Filmas: "Naujasis Testamentas" / "Le Tout Nouveau Testament"

Sveiki,

Režisierius Jaco Van Dormal praeityje sukūręs koliažiniu principu įstabų filmą „Ponas niekas“ (Mr. Nobody) (2009) Kanuose pristatė naują savo darbą gana „originaliai“ lietuviškai išverstu pavadinimu „Naujasis Testamentas“ (pranc. Le Tout nouveau testament) (2015), kurioje kaip „Ponas Niekas“ laikosi išraiškingos ir žaismingos režisūros, kas man asmeniškai labai patinka.

Tiesą sakant, „Naujasis testamentas“ atėjo pagal nuotaiką pačiu laiku; juokino juodojo humoro pasakų principu kuriama alegorinė tėvų ir vaikų santykių komedija, įterpiant biblijos niuansus. Kas būtų, jeigu staiga 12 apaštalų patektų į šiuolaikinį Paryžių? Absurdo tragedija, tačiau režisieriui rūpi šviesiosios ir komiškos istorijos pusės, kad atrodo, jog filmas toks nučiuožęs, kad praktiškai tiktų prie pasakų žanro. Anaiptol filmas ne vaikams, tai istorija šaržuojanti mūsų ydas, paverčiant jas mūsų privalumais: visame pasaulyje iš piktojo Dievo, sėdinčio Briuselyje, žmonės gauna tiksinčius laikrodžius iki mirties datos. Visiems skirtingos ir nulemiančios kiekvieno iš jų tolesnį likimą. Čia randasi keletas personažų, kurie absoliučiai pasiduoda savo ydoms ir tampa priešingybėms šiaip jau realiai po kaukėmis besislepiantiems žiūrovams šiapus ekranų.

Regis, daug kur filmas lyginamas su „Ponu Nieku“, tačiau man asmeniškai jis labiau priminė atvirkščio ir iškreipto veidrodžio pasaulio filmus kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, ar prancūzų nuotaikingąjį filmą „Žalia“, kur šiuolaikinio Paryžiaus gatvėmis šlaistosi moterėlė iš kitos planetos ir bando perprasti šios civilizacijos ypatumus.

„Naujasis testamentas“ – jaukus, šiltai ironiškas filmas su geru scenarijumi, kuris liudija, kad genialumas slypi labai paprastose idėjose, tik reikia jas mokėti perteikti. Filmas taip pat patvirtino mano jau šiaip klišinę nuostatą, kad geriausios pasaulio komedijos visgi sukuriamos ne Holivudo kalvėje, bet Prancūzijoje.

P. S. Visgi, kad ir komedija, nepamenu nuo režisieriaus Alejandro Jodorowsky laikų, kai pamačiau jo „Šventasis kalnas“ (1973) šitaip šventvagiškai vaizduojančių Biblijos personažų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Doris Day - "Dream a little dream of me" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šiandien šios dainos rubrikoje nuostabi retro baladė „Dream a little dream of me“, kurią dainuoja puikioji atlikėja Doris Day. Pirmąkart šioji daina įrašyta dar prieš Antrąjįpa pasaulinį karą 1931 metais. Ją parašė Fabian Andre ir Wilbur Schawandt, o dainavo Ozzie Nelson (1906-1975).

Vieną didžiausių pripažinimų daina pelnė, kai ją 1968 metais perdainavo tuometinė roko grupė „The Mamas and The Papas“ – šioji versija labai miela, tačiau man patinka ir Doris Day 1958 metų versija. Taip pat dainą perdainavo ir tokie atlikėjai kaip Luis Amstrong kartu su Ella Fitzgerald, Michael Buble, Robbie Williams ir kt.

Per tiek daug metų ir versijų daina neprarado nė vienoje versijoje savo romantikos ir svaiginančiai saikingo saldumo. Diena tiesiog nuskaidrinanti dieną! Pasiklausykite.

The Mamas and The Papas versija:

Visai neseniai pradėjau klausytis ir Robbie Williams versijos:

Doris Day versija:

Žodžiai / Lyrics

"Dream A Little Dream Of Me"
(originally by Wayne King)

Stars shining bright above you
Night breezes seem to whisper "I love you"
Birds singing in the sycamore trees
Dream a little dream of me

Say "Night-ie night" and kiss me
Just hold me tight and tell me you'll miss me
While I'm alone and blue as can be
Dream a little dream of me

Stars fading but I linger on, dear
Still craving your kiss
I'm longing to linger till dawn, dear
Just saying this

Sweet dreams till sunbeams find you
Sweet dreams that leave all worries behind you
But in your dreams whatever they be
Dream a little dream of me

Stars fading but I linger on, dear
Still craving your kiss
I'm longing to linger till dawn, dear
Just saying this

Sweet dreams till sunbeams find you
Sweet dreams that leave all worries behind you
But in your dreams whatever they be
Dream a little dream of me

Dream a little dream of me
Dream a little dream of me

Jūsų Maištinga Siela

Geriausi filmai, matyti 2017 metais (sąrašas)

Sveiki,

Jeigu 2017 metais man buvo dosnūs literatūroje, tai kino srityje jie buvo truputį apleisti, lyginant su ankstesniais metais. Kitą vertus, buvau nuolatinis „Kino pavasario“ ir „Scanoramos“ lankytojas. Būtent ten ir pamačiau pačius geriausius metų filmus. Šiandien pateikiu sąrašą tų filmų, kurie man labiausiai įsiminė praėjusiais metais.

Labiausiai įsimintinomis juostomis įvardinčiau „Kino pavasaryje“ matytą „Sieranevada“, kurioje kartu su veikėjais tris valandas niekaip negalėjau prisėsti prie stalo, o iš „Scanoramos“, žinoma, „Kvadratas“, kuriame pasijutau taip nepatogiai, kad pamiršau, jog etiketas ir geras išsiauklėjimas gali būti irgi iškreipti barbarizmo dominuojančioje aplinkoje.

Dideli atradimai buvo prancūzų filmas „Ji“, kurioje neigiamas personažas retai atrodė tiek vertas pagarbos ir įdomios analizės. „Mančesteris prie jūros“ – nuostabi kaltės atpirkimo istorija. Estetiškai patraukli azijiečių „Tarnaitė“. Jeigu rinkčiau metų režisierių, juo taptų serbas Emiras Kosturica ir jo „Pogrindis“ (1995) bei „Katytė juoda, katinas baltas“ (1997). Nors P. Almodovaro „Chuljeta“ nesužavėjo, o štai jo senesnis darbas „Virpantys kūnai“ (1997) įtraukė iškart!

Turkų filmas „Žiemos miegas“ – gilus super natūralistinis filmas, tiesiog stingdė savo tyliu riksmu. Sukritikuota J. Dolan filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ man asmeniškai, kad ir koks teatralizuotas, man taip patiko, kad ilgai vaikščiojau tos šeimynėlės problemų vingiais.

Būta tikrai dar daug gerų filmų, kurie nusipelnė atskiro paminėjimo, bet galbūt pateiksiu tik sąrašą, atrinktą iš viso srauto. Raudonai pažymėti filmai – ypač geri! Jų visų apžvalgas rasite mano tinklapio archyve arba tiesiog „paguglinę“ filmo pavadinimą su prierašu „Maištinga siela“.

2017 matytų filmų geriausieji:

Mano karalius

Ji

Švyturys tarp dviejų vandenynų

Naktiniai gyvūnai

Po smėliu

Mėnesiena

Pianinas

Virpantys kūnai

Mančesteris prie jūros

Tarnaitė

Baigiamieji egzaminai

Sieranevada

Pogrindis

Skilimas

Tyla

Nostalgija

Tai tik pasaulio pabaiga

Aš esu ponia Bovari

Šokėja

Žiemos miegas

Prieš bangas

Tvoros

Francas

Šviežiena

Gyvybė

Pradink

Paslėptos figūros

Fangų šeimynėlė

Neigimas

Išdavikė

Renuaras

Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes

Katytė juoda, katinas baltas

Septynios seserys

Tai

Mis kulka

Tautos gimimas

Pragaras

Tomas iš Suomijos

Vakarėlis

Kvadratas

Nemeilė

Tu išnyksti

Kepėjas

Žemės druska

Motina!

Vadink mane savo vardu

Jauna ir graži

Dunkerkas

Nuostabioji moteris

Štai tiek labiausiai įsimintinų filmų per 2017 metus!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ledi Makbet" / "Lady Macbeth"

Sveiki,

Talentingo britų režisieriaus William Oldroyd pritrenkiantis pilnametražinis debiutas „Ledi Makbet“ (angl. Lady Macbeth) (2016) buvo rodytas „Kino festivalyje“, tačiau jį kažkaip praleidau dėl laiko stokos ar dėl to, kad nusprendžiau pamatyti kitus filmus, tačiau pasitaikė galimybė pamatyti šį filmą ir galiu pasidžiaugti, kad filmas netgi labai vykęs!

Pusantros valandos juosta padarė tai, ko nesugebėjo Sofia Cappola su „Lemtinga pagunda“, sukurti beprotiškai įtaigią atmosferą ir per psichofizinius pagrindinės veikėjos veiksmus papasakoti epochos moters istoriją. Nuopelnai įspūdingai aktorei Florence Pugh, kuri tiesiog užvaldo kamerą savo didelėmis melancholiškomis akimis. Filmas pastatytas pagal rusų klasiko apsakymą, tačiau labai puikiai adaptuotas Viktorijos laikų Anglijos aplinkai, kurioje pasakojama iš esmės itin banali istorija: jauna mergina ištekėjusi už nebejauno vyro imasi seksualinės pramogos ir galiausiai pameta galvą... Namų aplinka, rasių skirtumai ir nelygybė bei visa atmosfera be menkiausių, rodos, pastangų padeda pasakoti šią istoriją. Net neerzino, kad istorijos vingiai atpažįstami, neerzino ir pabaiga, ir manieringumas, kuris šiuo atveju netgi tapo epochos vykusiu ženklu.

Apskritai sakant, tai labai tobulai perteikta aistringa beprotybės istorija, kuri neprailgsta ir kone minimaliomis priemonėmis, praktiškai keliose vietose nufilmuota juosta, sujaudina savo minimalistine estetika, tokių mažažodžių kostiuminių dramų sukuriama išties mažai, netgi filmas „Hercogienė“ ar paskutinės britų „Anos Kareninos“ ekranizacijos nepasiekė tokių aukštumų, kokias perteikė tiesiog taupus, skoningas ir savitas „Ledi Makbet“ pasirodymas. Absoliučiai rekomenduoju istorinių kostiuminių kontekstų mėgėjams, kurie išsiilgo „nenucackintos“ meilės istorijos, kuri vis dar gali baigtis itin žiauriai, beveik kaip „Anos Kareninos“ laikais...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prisiminimai" / "Rememory"

Sveiki,

Iš esmės labai mėgstu tokius pilkus su detektyviniais niuansais istorijas, kai pagrindinis veikėjas keliauja po savo atmintį ir filmas pateikiamas kaip iškarpų koliažas. Tokie filmai kaip rebusai. Toks filmas ir „Prisiminimai“ (angl. Rememory) (2017), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka „Sostų karų“ žvaigždė Peter Dinklage.

Gerai, prisipažinsiu, kad sudėtingos istorijos čia aš neįžvelgiau. Neįžvelgiau ir nepajutau tos mistikos, kurios galbūt tikėjausi, bet tai ne problema, juk niekada nežinai, ko tiksliai reikia tikėtis iš filmo. Tačiau jame yra tiek daug negyvumo ir netikrumo, kad tiesiog „Prisiminimais“ nepatiki. Pradėkime nuo to, kad scenarijus iš esmės tikrai neblogas, galima įsivaizduoti gerai parašytą knygą: neužauga padaro avariją, kurioje miršta jo brolis ir norėdamas sužinoti (atpirkti kaltę?), ką brolis leptelėjo filmo pradžioje prieš mirtį, jis leidžiasi į kriminalinę istoriją su institucija, kuri šiuolaikinėmis technologijomis rekonstruoja žmonių prisiminimus... Neneikite, tikrai įdomu. Tačiau režisieriaus Mark Palansky pasirinko ne tokią pasakojimo spalvą. Iš esmės pradedant nuo dialogų ir baigiant ištęstais teatralizuotais veikėjų judesiais filmas labiau primena stilizuotą negyvąjį teatrą, nei išties gyvą atpirkimo ir savasties susigrąžinimo istoriją. Herojaus nuoširdumu nepatikiu, nors tu ką – jis šaltas kaip ir ta mokslinė institucija, kurioje paprasčiausiai trūksta žmogiškumo. Nėra aktoriaus, nėra tikrumo, nėra ir istorijos. Atšiaurūs vaizdai, kai kaskart herojus ateina nusimaudyti ar pamedituoti prie liepto irgi nieko neduoda – tai tiesiog imitacija, iliustracija, kuri neveikia.

Filmas iš esmės prastas ir su tokiu nereikėtu gaišti laiko: nei čia žaismės, nei intrigos, nei noro žiūrėti iki galo... Tiesiog šaltas ir negyvas filmas, primenantis prastus pseudo mokslinės fantastikos klišėmis sukurtus filmus, kurie niekaip nesukelia gero įspūdžio ir neleidžia patikėti, kad tu žiūri išties labai gerą mindfuck‘ą. Tokiais atvejais siūlyčiau tiesiog antrą ar trečią kartą pažiūrėti „Ponas Niekas“ ar tą patį nesenstantį „Gataka“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazys Saja "... kurio nieks nemylėjo"

Kazys Saja. „...kurio nieks nemylėjo“. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 128 p.

Sveiki,

Gerai knygų kritikų įvertinta Kazio Sajos knyga „jaunajam skaitytojui“  pavadinimu ... kurio nieks nemylėjo, sakyčiau, skirta ne vien tik paaugliams, kurie atranda literatūrą kaip jiems aktualią nišą, bet kuo puikiausiai tinka suaugusiems. Istorija gana lakoniška, telpanti vos į 120 puslapių, tačiau skaitant kūrinį neatrodo, kad autorius stokoja siužetinių vingių, priešingai, gana patraukliai tausojant jaunojo skaitytojo kantrybę bei fobiją storoms knygoms, išrutulioja gana dinamiškai sukurptą istoriją, kurioje yra ir socialinių problemų, ir detektyvų, ir žmogžudysčių ir galiausiai „švelnus“ pamokymas.

Akivaizdu, kad knyga rašyta daug seniau, dar prieš stojant į Europos Sąjungą, autorius gale teksto nurodo, kad tekstas rašytas 2003-2004 metais ir tikriausiai žvelgiant į dar gūdesnius Lietuvos laikus, pavyzdžiui, pirmąjį dešimtmetį atkūrus Nepriklausomybę. Kurgi kitur rasis veikėjas vaikas, kuris kuo „natūraliausiai“ sau elgetauja didmiesčio gatvėje? Primenu, kad 1991-1996 tokius elgetaujančius vaikus Vilniuje regėti buvo kasdienybė, apie tai daugiau rašė Vanda Juknaitė autobiografinėje knygoje Išsiduosi. Balsu. Nūdienos skaitytojas gali piktintis, kuris augęs po Europos Sąjungos įstojimo, kai įvairios vaikų tarnybos sukasi kaip voverės; kaip išvis įmanoma, kad Sigito patėvis išvarytų aštuonerių metų posūnį elgetauti? Toks vaikas tikriausiai per pirmąją elgetavimo valandą būtų „supakuotas“ tarnybos ir policijos, tad reiktų atsižvelgti visgi į kūrinio parašymo laikotarpį ir šį bei tą išmanyti apie vaikų pasaulį, nes kūrinys toli gražu nėra fantastinis, veikiau sociologinių problemų romanas paaugliams.

Grįžtant prie paties kūrinio, jis struktūriškai padalytas į dvi dalis. Pirmosios dalies fabula – nevienalytė. Ji pasakoja apie mažojo Sigiuko sudėtingą šeimą. Motina Laima gyvena „susidėjusi“ su Adolfu Snaipa, kuris iš dalies rūpinasi Laima ir jos vaiku. Taigi turime klasikinį pažemintos ir užguitos motinos atvejį: motina negali kreiptis pagalbos, nes problemos lieka vien tik jos – geriau mušantis ir geriantis sugyventinis, nei gyvenimas gatvėje su sūneliu. Žiūrint į realų gyvenimą, tokios socialinės problemos buvo ypač opios ir Kazys Saja jų iš piršto nelaužė, netgi šiandien provincijoje vis dar pasitaiko tokių „siužetų“ – tą patvirtina įvairios nužmoginančios laidos kaip „24 valandos“.

Taigi Sigiuko padėtis nepavydėtina ir primena Žemaitės Joniuką, tik užuot ruošęsis į mokyklą, jis išvaromas elgetauti. Jaunasis skaitytojas regi absoliučiai pagalbos rėkiančią šeimą ir geba skirti, koks gyvenimas turi būti geras, o koks jis pas Sigiuką. Smurtas prieš žmoną ir vaiką bei nešvarūs Adolfo darbeliai priveda prie kriminalinių nusikaltimų: išsigandusi Laima pabėga į Italiją ir Sigiukas lieka įkalintas prastame socialiniame būste. K. Saja aprašo vaiko pastangas išlikti gyvam, kaip vietoj trūkstamo geriamojo vandens Sigiukas maukia „naminukę“ – žiaurios scenos, bet jos gana paveikios vadinamajam „jaunajam skaitytojui“, o tai, kas paveiku, visada yra sveikintina.

Rašytojas Kazys Saja.

Jeigu pirmoji kūrinio dalis slogi ir primena Mergaitę su degtukais, tai antrojoje dalyje, kai Sigiukas patenka į internatą, parašo eilėraštį ir susirandą sesę Eglutę, tampa ir detektyviniu pasakojimu. Tarp skyrių, skirtų Sigiuko gyvenimui, pasakojama atskira ikiteisminio tyrėjo Versalio istorija, kaip jis aiškinasi Sigiuko patėvio nužudymo istoriją – čia veriasi korumpuotos Lietuvos paveikslas, būdingas pirmajam „gariūniškam“ Nepriklausomybės dešimtmečiui: slaptas reketuotojų garažinis gyvenimas, naudotų automobilių verslas, prostitutės, korupcija, vietoj narkotikų uostomi klijai ir t. t. Šalia visos, rodos, negatyvios istorijos išryškėja tikrojo tėvo Jurgio paveikslas: nepelnytai kalėjęs bando susigrąžinti sūnų ir susikurti naują gyvenimą. Visoje šioje slaugaus socialinio blogio mėsmalėje šviečia pozityvus pamokymas: ne visi, kurie „susitepę“ kalėjimu rankas iš prigimties yra beširdžiai.

Tikriausiai jaunasis skaitytojas pastebės, kad nuo pat pirmųjų kūrinio puslapių nėra lietuvių literatūrai būdingos agrarinės kultūros liekanų (tai K. Sajos kūrybos ypatybę, ji būdinga ir apysakoje Būrimas obuolio sėklomis, pjesėje Mamutų medžioklė ir kt.), nors ir minimas Mosėdis, išplėtota metaforinė akmens materijos filosofija (tą rodo ir stilizuotas viršelis, kai nuogos vaiko kojos liečia senovines akmenines girnas), tokiu būdu pasakoma apie K. Sajos kuriamą istorijos prasmės ryšį su akmeniniu pamatu t. y. kiekvienai gyvybės formai reikia meilės, rūpesčio ir atjautos, kad galėtų gyventi šiame pasaulyje.

... kurio nieks nemylėjo – tai jaudinantis pasakojimas, kuris įstrigs jaunajam skaitytojui į širdį, nes per gyvą vaizdinį sukeliamas gailestingumas aplinkai ir žmogui. Tokios knygos įsimena, graudina ir teikia peno. Kūrinys itin kinematografiškas, pagal jį labai lengvai kas nors galėtų sukurti vykusį kino filmą – scenarijus padėtas prieš akis. Tokios knygos lengvai skaitosi, tačiau ne vien pramogai. Na, o pabaiga, kaip ir galima numanyti, jaunajam skaitytojui autorius pateikia kiek kitokį Sigiuko likimą nei Andersonas Mergaitei su degtukais, tikriausiai todėl, kad jaunajam skaitytojui reikia suteikti vilties, kad viskas šiame gyvenime yra pataisoma, kol vieni kitais  rūpinamės ir mylime.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Romas Dambrauskas - "Naujieji metai" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Vis galvojau, kokia daina Jus pasveikinti su dar vieneriais metais. Ir staiga pradėjau niūniuoti Romo Dambrausko dainą „Naujieji metai“, kur liaudyje labiau žinoma kaip „Su kuo sutiksi tu naujus metus...“. Sausio 1-ąją dieną norisi kažko paprasto, kažko „naminio“ ir tiesiog paprasčiausios ramybės, daryti kasdienišką ritualą: skaityti, klausytis muzikos, bendrauti apie maistą ir pabjurusius lietuviškus orus su mylimu žmogumi ir tiesiog būti, būti, būti...

Grįžtant prie Romo Dambrausko kiek primirštą kalėdinę dainą, prisiminiau, kad mano mamos laikais šis kalėdinis šlageris buvo toks pat populiarus, kaip tarkime šiandien Irūnos ir Katažinos dainą. Daina pirmąkart buvo pristatyta liūdnojo lyriko atlikėjo Romo Dambrausko (kurio, beje, dainų tekstai dabar man išties labai gražūs!) 1997 metais albumui „Didžioji kolekcija“, galimas daiktas, daina įtraukta ir dar seniau. Vėliau daina dar kartą perdainuota naujiems kolekciniams atlikėjo albumams. Būtent tos naujesnės versijos ir siūlau šiandien paklausyti ir tebūnie tai kaip Mano naujametinis palinkėjimas.

Žodžiai / Lyrics

Romas Dambrauskas – „Naujieji metai“

Naujieji metai ateis pas tave, atskubės sutema.
O kaip sutiksi tu juos: ar su ašara, ar šypsena?
Naujieji metai įves mus gal laimėn, o gal pražūtin,
Tik neištarusi nieko, mane prisimint ketini.

Naujieji metai ateis ir praeis, ir paliks tik keli
Neišsakyti jausmai, kaip diena su naktim sujaukti.
Ir šiluma ta pati, rodos, oras toks pat ir vanduo,
Tik nejučia liūdesys tau į širdį įkris kaip akmuo.

Priedainis:

Su kuo sutiksi tu Naujus metus,
Su kuo į žvaigždes palydėsi senus?
Ir kas krištolinę tau ašarą brauks –
Tas lyg žiburys tavęs vėtroje lauks.

Uždegsiu seną žvakutę, kur tu kažkada branginai
Ir pusė mano gyvenimo, rodos, pavirs pelenais.
Tebūna metai lengvi ir geri, nors ir laimė karti.
Tebūnie tikra tai, ką sutikdama juos tu randi.

Su kuo sutiksi tu Naujus metus,
Su kuo į žvaigždes palydėsi senus?
Ir kas krištolinę tau ašarą brauks –

Tas lyg žiburys tavęs vėtroje lauks.

Jūsų Maištinga Siela