Filmas: "Nemeilė" / "Нелюбовь"/ "Loveless"

Sveiki,

Kiekvienas rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev filmas yra sveikų nervų išmėginimas ir todėl jis man labai patinka, nes po jo filmų jautiesi nugulėtu slieku sunkaus akmens. Stiprūs moraliniai demaskavimai ir šeimos santykių ryšių sudėtingumas siejasi visuose jo darbuose, o paskutinis darbas „Nemeilė“ (rus. Nelyubov) (2017), nominuotas į Auksinės palmes šakeles turėjo visas  galimybes jį pelnyti, tačiau tuokart komisija apdovanojo švedų „Kvadratą“.

Manau, „Kvadratas“ šakelę gavo pelnytai, nes jis šiek tiek paveikesnis už „Nemeilę“, kad ir kokį aukštą pilotažą valdo šis režisierius, man asmeniškai stipresni jo darbai yra „Elena“, „Sugrįžimas“ ir „Leviatanas“. Manau, „Leviatanas“ turėjo jam atnešti Auksinę palmės šakelę. Nieko neturiu prieš „Nemeilė“, nes filmas tikrai vertas nuodėmės ir laiko, tačiau vaiko dingimo paieškos motyvas pernelyg suplokštino filmo idėjinį lauką, kadangi tikrai neprastų panašių filmų yra sukūrę ir kitataučiai, o žinant A. Zvyagintsev, kuris nemėgsta gale, kad viskas pasibaigtų dorai, jau galima pagal jo literatūrinę mąstyseną numanyti ir berniuko dingimo atomazgą.

Ypatingas žvilgsnis į šeimos santykius, šiurkščiai besikivirčijanti ant skyrybų slenksčio esanti pora tiesiog iš savo gyvenimo lauko išgrūdo atžalą. Akivaizdu, kad tarpusavio nemeilė daugiau ar mažiau atsilieps berniuko likimui. Kaip vėliau paaiškėja, berniukas dingsta ir kone didžiąją filmo dalį besipliekiantys sutuoktiniai, pasitelkę paieškų tarnybą, bando surasti sūnų. Iš esmės viskas lyg ir gerai, ir atrodo, kad siužetinis postūmis eina link to, kad nelaimė sutaiko ir suvienija žmones, tačiau Zvyagnistsevas eina jau savo pramintu logišku keliu: jeigu nėra meilės, nebėra ir santykių. Galiausiai pora toliau naikina viena kitą ir net tragedijos akivaizdoje iš jų skinda tik dirbtina tėviška pareiga, nei tikras ir nuoširdus susirūpinimas sūnumi.

Subtilus, sukrečiantis ir charakteriu spinduliuojantis filmas tiesiog prislegia žiūrovą ir verčia panirti į rusišką kasdienybę, kurioje tiek daug brutalumo ir nemeilės, kad kartais net ima siutas, kaip motina su šampano taure darosi asmenutes ir gyvena tuščią savo pačios sukurtą gyvenimą. Gal filmas iš dalies apie motinystės ir tėvystės instinktų neturėjimą? Galbūt, bet kad didžiausia veikėjų problema yra nemeilė, nes patys jos nesulaukė ir toji grandinė iš kartos į kartą tęsiasi kaip prakeiksmas.

Kaip visada režisierius užkabina itin jautriai ir plėtoja nuojauta grįstą pasakojimą, o tokį filmą pamatyti yra būtina, kaip ir kiekvieną šio režisieriaus darbą. Iš tikrųjų gal kiek pernelyg daug netikros vilties pasaulyje veikėjai „užmalta“ berniuko paieškose, pernelyg norėta perteikti dėl nemeilės sukeltą artumo troškulį ten, kur jos nebuvo nei gyvenime, nei tragedijos ribinėje situacijoje, nes veikėjai jau pažymėti savo juodais nemeilės kvadratais ir galbūt, galbūt tik asmeninė nelaimė, pvz.,  sunki avarija, atminties ar rankos netekimas ir priėmimas švelnumo galėtų pakeisti jų požiūrį, tačiau kol kas net vaiko netektis mažai ką keičia veikėjų inertiškai nemeilės išjudintus likimus. Savaime suprantama kodėl, nes veikėjai galvoja tik apie savo asmeninę laimę ir yra tobuli egoistai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvadratas" / "Rutan" / "The Square"

Sveiki,

Tik atsisėdęs kino salėje, staiga prisiminiau, kad Auksine palmes šakele apdovanotas filmas „Kvadratas“ (angl. The Square) (2017) eis beveik tris valandas. TRIS VALANDAS! Paskutiniu metu vis sunkiau pažiūriu filmus, kurie trunka daugiau nei dvi valandas, tačiau šis mane įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų ir tiesiog užmiršau viską, kad netruko nei tos valandos prabėgti, nei į laikrodį prisiminiau žvilgtelėti.

„Kvadrate“ yra viskas, ką taip mėgstu kine. Na gal ne viskas, tačiau didžioji dalis priemonių, ko visada trokštu, bet paskutiniu metu labiausiai provokacijos ir kad režisierius priverstų kartu su herojais pasijusti nepatogioje situacijoje. O tokių situacijų šiame filme yra begalės! Veikėjams nuolat kažkas trukdo susikalbėti: nepagydoma liga sergantis salės keikūnas, muziejaus eksponatų triukšmas, skambučiai, vagystės ir t. t. Pamaniau, kad režisierius kuria kažkokią nesusikalbėjimo šmaikščią šiuolaikišką alegoriją, bet pasirodo, jis istoriją išplėtoja socialiai ir kultūriškai, kad net primena literatūros kūrinį, tokie filmai nepasimeta šiaip sau ir yra tikrai paveikūs sukelti įvairiausio spektro žiūrovo reakcijas.

Vienas atraminių siužetinių linijų yra meno pasaulis ir valkatos, meno ir plačiosios visuomenės požiūris. Yra ir tokių kabinančių scenų kaip galvijo pasirodymas banketinėje salėje, kuris kone pradeda prievartauti moterį, o grietinėlė net bijo pakelti akis – tai išprovokuotų reakcijų enciklopedija, kuri iliustruoja ir demaskuoja mūsų realias reakcijas gyvenime, pvz., kai benamiai prašo pinigų ar kai stengiamės pabėgti, ištikus nepažįstamajam nelaimė. Pagrindinis veikėjas Kristianas apgailėtinai infantilus, o tai yra tam tikras vyrų donžuanų tipas, kuris linkęs visada priimti ne kokius sprendimus; kol jis vaikosi sukčius, jo vadovaujamas muziejus griūna į šipulius, o kur dar amerikietė žurnalistė, su kuria spėja permiegoti ir vaikų priežiūra?

Filme tiek visko daug, kad atrodo, jog šiame klaikiame XXI amžiaus meno pasaulyje visi šoka sinchroninį absurdo šokį, kuriame nuolat nubrėžiamos ribos, verčiančios suabejoti demokratija, pagarba ir viskuo, kas teikia laisvę. Tai išties provokuoja ir visos potekstės „žiauriai“ aktualios ir bent jau man labai įdomios. Tokių filmų reta! Ir tas, kas sako, kad filmas nevertas Auksinės palmės šakelės, tikriausiai tikėjosi ramybės ir prasmingų filosofinių poteksčių kaip antai irgi puikiame prieš tris metus laimėtame turkų filme „Žiemos miegas“, tačiau ne ką įdomesnių prasmių pateikia ir sensacija iš Skandinavijos.

Filme pasirodo ir serialo „Tarnaitės pasakojimas“ žvaigždė Elisabeth Moss, tad šio serialo gerbėjai turėtų suklusti, o šiaip filmas kaip ir Kino pavasaryje matytas trijų valandų rumunų šeimyninis epas „Sieranevada“ tiesiog įtraukė ir atrodė, kad tikrai gyvenu kažkur kitur. Tokių filmų pasitaiko vos keletas per metus. Ir taip, tai vienas stipriausių filmų šiemet Scanoramoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Meilužis vienai dienai"/ "L'amant d'un jour" / "Lover for a Day"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada kažkuo žavi lietuvį žiūrovą, jis tiesiog jam neabejingas tiek, kad net dažnas bijo paneigti, kad kartais net ir gerai įvertinta juosta ėmė ir „nepaėmė“. Scanoramoje taip pat pateikta dalis prancūziško kino naujienų, viena iš tokių veterano Philippe Garrel „Meilužis vienai dienai“ (pranc. L‘amant d‘un jour) (2017). Per savo karjerą sukūręs ne vieną dešimtį gerai įvertintų filmų šįkart režisierius apsiriboja jam patogia ir gal net kiek nuvalkiota tema – tarpusavio paradoksalūs santykiai, kur ištikimybės ir sėslios poros gyvenimai svyruoja kaip vėtrungė vėjyje.

Nepasisekė šiam filmui, nes jį pamačiau po švediško „Kvadrato“ ir nuo pat pirmųjų kadrų kažkaip sunkiai vėl integravausi kaip žiūrovas į stambaus plano estetiškai „nulakuota“ prancūzišką juostą, bet po pusvalandžio daugiau ar mažiau aišku, kas ir kaip vyks. Nepatogių scenų šiame filme nėra, a nei šokiruojančių, nei provokacijos, vien tik melodrama grįsti dėstytojo tėvuko ir dukrelės isterikės bei melagės santykiai su antromis pusėmis. Ar filmas analizuoja, kokį tėvas savo palaidūnišku elgesiu rodė dukrai gyvenimo pavyzdį? Nė velnio! Prancūzai (kaip ir šiame filme) į meilę žiūri vėjavaikiškai, viskas gražu, kol neskaudina, o jei skaudina, vadinasi, reikia jau skirtis ir bėgti išsiverkti, o tada ieškoti naujų santykių. Patvarumo šiame filme tiek, kiek palaido gyvenimo būdo Biblijoje.

Nespalvoto kino pasirinkimas nelabai suveikė. Iš pradžių pamaniau, o kur pompastika ir puošnumas, net maniau, kad pagal naratyvą filmas vyksta kokiame 7-8 dešimtmečiuose, kol nepamačiau išmanaus telefono vienos veikėjos rankose. Režisieriui pavyko kažkokiu keistu būdu spalvomis sužaisti ir laikmečio laisvamaniškais hipių laikais, seksualinės revoliucijos Prancūzija, o juk taip ir elgėsi filmo herojai, tačiau tai tėra tik dalis apgaulės. Ar tai suteikia filmui žavesio? Kaip pažiūrėsi.

Infantiliški veikėjai pataikauja savo geiduliams, papildo vienas kitą per dialogus stumdami į rytdieną, kurioje toli gražu nieko gero nelaukia. Ne, filmas nesužavėjo, neprivertė nei aiktelėti, bet ir į laikrodį nedirsčiojau, tiesiog „Meilužis vienai dienai“ apibūdina kuo puikiausiai mano santykį su šiuo filmu – vienkartinis smagus gurmaniškas nuotykis, tačiau nedaugiau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Rimkaitė "21 a."

Virginija Rimkaitė. „21 a.“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip ir kasmet Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia po vieną naujo debiutuojančio autoriaus prozos ir poezijos knygą. Vieni rašytojai debiutantai įsitvirtina ir sėkmingai tęsia veiklą, kiti po debiuto pasitraukia į kitas sferas. Šiemet Pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje laimėjo studentė iš Klaipėdos Virginija Rimkaitė, pristačiusi rankraštį pavadinimu 21 a.

Retai kada būna, kad Pirmojoje knygoje publikuojamas vienas tekstas, šįkart apysaka leidžia pažiūrėti jaunosios autorės meninio pasaulio plėtojimo galimybes. Autorė baigusi lietuvių filologiją ir režisūrą aiškiai savo literatūrines patirtis taiko debiutinėje knygoje, ypač teatrinę savo patirčių dalį.

Apysaka 21 a. pasakoja apie vieno miestelio iš K raidės pasaulį, kuriame sumišusios miestietiškos ir provincijos gyventojų pasaulėžiūros, kurios taip toli nuo mūsų trokštamo modernaus 21 amžiaus. Pasakojimas skaidomas į 21 skyrių, kurių antraštės turi Biblijai būdingų sugestijų, tačiau žvelgiant į kūrinio visumą šis pasirinkimas labiau primena tiesiog kūrinio formos žaismę, nei gilesnes ir atviresnes sąsajas su Šventuoju Raštu.

Nuo pat pirmųjų puslapių, kuriame aprašomas pedagogo J. absurdiškos mirties aplinkybės, dvelkia viena ryškiausių V. Rimkaitės stiliaus ypatybių t. y. dėmesys veiksmų aprašinėjimams. Kai kada netgi iki nereikšmingo absurdiškumo, kas ko nuėjo į virtuvę, kokį daiktą pasiėmė, vėl padėjo, vėl pastūmė, vėl atsisėdo, vėl atsikando... Veiksmų perteklius neerzina, jį galima motyvuoti kaip sąmoningą bėgimą nuo veikėjų emocinės refleksijos, todėl skaitant kūrinį atrodo, kad veikėjai yra  iškarpos, netikri, funkcionuoja tik taip, kaip „režisierė rašytoja“ juos vedžioja pagal savo veiksmų logiką. Taip, tai išties primena integruotas pjesės remarkas į prozos pasakojimą.

Virginija Rimkaitė

Žinoma, po mechaninių veiksmų visumos pasakojama susvetimėjimo, tarpusavių ryšių nebuvimo ir itin lokalių, smarkiai stereotipinių veikėjų istorijos, kuriose vis bandžiau įžvelgti tą 21 amžiaus istoriją, kuri praktiškai savo istorijomis ir veikėjų aprašymais gręžėsi į sovietinius laikus. Knygoje daug absurdiškų situacijų, kurios sako, kad autorė rinkosi labiau makabrišką pasakojimą, kuris turi kaip ir Franco Kafkos beletristika savąjį kalbėjimo apie „rimtus dalykus“ absurdiškumo kodą. Matyt, iš tokios literatūros dar neišaugome net XXI amžiuje.

Autorė žaidžia klišėmis, ypač provincialiosios pasaulėžiūros klišėmis, kurdama vidutinybėmis ir nevykėlių grįstomis charakterių ypatybėmis. Kalbant apie teksto visumą, knyga toli gražu netolygi, veikiau banguota. Istoriją papildo net pjesės ypatybėmis parašytas skyrius apie slaptas laidotuves kapinėse, o štai kai kurie skyriai absoliučiai dvelkia ritmiškai kuriamu sąmonės srauto pasakojimu, kas rodo, kad autorė teikia nemažą dėmesį kūrinio formai, truputį sumenkindama teksto turinį.

Atsitraukus nuo knygos nekyla klausimas: o ką turėjau perskaityti? Kur tas 21 amžius? Susvetimėjimų ir nutrūkusių ryšių užakusių veikėjų pasaulis labiau priminė kaimišką Naisių vasarą, kur pro klišinių koliažinio pasakojimų kompoziciją šaukte šaukiamasi meilės, tos pačios, kurios trokšta kone kiekvienas rašantis. Ar tai turėjo būti visuomenės vertybių kritika? Galbūt, tačiau pro serijališkų siužetinių vingių, apibarstytų realybės absurdiškumo iškėlimo, pasigedau nebent aiškumo, ką šitas 21 amžius turėjo man atskleisti ar net paveikti. O gal gera knyga ir neturi būti su aiškiomis potekstėmis? Galbūt.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Telma" / "Thelma"

Sveiki,

Eidamas į dar vieną Scanoramos filmą pavadinimu „Telma“ (norveg. Thelma) (2017), pamaniau, kad tai bus smarkiai erotizuota lesbiečių romantinė drama su mistiniais prieskoniais. Tiesą sakant, neklydau, tačiau režisierius labiau plėtojo ne erotiką, bet naują tapatybės rūšį – žmogaus vidines galias, peržengiančias vidutinio žmogaus gebėjimus. Kaip susitaikyti ne tik su tuo, kad esi lesbietė, bet dar ir tuo, kad turi galių judinti daiktus, numatyti ateitį, manipuliuoti žmonėmis ir net smarkiai panorėjus jais atsikratyti?

Jauna mergina išvažiuoja studijuoti į didmiestį ir ten pirmą kartą įsimyli, vartoja alkoholį ir viskas atrodo taip nykiai ir neįdomiai, o dar tos simpatijos merginai – piguma, o svarbiausia kažkur viskas matyta. Iš tikrųjų pirmąjį pusvalandį kankinausi ir ėmiau nerimauti, ar nebūsiu apsirikęs, nes filmas atrodė labai prastas, tačiau režisierius padarė kelis reikšmingus scenarijaus salto ir istorija sušvinta visai naujomis spalvomis. Pasirodo, mergina gyveno ir buvo auklėjama pagal griežtas krikščioniškas tradicijas, tad pamaniau, kad režisierius nueis itin populiariais keliais: statys lesbiečių laisvamanių gyvenimą krikščioniško pasaulio opozicijai ir taip kurs vis aštrėjančius dukters ir tėvų santykius, bet pasirodo, kad režisieriui nepritrūko fantazijos ir viską sukūrė truputį įdomiau. Iš praeities atsiveriančios veikėjų scenos ėmė aiškinti mistišką Telmos gyvenimo istoriją, kurią taip kruopščiai ir taupiai užuominomis kūrėjai telkė filmo pradžioje...

Esu matęs šio režisieriaus filmą „Garsiau už bombas“ ir jis mėgsta šeimų santykių dramas, dabar suprantu, kad vis ieško naujų ir netikėtų būdų visam šeimos portretui atskleisti. Jeigu „Telmos“ pirmoji filmo pusė atrodo gana abejotina, tai antroji seanso valanda tampa aštriai vibruojanti ir tie mistiniai „prieskoniai“ visgi mane pagavo ir įtraukė, priversdami stebėtis ir keisti  nuomonę apie filmą. Negarantuoju, kad visiems mistinio kino gerbėjams ši juosta patiks, bet tikriausiai ji man ir patiko savo solidžiu skandinavišku šaltumu ir gebančiais stebinti mistiniais niuansais. Taip, filmas toli gražu ne perliukas, tačiau tikrai geresnis nei daugelis filmų, skirtų masiniam vartotojui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

Kritikų vidurkis: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Sieka

Šios dienos daina: Louis Tomlinson - "Back to You" ft. Bebe Rexha, Digital Farm Animals

Sveiki,

Šioji daina jau skamba kokius tris mėnesius mano galvoje. Taip jau nutiko, kai ją išgirdau rugpjūčio pabaigoje, kai kirtau cepelinus Čili picerijoje. Virš galvų pakabintas ekranas kaip tik rodė ką tik iškeptą vaizdo klipą ir netyčia susidomėjau ir štai rezultatas – daina išties kabinanti, jaunatviška ir paklausoma visų amžiaus tarpsnio klausytojų.

Dainą atlieka Louis Tomlinson (g. 1991) ir jis savo muzikinę karjerą pradėjo „X faktoriuje“, kuriame iškrito, tačiau tuokart prisijungė prie itin populiarios paauglių ir jaunimo muzikinės grupės „One Direction“. Neseniai po grupės išyrimo atlikėjas pradėjo solo karjerą ir jo daina „Back to You“ yra antrasis singlas iš būsimo solo debiutinio albumo. Atlikėjui talkina per pastaruosius metus kaip ant mielių iškilusi itin perspektyvi pop muzikos atlikėja, kuri, beje, man paskutiniu metu irgi patinka – Bebe Rexha. Šis duetas pristatė išties melodingą dainą, kurios vieną kartą paklausius, bent man, norisi klausytis ir vėl.

Kūrinys susilaukė pasisekimo ir vien Britanijoje šiandien jau tituluojamas sidabriniu sertifikatu su 200 tūkstančių tiražo pardavimu. Australijoje singlas tapo platininiu. Amerikiečių Billboard hot reitinge daina pasiekė 40 vietą, tačiau kaskart daina tampa vis populiaresnė ir, regis, šiam atlikėjui su išties gerais vokaliniais sugebėjimais šviečiasi nebloga ateitis. Pasiklausykime:

"Back To You"
(feat. Bebe Rexha & Digital Farm Animals)

[Bebe Rexha:]
I know you say you know me, know me well
But these days I don't even know myself, no
I always thought I'd be with someone else
I thought I would own the way I felt, yeah

I call you but you never even answer
I tell myself I'm done with wicked games
But then I get so numb with all the laughter
That I forget about the pain

Whoah, you stress me out, you kill me
You drag me down, you fuck me up
We're on the ground, we're screaming
I don't know how to make it stop
I love it, I hate it, and I can't take it
But I keep on coming back to you

[Louis Tomlinson:]
I know my friends they give me bad advice
Like move on, get you out my mind
But don't you think I haven't even tried
You got me cornered and my hands are tied

[Louis Tomlinson & Bebe Rexha:]
You got me so addicted to the drama
I tell myself I'm done with wicked games
But then I get so numb with all the laughter
That I forget about the pain

[Louis Tomlinson:]
Whoah, you stress me out, you kill me
You drag me down, you fuck me up
We're on the ground, we're screaming
I don't know how to make it stop
I love it, I hate it, and I can't take it
But I keep on coming back to you (back to you)
Oh, no, no, I just keep on coming back to you (back to you)
Oh, no, no, I just keep on coming back to you

And I guess you'll never know
All the bullshit that you put me through
And I guess you'll never know, no

[Bebe Rexha & Louis Tomlinson:]
Yeah, so you can cut me up and kiss me harder
You can be the pill to ease the pain
'Cause I know I'm addicted to your drama
Baby, here we go again

Whoah, you stress me out, you kill me
You drag me down, you fuck me up
We're on the ground, we're screaming
I don't know how to make it stop
I love it, I hate it, and I can't take it
But I keep on coming back to you (back to you)
Oh, no, no, I just keep on coming back to you (back to you)
Oh, no, no, I just keep on coming back to you
Back to you
I just keep on coming back to you

Jūsų Maištinga Siela