytas išpuikusiam, arogantiškam ar tiesiog intelektualią grožinę literatūrą mėgstančiam skaitytojui. Štai Kevalas iš esmės šalia Šeštadienio atrodo tarsi visai kito rašytojo kūrinys. Visų pirma, tai lėmė pramoginės žanras ir prieinamas skaitymas detektyvų ir įvairaus plauko trilerio skaitytojams. Istorija pasakojanti makabrišką, kone amerikietišką vidutinišką trilerį apie santykių trikampį: nėščia nedorėlė moteris palieka vieną poetą brolį, nuo kurio laukiasi kūdikio, ir užmezga seksualinius bei kriminalinius santykius su kitu broliu. Galiausiai nedorėlių porelė planuoja klasikinį gerojo brolio nužudymą dėl pinigų, o šiam planui, žinoma, lemta žlugti. Pasakojimą skaidrina gana neįprasta, tačiau jau nebe nauja pasakotojo pozicija – tai negimęs moters kūdikis, kuris ribotomis juslėmis, tačiau skaidria intelektualo sąmone pasakoja savo tėvų ir išdaviko brolio veiksmų seką, apmąsto gyvenimo, keršto ir pavydo pozicijas, kurios nekinta literatūroje nuo V. Šekspyro laikų.

Po pramoginės literatūros kauke, kurią galime įvardyti trileriu apipintą veikėjų pasakojimą, atsiveria ir antrasis šio romano klodas – šekspyriškasis, o tiksliau – Hamleto istorijos modelis: kaltės, atpirkimo, išdavysčių ir pasiaukojimo istorija. Kruopštesnis skaitytojas, kuriam nesvetima V. Šekspyro kūryba, ras ne vieną aliuziją  į šią pjesę, kurią I. McEwan kruopščiai integravo į populiariosios literatūros žanrą. Apskritai kalbant, paskutiniu metu sukuriama vis daugiau daugiasluoksnės literatūros, kuri tampa vis universalesnė įvairios literatūros mėgėjams, o I. McEwan su šiuo romanu pataiko į šios literatūros bumą.

Ian McEwan.

Kas šioje knygoje stebina? Autorius gana taikliai perteikia negimusio kūdikio pasaulį ir jusles, gyvenimą gimdoje, tačiau skaitant neapleidžia jausmas, kad rašytojas smarkiai grūmėsi siekdamas išsiveržti iš fantastinės literatūros gniaužtų ir tekstą, kūdikio mąstymą, labiau perteikti per filosofijos prizmę. Negalima nieko prikišti, jam pavyko, tačiau visgi knyga dvelkia ir fantastinės literatūros gairėmis. Ten, kur lakoniškai aprašomi kūdikio ir motinos fiziologiniai santykiai iškart įtikina, o ten, kur svarstoma, kaip atrodo žalia ir mėlyna spalvos, o šalia dar mintys apie Rusijos ir JAV santykius iškart „nuvelka“ skaitytoją į nestabiliai subalansuotų pasaulio proporcijas, kur išnyksta realūs potyriai ir prasideda globalaus šekspyriško atspalvio istorija apie blogio prigimtį nagrinėjimą. Nieko nesakau, šis drąsi eksperimentinė pozicija tikriausiai negalima, norint iš pasakotojo-kūdikio išgauti filosofinius pamąstymus, ne vien biologinius šokiruojančius efektus.

Plokštumoje, kitaip sakant, trilerio pasaulyje viskas kiek nuobodžiau, nei būtų galima numanyti, nes pirmoji romano pusė neturi nieko panašaus, ką turėjo Šeštadienis – literatūrinio stiliaus ir prasmės gylio. Čia viskas kaip seriale, aišku nuo pat pradžių, pagal kokias klišes elgiasi Bonę ir Klaidą primenantys veikėjai. Netgi romanui persiritus į antrąją pusę, kur įtampos iš esmės pagausėja, veikėjai vis dar elgiasi tarsi seriale ir daro tas pačias esmines klaidas: nesuspėja į taksi ir traukinį, išsiduoda atėjusiai namų apžiūrėti detektyvei, ne laiku prasideda gimdymo sąrėmiai... Vis galvoji, ar I. McEwan iš tikrųjų toks kvailas, kad laikosi tokių banalių veikėjų elgesio klišių? Bet staiga prisimename Hamleto pjesės veikėjų veiksmų eigą ir suprantame, kad jie elgiasi pagal analogiškas programas ir vienintelis šio romano pasitenkinimas belieka tik kūdikio neregimai regimas pasaulis. Netgi velionio brolio šmėklos pasirodymas rūsyje sukėlė šiokių tokių dvejonių, tačiau čia kaip ir Hamlete, prabunda nešvarios sąžinės pakrikusio kūdikio vaizduotės šablonas.

Knyga kaip ir Hamletas, kaip ir F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, tik šįkart nepalyginamai paprasčiau, pramoginės literatūros „ristele“ pasakojama amžina V. Šekspyro padiktuota nusikaltimo sąranga, kuri žaismingai ir populiariai nuskamba Kevale. Visgi, jeigu reiktų rinktis, Kevalas ar Šeštadienis, pasirinkčiau Šeštadienį, dėl unikalumo ir sodrumo, o ne literatūrinių ištakų naujos ištarmės.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Didis blogis" (režisieriai Árpád Schilling, Marius Ivaškevičius)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie matytą spektaklį „Didis blogis“, kuriame pasirodė pirmo ryškumo Lietuvos teatro aktoriai. Tiesą sakant, tai vienas geriausių spektaklių, kuriuos teko matyti šiemet ir jis man labai patiko. Dėmesys skirtas blogiui, nors pjesės medžiaga aiškiai orientuota į Rytų šalių bloko politinę situaciją, ypač Rusijos ir Ukrainos santykius Donecko srityje. Nors pjesės autorius Marius Ivaškevičius, tačiau medžiaga mūsų šalių blokui tokia aktuali, kad praktiškai žodis žodin atkartotos tos emocijos, kurias jaučiame kiekvienas skaitydami spaudoje antraštes ir matydami tą smurto ir taikos šou TV laidose. 

Spektaklis, švelniai tariant, šiurpiai drasko žiūrovą, jame pilna provokacijos ir bjaurasties, atliepiančios šiandien mūsų propagandomis varomą žinių visuomenę. Prievartos, keiksmų, manipuliacijos, fesbukinės iliuzijomis varomos idėjomis spektaklis žiūrovą verčia jaustis išties nepatogiai. Tokią medžiagą mėgsta Valentinas Masalskis, kuris taip pat smarkiai prisidėjo prie šio spektaklio atsiradimo. Pasakojimo struktūra tarsi spektaklis spektaklyje, repetuojamas blogis, tarsi uždanga, rodymas, kaip paprastai ir žiauriai žiūrovų akivaizdoje kuriamas propagandos „tiesos ir melo“ mechanizmas, plauti smegenis ir kiršinti tautas. Dalis spektaklio skamba rusiškai, bet didžioji dalis visgi lietuviškai, tarsi vaizduotų dvi nacijas, susiskaldžiusias stovyklas, kurias kiršina nacionalizmu paremti stereotipiniai įsitikinimai.

Taip, girdėjau, kaip po spektaklio dar ilgai kai kas aptarinėjo aktorės Beatos Tiškevič krūtis ir rusiškų keiksmažodžių pliūpsnius iš V. Masalskio kuriamo personažo, tačiau tos kūniškai išreikštos prievartos scenos, kurios gniuždo dvasią, dar ilgai paliko įspūdį, kur kas labiau nei nuoga aktorė, aptaškyta raudonais dažais. Labai geras spektaklis, emociškai paveikus, kviečiantis į atvirą diskusiją lyg ir kalbėtis apie politinius niuansus, bet iš esmės pasakojantis apie kiekviename pasaulio taške vykstančias blogio prigimties apraiškas. Stipru, kai spektaklis pateisina visus lūkesčius ir jis tampa ne pramoga, o visapusiška žmogiškumo pamoka.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Seklieji vandenys" / "Seklūs vandenys" / "Ma Loute" / "Slack Bay"

Sveiki,

Prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas „Seklūs vandenys“, o kai kur pristadoma kaip „Seklieji vandenys“ (pranc. Ma Loute) (2016) buvo pristatytas Scanoramos kino festivalyje. Tai jau antrasis šio režisieriaus mano matytas filmas. Pirmasis „Camlle Claudel 1915“ be fantastiško Juliette Binoche pasirodymo nepaliko didesnio įspūdžio. Štai naujasis darbas absoliučiai kitoks tiek raiška, tiek žanru ir jame vėl matome Juliettte Binoche, kuri sukuria įnoringos ir manieringos aristokratės vaidmenį.

Filmas absoliučiai „nenormalus“, tokių komentarų galima pasigraibyti internete, tačiau ką iš tikrųjų kuria režisierius? Pasakojimas vyksta prie jūros, XIX amžiaus pabaigoje ir čia žaidimo taisyklės labai paprastos: prifarširuotoje laikmečio ženklų istorijoje pasakojama detektyvinė istorija, kurioje pasireiškia žmonių ydingoji pusė: nuo puikybės pertekliaus iki sunkiai suvokiamų kanibalizmo apraiškų, incesto ir visko, kas kelia kraupulį. Visa tai pateikiama kaip teatre, klišėmis perspaudžiant viską, kas įmanoma ir tokiu būdu kuriama unikali logiškai atvirkštinė filmo atmosfera, kuri įgauna makabriško žvilgsnio į moralės ir etiketo perpildytą laikmetį. Iš vienos pusės tai labai žavu, nes viskas primena truputį nesąmoningą kraupią fiestą, bet kartu filmas kiek negyvas, pilnas pauzių, klišinių susižvalgymų, kurie dažniausiai nieko nesako ir yra tik dėl to, kad tai klišė. Berniukas brendantis ir nešantis translytį mylimąjį irgi kiek atrodo kvailai, kai tiesiog tylima ir bandoma lyg išgauti makabriško metafizinės ugnelės, tačiau vaizdas atrodo padrikęs ir pernelyg teatrališkas, daug ką užglaisto tiesiog pakrantės peizažai.

Žinoma, savaime filmas nei itin stiprus, nei labai prastas. Toks žaidybinis režisieriaus žvilgsnis, norint sukurti kažką nestandartiško pagal jau naudotas kine žaidimo taisykles. Puikūs prancūzų aktoriai, neblogai pagautos kai kurios žaismingos situacijos, tačiau po visos maskaradinės kanibalistinės puotos, likau pustusčiu skrandžiu.

P.S. Filmas Kanų kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią garso takelį.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100 

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela