Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Песни вместо писем) - [Vinyl, LP] (1988)

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2018!

Sveiki,

Ar įmanoma apsakyti šių metų Knygų mugės įspūdžius? Žinoma, tik sunku tai padaryti keliais sakiniais. Kitą vertus, ar yra prasmė kažką komentuoti? Tie, kurie nebuvo – nesivargins nė skaityti. Tie, kurie buvo – kam skaityti, jeigu jau asmeninė nuomonė susidaryta?

Žodžiu – daug šurmulio, lakiojimo, pažįstamų veidų (intelektualų ir šou verslo pasaulio). Tiesą sakant, Knygų mugė nenustebino – žinojau, kas laukia ir ko tikėtis, tačiau labiausiai visgi nustebino tik vienas dalykas, kurio nesitikėjau. Didelė ir įvairi pačių įdomiausių renginių Muzikos salė ir kurioje dar buvo „normaliai judėti“. Tarp knygų pasitaršai, praeini ir jau nebenori brautis, nes žinai, kaip lėtai slenka eilės su šimtais ir net tūkstančiais žmonių, apsikabinusių knygas. Daugelis iš jų gerą pusmetį nebeužeis į jokį knygyną, kad ir kaip mėgsta skaityti, nes paprasčiausiai tam nebelieka laiko ir daugelis perka knygas pusmečiui ar net visiems metams. Dalis jų netgi jas išdalija neperskaitę ar perskaitę keliolika puslapių ir pagalvoję, kad apsiriko ir ta knyga – ne jiems. Taip, tokių irgi būna...

Tikriausiai didžiausia trauka visgi Knygų mugėje dar ne vien galimybė susitikti su autoriais bei įsigyti karščiausių naujienų, bet tų renginių gausa, kai per valandą vienu metu vyksta 8-12 renginių įvairiuose sektoriuose – nors persiplėšk į gabalus. Kitą vertus, ar būna jau taip kruopščiai viską pamatyti? Geriausia prieš einant išsianalizuoti programą, džiaugtis tuo, ką pamatei ir mažiau stresuoti dėl to, ko nepavyko pamatyti.

Šiemet parsivežiau nemažai knygų – daugiausia naujausių išleistų. Ir nė velnio mugėje nepigiau! Nebent knyga išleista prieš penkerius metus ir seniau – tada taip, ją galima įsigyti pigiau, tačiau karščiausios naujienos praktiškai parduodamos įprastine kaina ir strategiškai mąstant, netgi pasitelkus kantrybę, galima Maximoje išlaukus tinkamų nuolaidų įsigyti pačias naujausias ir populiariausias knygas dar pigiau nei Knygų mugėje. Tačiau prekybininkai nesiskundžia ir džiaugiasi, kaip knygos tirpo iš rezervo kaip sniegas. Štai Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ – vieną dieną paklausi, dar neturi iš spaustuvės, o kitą – jau tiražas išparduotas. Štai tau! Visgi Knygų mugė yra daugiau nei knygų pirkimas, tai vienas iš metų įvykių, kad ir kaip keistai tai beskambėtų visai neskaitančiam žmogui.

Jūsų Maištinga Siela

Besiruošiant į Vilniaus knygų mugę 2018

Sveiki,

Nebuvau Vilniaus knygų mugėje ištisą amžių... Net sunku suskaičiuoti metus, tačiau šiemet pasiryžau, kad šitaip nebus! Išvakarėse dar kartą susikraunu visus ginklus. Bet ginklas – vienas ir tas pats – būtiniausių knygų sąrašas, knygų, kurių turiu įsigyti, o visa kita... O visa kita tik atsitiktinumas: sutikti seni pažįstami, rašytojai, šiaip meno pasaulio žmonės, leidėjai ir, žinoma, vinilinės plokštelės.

O vasaris kaip visada vienas sudėtingiausių ir „greičiausių“ savo tempu mėnesių. Dar ir šalčio banga užgula Marijos žemės pečius, bet juk visi išgyvena, išgyvensiu ir aš šiemet. Dar kartą. Kaip išgyvenau jau dešimtimis kartų. Pažįstamas klausia: o ką čia išgyventi jau taip baisiai reikia? O aš atsakau: laimę, brangus kolega, laimę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kai svyla padai" / "War on Everyone"

Sveiki,

Neseniai matytas J. M. McDonagh filmas „Golgota“ labai tiko gurmaniškam kino skoniui, kad net susizgribau, jog niekad nemačiau jo populiarios komedijos „Kai svyla padai“ (angl. War on Everyone) (2016), kuris sulaukė neblogų kino kritikų įvertinimų, tačiau žiūrovai visgi tokie gailestingi filmui nebuvo.

Nieko nuostabaus, nes filmas sukaltas pagal amerikietiškus komedijos standartus – du buki policininkai, toli gražu ne šventi, įsivelia į tipinę kriminalinę istoriją ir krečia pokštus, nesiliauja demonstruoti savo ydų ir toli gražu neturi jokio bagažo gerų savybių. Tiesą sakant, man paslaptis, kodėl kritikams šis filmas patiko – akmuo į policininkų daržą? Galbūt, tačiau gražiai nufilmuota juosta absoliučiai buka ir net neprimena „Golgotos“ kūrėjo braižo.

Anekdotinių situacijų rinkinys taip pat negali pasigirti kažin kokiu netikėtu šlifavimo rakursu – priešingai, filmas netgi pokštuose išlieka standartų standartas. Aišku, savaime standartas nėra joks filmo minusas, kaip ir, žinoma, pliusas. Net nežinau, kodėl šis filmas turėtų būti žiūrimas? Nebent tai yra jaunatviškas vakarėlis „prie popcornų“ ir gazuotų gėrimų – valio, mes tada turime visai neblogą vaizdelį, tačiau visais kitais atžvilgiais filmas yra laiko gaišimas, nebent norite paspoksoti į įspūdingo stoto ir gana universalius vaidmenis kuriantį serialo „Tikras kraujas“ žvaigždę Alexander Skarsgard – tai irgi priežastis, dėl ko stebiu jo karjerą ir ėmiausi šio filmo, tačiau jo vaidmuo šiame filme tipažinis, o juoko dozė neprilygsta net „Pagirioms Las Vegase“ sagai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerumo stebuklas" / "Wonder"

Sveiki,

Filmas „Gerumo stebuklas“ (angl. Wonder) (2017) pakerėjo visą pasaulį savo gerumo žinute apie šeimą, kurioje dėl genų mutacijos gimė berniukas su sudarkytu veidu. Visa kita likusi istorijos dalis, kaip galite numanyti, yra skirta to berniuko adaptacijai su likusiu pasauliu. Kaip berniukas integruosis mokykloje ir visuomenėje? Kaip aplinkiniai žiūrės į jį? Ką teks patirti dėl jo labiausiai stresą patiriančiai motinai...

Tiesą sakant, prisiminiau keletą panašių filmų, ypač filmą „Kaukė“ (1985) su Cher, kurioje taip pat panašiu rakursu vaizduojama apie „kitoniškumo“ susitaikymą ir integraciją. Arba filmas „Pudra“ (1995) ir daug kitų filmų, kurie tampa emocinio intelekto ir moralinio auklėjimo pavyzdžiais, todėl kuo puikiausiai tinka kaip parodomieji edukaciniai filmai mokyklose. Žvelgiant giliau į patį filmą, čia rasite viską, ko šiaip iš principo nemėgstu kine: pataikavimą žiūrovui, disnėjišką-idilinę dirbtinę šeimos vaizdavimo sąrangą, hiperbolizuotas dirbtines sentimentalias scenas, preciziškai tvarkingai sudarytą istoriją, kurios jau kadaise virto holivudiniu štampu... Ir taip, filmas absoliutus štampas, tačiau jame yra to, ko tikriausiai reikia neišrankiam masiniam žiūrovui – pasaulio tikėjimo, šviesos ir, žinoma, gėrio. Daug paprastų dalykų šiame filme, mintys sukramtytos tiek, kad jose nebelieka peno dėl ko mąstyti, nes filmas baigtinis pramoginio tipažo produktas.

Daug ką filmui duoda žinomų aktorių pavardės, ypač gražuolių melodramatiškų vaidmenų jau kuris laikas atsisakiusi Julia Roberts. Tokios „Mano sesers globėjas“ kaip C. Diaz netipinis vaidmuo jai tinka. Apskritai filmas nėra blogas ir negalvojant apie angažuotas filmo minčių artikuliacijas, manau, kad filmas „įkrito“ laiku, tad priėmiau jį gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yuval Noah Harari "Sapiens. Glausta žmonijos istorija"

Yuval Noah Harari. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai Lietuvoje pernai aptarinėjamų knygų tapo Kitos knygos leidyklos išleista Yuval Noah Harari (g. 1976) mokslinė knyga Sapiens. Glausta žmonijos istorija (angl. SAPIENS: A Brief History of Hamankind), kurią leidykla jau spėjo perleisti kiek kitokiu viršeliu ir Vilniaus knygų mugėje pristatys šios knygos tęsinį.

Paskaičius pirmuosius tris puslapius nesunkiai galima įvardyti šios knygos sėkmės receptą – intelektualios įžvalgos prieinamos masiniam skaitytojui – pramoginis sensacijos grįstas stilius pateikia gražiai supresuotas žinias ir refleksiją į visiems patogią dokumentinės mokslinės prozos suvyniotą popierėlį. Tai iš tikrųjų veikia ir nė kiek nevargina! Kam alinti skaitytoją absoliučiai sausa faktografija, jeigu galima visą žmonijos istoriją suspausti į 400 puslapių knygą?

Autorius pasirinko kelis pasakojimo strategines pozicijas – chronologiškai apžvelgti homo sapiens žmogaus rūšies evoliuciją nuo pat pirmųjų išlikusių šaltinių, netgi ne šaltinių, o veikiau archeologinių radinių iki mūsų dienų. Iš esmės knyga primena įdomiąją dokumentiką, kuri verčia aikčioti. Atgalinėje knygos viršelyje autoriaus įvardijamas kaip „akrobatas“ ir, tiesą sakant, su tuo sutikti neįmanoma. Jo pateikti pavyzdžiai kerta istorinius pjūvius, suranda paradoksalių pavyzdžių, peršokančių įvairias žmogaus vystymosi epochas, todėl tekstas be didesnės ir sudėtingesnės mokslinės terminologijos „prieinamas“ išklaususiems vidurinės mokyklos kursą. Tiesą sakant, knyga beveik kaip įdomiosios istorijos vadovėlis.

Nors daugelis dalykų knygoje yra žinomi, ji vis tiek teikia intelektualų skaitymo malonumą dėl autoriaus genėjimo konstruktyviai žvelgti į istoriją. Rasdamas įvairių sąsajų tarp pirmykštes bendruomenės ir kapitalizmo, tarp imperializmo ir senovės Egipto santvarkos, Y. N. Harari „sulopo“ ir užpildo konstruktyvumo principu žmonijos priežasčių ir pasekmių istorines žinias – būtent to tikriausiai trūksta mūsų mokyklose mokantis istorijos. Nieko nebus iš žmonijos, kuri suskaidę istoriją į atskirus įvykius ir „iškalę“ datas išeis be jokio aiškaus analitinio žvilgsnio į mūsų evoliuciją. Glausta žmonijos istorija yra savarankiškas kursas, kurį gali skaityti net dvyliktokas ar jau pagyvenęs žmogus, norėdamas tiesiog pasikrauto aiškesnio ir konstruktyvesnio suvokimo apie tai, kas mes esame ir kokios priežastys formavo, kad tokiais tapome.

Rašytojas Yuval Noah Harari.

Man kaip skaitytojui svarbu, kad autorius atskyrė kai kuriuos mūsų visuomenėje įsigalėjusius mitus apie tai, kas yra normalu, o kas nėra normalu. Jis atsiejo tai, kas duota gamtos, o kas suformuota dualisnės kultūros sampratos – to dažnas vidutinis homo sapiens šiandien nesugeba atšlieti: „Kultūra yra linkusi įrodinėti, kad draudžia tai, kas nenatūralu. Tačiau biologiniu požiūriu tokio dalyko, kaip nenatūralu, nėra. Natūralus yra absoliučiai visas galimybių spektras. Išties nenatūrali – tai gamtos dėsniams priešinga – elgsena tiesiog neįmanoma, todėl jos nereikia nė drausti. Jokia kultūra nesivargino vyrams gaminti organines medžiagas fotosintezės būdu, moterims – bėgti greičiau, nei sklinda šviesa, ar neigiamą krūvį turintiems elektronams traukti vienas kitą (p. 142)“ Iš esmės tai tinka viskam, ką kartais prieštarauja mūsų įsitikinimai dėl rasės, lytinės orientacijos ar lyčių standarto – tai kultūriniai parametrai, kuriuos dažnai mes formuojame kaip biologinius.

Vieni įdomiausių skyrių visgi buvo knygos pradžioje, kai autorius glaustai, bet išsamiai atskiria homo sapiens nuo kitų žmonių rūšių, kadangi domėtis žmonėmis iki žemės ūkio revoliucijos neteko itin daug. Vėliau įvairių revoliucijų pjūviais autorius apibendrina homo sapiens protinę evoliuciją, tačiau didžiausia ir įdomiausia išvada yra ta, kad homo sapiens išmoko per iliuzijos ir įsivaizdavimo prizmę sau meluoti, pradedant Dievu ir baigiant bankininkyste – visa tai yra melu grįstu teorija, bandant nusimesti priespaudą. Paprastais industriniais pavyzdžiais autorius atskleidžia, kokio „nuostabaus“ melo aukos yra mūsų dirbtina homo sapiens visuomenė ir kad nežinojimas bei įsivaizdavimas tapo kone pagrindiniu varikliu, lėmusiu tokį spartų per paskutiniuosius 500 metų homo sapiens technologijų ir mokslo evoliuciją.

Aptardamas mokslo raidą autorius net ir čia nepalieka konteksto, ypač politikos ir homo sapiens egocentrizmo, kuris smarkiai daro įtaką mokslo ir išradimo raidai. Daugelis mokslinių straipsnių ir filmų jau kadaise išplėtojo Y. N. Harari aprašomos žmonijos ateities pranašystes, ypač tą gerai daro (anti)utopiniai romanai, tačiau akivaizdu, kad DNR mokslo evoliucija slenka prie to, kad Sapiens taps nemirtingi. Čia autorius vėl neleidžia užmiršti, kad visgi vis dar netgi tampantys dievais, esame smarkiai priklausomi nuo aplinkos veiksnių, ypač Žemės planetos išteklių.

Sapiens. Glausta žmonijos istorija labiausiai stebina gebėjimu demaskuoti kai kada istoriniuose faktuose paklydusias esmines tiesas, pavyzdžiui, žmonijos laimės ir pasitenkinimo problematiką. Demaskuoja ir etikos bei moralės susiformavimo dvilypumą. Akivaizdu, kad po šios knygos viskas, ką homo sapiens turi šiandien, yra kūrybingu melu sukurta sistema, kurioje esame be pasirinkimo. Nežinia, ar tai teikia mums daugiau laimės, ar ne, tačiau tokios knygos, kurios palieka daugiau etinių ir moralinių klausimų nei atsakymų ir yra vertos grieko.

Jūsų Maištinga Siela