Šios dienos daina: Demi Lovato - Sober [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pasidalyti naujausiu Demi Lovato kūriniu „Sober“ (liet. Blaivi). Kai tik vakar sužinojau, kad ši stipri atlikėja netikėtai palūžo ir atsidūrė ligoninėje be sąmonės. Šaltiniai teigia, kad Demi Lovato perdozavo narkotikų. Tai išties netikėta, kadangi „Sober“ daina pasirodė tą dieną, kai sukako lygiai šešeri metai, kai atlikėja po reabilitacijos nieko nebevartojo. Bet tikriausiai pati aukštuma ir saugumas yra toji pati pavojingiausia riba, kai galima priklausantiems paslysti. Atlikėja atsigavusi ligoninėje, visas pasaulis siunčia Demi palaikymą ir linkėjimus, na, o aš klausausi jos anksčiau neįvertinto kūrinį „Sober“ ir žinote, man ta daina kuo toliau, tuo labiau patinka.

Dainoje Demi Lovato stulbinamai atvira ir prisipažįsta, kad po šešerių metų pertraukos vėl įniko į alkoholį. Retas pop atlikėjas, kuris gali dainuoti apie savo priklausomybes esamas, o neįveiktas. Dainoje ji atsiprašo mamos, kad nebėra blaivi ir tėčio, kad vėl užpylė grindis alkoholiu... Išties jautrus tekstas. Amerikos Billboard tope pasiekė 58 vietą, skaitmeniniuose pardavimuose 3 vietą.

Daina nėra itin sėkminga, lyginant su kitais Lavato kūriniais komercine prasme. „Sober“ tik Naujojoje Zelandijoje iškopė 1 vietą. Daina kol kas buvo išleista tik komerciniais tikslais, nepriklauso nė vienam Lovato albumui. Šiaip atlikėja šiemet aukštumoje – koncertiniai turai po visą pasaulį, kurie nutrūko, įvairūs duetai – Clean Bandit, Christina Aguilera ir kt. Atrodo, moteris viską turi, bet toji daina tikriausiai laiku ir vietoje išėjęs į pasaulį ne vien tik atsiprašymas, bet ir pagalbos prašymas. Pasiklausykime:

Gyvas atlikimas:

Žodžiai / Lyrics

"Sober"

I got no excuses
For all of these goodbyes
Call me when it's over
'Cause I'm dying inside
Wake me when the shakes are gone
And the cold sweats disappear
Call me when it's over
And myself has reappeared

I don't know, I don't know, I don't know, I don't know why
I do it every, every, every time
It's only when I'm lonely
Sometimes I just wanna cave and I don't wanna fight
I try and I try and I try and I try and I try
Just hold me, I'm lonely

Momma, I'm so sorry I'm not sober anymore
And daddy, please forgive me for the drinks spilled on the floor
To the ones who never left me, we've been down this road before
I'm so sorry, I'm not sober anymore

I'm sorry to my future love
For the man that left my bed
For making love the way I saved for you inside my head
And I'm sorry for the fans I lost
Who watched me fall again
I wanna be a role model, but I'm only human

I don't know, I don't know, I don't know, I don't know why
I do it every, every, every time
It's only when I'm lonely
Sometimes I just wanna cave and I don't wanna fight
I try and I try and I try and I try and I try
Just hold me, I'm lonely

Momma, I'm so sorry I'm not sober anymore
And daddy, please forgive me for the drinks spilled on the floor
To the ones who never left me, we've been down this road before
I'm so sorry, I'm not sober anymore

I'm not sober anymore

I'm sorry that I'm here again
I promise I'll get help
It wasn't my intention
I'm sorry to myself

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: pamestų daiktų kronikos arba pelėdžiuko sapnas vasaros kaitromis

Sveiki,

Pastaruoju metu namuose dienomis gana tvanku. Norisi tik gulinėti, skaityti, ilgai miegoti, tad visai nenuostabu, kad gyvenu labiau naktimis nei dienomis. Naktiniai pasivaikščiojimai po savo kvartalą tampa tokie pat įprasti, kaip ėjimas į parduotuvę ar pašto dėžutės tikrinimas.

Vakar buvo toji naktis, kai išėjau naktį atsigaivinti pravėsusiu oru. Yra parkelis ir patogus takelis su žibintais aplink gražią cerkvę. Ten ir radau šią pelėdą, kurią matote nuotraukoje.

Ją pametė tikriausiai mergaitė. Galbūt jis buvo raktų pakabutis, o gal pakabutis ant kaklo. Mėlyna pelėda man iškart priminė Janinos Degutytės pasaką „Pelėdžiuko sapnas“, kurioje pasakojama, kaip molinis namų pelėdžiukas ištrūko į miestą ir galiausiai nusidanginęs į mišką, prasmego gilioje žiemos pusnyje. Išties pasaka graži ir liūdna. Mano rastas mėlynas pelėdžiukas tikriausiai irgi klampojo per vasaros tvankius orus į laisvę. Deja, nepavyko ir atsidūrė mano rankose, vėliau ant mano rašomojo stalo.

Galvoju apie tą pelėdžiuko savininkę. Kiek jai galėjo būti metų? Ar ji ieškojo jo? O jei ir ieškojo ir nerasdama ar daug sielvartavo? Sakoma, kad negalima daug išgyventi dėl pamesto daikto, nes atradusiam žmogui gali nutikti nelaimė, nes tos energijos, mintys ir troškimai per atrastus daiktus cirkuliuoja ir mainosi.

Kiek prisimenu savo pamestus daiktus. Dažniausiai pametu pirštines. Iškrenta nelemtosios iš palto kišenių ir kiekvieną sezoną vis reikia kitų pirštinių. Pykstu ant savęs. Bet mano pirštinių tikrai niekas pakelėje nerenka, o tuo labiau parsinešę negalvoja, kam galėjo priklausyti. Veikiau sakytų: neimk, nešvari, gal kokio bomžo... Bet juk dažniausiai gaila ne rūbo, ne bato, ne šlepetės, o pamestų papuošalų. Dar labiau – telefono, palikto kur nors ant sėdynės taksi mašinoje ar parke ant suolelio...

Nors sveiku protu ir suvokiama: visi šio pasaulio daiktai tėra daiktai ir jie priklauso pasauliui ir tik laikinai mes juos galime „padėvėti“. Nes šiaip ar taip jie liks, kai mūsų jau pačių nebebus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Toni Morrison "Mylima"

Toni Morrison. „Mylima“ – Vilnius: Vaga, 2000. – 359 p.

Sveiki,

Ką žinote apie juodaodžių vergystės vargus grožinėje literatūroje, išverstus į lietuvių kalbą? Aš prisimenu nebent vaikystėje skaitytą Hariett Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, kai braukiau ašaras, yra pas mane užmesta ir Harper Lee Nežudyk strazdo giesmininko. Ir žinoma, jau seniai skaitytas Toni Morrison (g. 1931) romanas Sula. Daugiau, kažin, ar beatkapstyčiau. Visgi Sula buvo išties poetiškai jautrus romanas, kuris pasižymėjo geru vertimu, aštria tolerancijos tema ir skaidria kalba. Apsilankęs skaitytų knygų knygyne, nusprendžiau griebti ant knygų stirtos padėtą Toni Morrison romaną Mylima (angl. Beloved), kuri per aštuoniolika metų Lietuvoje nebuvo nė karto perskaityta – turiu galvoje retro knygyne įsigytą egzempliorių.

Romanas apdovanotas Pulitzerio (1988) ir Nobelio (1993) premijomis. Kaip teigia knygos perrišta popierinė reklaminė juostelė, autorė dar pelnė septynias itin prestižines literatūrines premijas. Net kontekste apie šią autorę, kalbant apie grožinę literatūrą, retai ką nors išgirsite, tačiau jos literatūra ypatinga. 1998 metais pasirodė tokiu pačiu pavadinimu ekranizacija, kurioje nusifilmavo Oprah Winfrey.

Romanas Mylima pasakoja apie moterį juodaodę Sitę, kuri pabėgo nėščia iš juodaodžių vergijos į šiaurines valstijas, kur vergija jau buvo panaikinta. Tai JAV politinių permainų metas, tačiau autorė nesistengia nieko politizuoti, tuo labiau užgriozdinti tekstą faktografija, atrodo, kad tos permainos nuo Sitės labai toli. Autorei rūpi bendražmogiški dalykai, potrauminė Sitės būsena. Milijonai vergų atgavę laisvę negrįžtamai pakeitė Amerikos veidą, tačiau dažnai tiek literatūroje, tiek kine orientuojamasi į patį politinį išsilaisvinimo aktą ir labai mažai dėmesio skiriama potrauminei sričiai: o kaip toliau gyventi žmogui, kuris visą gyvenimą gyveno kaip šuo?

Sitės sužalota siela stebina jautrumu. Dar labiau stebina Toni Morrison gebėjimas sudėtingu pasakojimo koliažu atskleisti vergystės laikmečio tendencijas. Daugybę vaikų prigimdžiusi vergė nuo skirtingų baltųjų, myli savo dukrą Denver ir jau yrančiuose, bet laisvuose namuose, kuriuos paliko Sitės sūnūs, liko tik ji ir dukra Denver. Denver izoliuota, ji niekur neišeina, gyvena savo pasaulėlyje ir kiek keista, kad Sitė ir Denver niekur neišeina. Juos aplanko dar vergystės laikotarpiu Sitę pažinojęs vergas Polas A, kuris yra buvusio Sitės vyro Heilės tikrasis brolis. Tarp jų užsimezga romanas, tačiau visa toje jų meilės istorijoje yra tik viena didelė rakštis – potrauminė neišgydoma ir neištrinama patirtis, kuri vis įtraukia į prisiminimus. Jiedu mokosi iš naujo mylėti, globoti ir prisirišti, tačiau jiems sunkiai sekasi.

Sitė turi paslaptį – jos nugara išvagota randų. Ją nėščią plakė už tai, kad norėjo pabėgti, tačiau didžiausia jos paslaptis, kad ji norėjo iš meilės, kad jos vaikai nepakliūtų vergvaldžiams, juos visus nužudyti. Tiesa, ji pjūklu nužudo savo dukrytę ir per tuos daugybę metų jaučiasi tuščia ir visų aplinkinių smerkiama...

Toni Morrison

Netikėčiausias T. Morrison sprendimas yra išgauti dvasios pritvinkusį pasakojimą, suteikiant jam vaiduokliško metafizinio lygmens. Mergaitė vardu Mylima po daugel metų sugrįžta įsikūnijusi į juodaodę ir šis kadaise žudymo aktas permąstomas iš naujos perspektyvos, beprotiškai „plakant“ praeities įvykius su dabarties ir išgaunant kartu traumą patyrusių visų juodaodžių problemą. Kartais T. Morrison negailestinga, bet atsargi pasakotoja. Nesistengia atvirai aprašyti kiekvieną sadistinį aktą, tačiau kartais vos keliais sakiniais ji perteikia sveiku protu nesuvokiamą tų veikėjų patirtį, pavyzdžiui, kaip Polas A supančiotas ir su metaliniu žabtu dantyse stebi kieme išdidžiai strikinėjantį gaidį, kurį kadaise pats išsaugojo, kai šis tebuvo tik viščiukas. Bejėgiškumo vaizdavimo potekstė skrodžia širdį: kieme gaidys – karalius ir turi daugiau laisvės ir teisių būti gaidžiu, nei Polas A kada turėjo teisę būti žmogumi. Tokių prasminių laisvės, kančios ir priklausomybės taiklių rakursų pilnas romanas.

Negalėčiau pasakyti, kad Mylima priklausytų magiško realizmo literatūrai, nors metafizikos pasakojime išties daug. Kai kas bandė komentaruose lyginti su G. G. Marquez Šimtas metų vienatvės. Tam tikrų sąsajų, žinoma, raiškoje galima rasti, tačiau T. Morrison Mylima magija nėra tiesioginė, veikiau ji pasireiškia tik kaip veikėjų jausmų, patirčių ir pasaulėžiūros filosofija ir psichikos sutrikimais. Nes iš tikrųjų Mylimos atsiradimas po daugel metų nėra jokia magija, tai tik Sitės ir Denver sukurtas pasaulėžiūros būdas atpirkti tai, kas buvo prarasta. Tai beprotiškai knygoje veikia, kad net skaitytojas įtiki, kad tai tikra Mylimos reinkarnacija, tačiau tai viso labo išsigandusi ir gyvenimo nemačiusi mergaitė, kurią prievartavo ir visą gyvenimą laikė kambaryje. Tas nesusišnekėjimas su Mylima arba šnekėjimas iš skirtingų patirties perspektyvų sukelia tokį aklumo disonansą, kad atrodo, kiekvienas veikėjas gyvena savo hermetiškame pasaulyje, kurdamas atskiras prasmes, nes niekada nebuvo augę laisvėje ir nesuvokia, kad kitas gali mąstyti ir jausti kitaip. Galų gale būti individualiu asmeniu.

Galima be galo daug pasakyti apie šį puikų romaną, analizuoti ir netgi įvairiai interpretuoti kai kurias vietas, sprendimus atskleisti potrauminę vergystės problemą, tačiau visumoje atrodo, kad T. Morrison sukūrė nepakeliamą kančios romaną – motina nužudo savo dukrą ir išprotėja. Ir kas baisiausia užvertus šį pasakojimą, kas gali iš esmės nutikti tik pačios aukščiausios prabos literatūroje, yra tai, kad autorei pavyko perteikti nelengvais, bet talentingais būdais tos nesuvokiamos sielą luošinančios kančios grožį ir prasmę.

Jūsų Maištinga Siela

Man Booker Prize 2018 longlist (Books covers) / Ilgasis Man Booker 2018 knygų sąrašas

Sveiki,

Be prestižinių Goncourt literatūros premijų tikriausiai dar labiausiai pasikliauju Man Booker ir The Man International Booker premijomis. Praktiškai nepamenu, kada būčiau nusivylęs skaitydamas kokią nors knygą iš nominuotų ar šią premiją pelniusių rašytojų.

Ką tik www.theguardian.com paskelbė šių metų ilgąjį Man Booker pretendentų sąrašą. Vien į jį patekti rašytojams yra garbė ir garantas, kad nebus užmiršti tol, kol rašys. Šiemet, kaip Marius Burokas pastebėjo, beveik nematyti jau žinomų vardų išskyrus romano „Anglas ligonis“ autorius, kuris, beje, yra seniai jau pelnęs su šiuo romanu Booker premiją. Taigi, žvilgtelėkime, kas mūsų laukia. Nes tikriausiai ir kai kurios lietuviškos leidyklos orientuosis į šio sąrašo literatūrą. Bent jau taip norėčiau, kad būtų.

Belinda Bauer – Snap

Anna Burns – Milkman

Nick Drnaso – Sabrina

Esi Edugyan – Washington Black

Guy Guranatne – In Our Mad and Furious City

Daisy Johnson – Everything Under

Rachel Kushner – The Mars Room

Sophie Mackintosh – The Water Cure

Michael Ondaatje – Warlight

Richard Powers – The Overstory

Robin Robertson – The Long Take

Sally Rooney – Normal People

Donal Ryan – From a Low and Quiet Sea

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių šalis" / "Shadowlands"

Sveiki,

Mėgstantiems biografinius filmus, o ypač aktoriaus Anthony Hopkins vaidybą, manau, yra būtina pamatyti filmą „Šešėlių šalis“ (angl. Shadowlands) (1993), kuris pasakoja apie rašytoją C. S. Lewis. Tas, kas nežino, kas tas C. S. Lewis, tai pasakysiu, kad tai britų rašytojas, parašęs „Narnijos kronikos“ – klasikinį britų vaikų literatūros pasakojimą, kuris sėkmingai ekranizuotas. Šiame filme tikrai Narnijos neišvysite, tuo galite būti tikri, kaip neišvysite ir istorijos, kaip šis kūrinys buvo parašytas. Tai pasakojimas apie asmeninę rašytojo dramą, kai jis, būdamas garbaus amžiaus, įsimyli amerikietę...

Filmas nukelia į 1952-uosius. Britanijoje dar gyvos aristokratų sambūrio tradicijos. Oksfordo universitetinė aplinka, kurioje sukasi rašytojas, preciziškai valdantis tiek britišką humorą, kuris panašus į sarkazmą, tiek kitus kultūros atributus. Tačiau kas toji kultūra prieš nevaržomą meilės protrūkį kiek atžagariai ištekėjusiai amerikietei, kuri turi kūrybinių literatūrinių ambicijų? Toji meilės istorija šiek tiek netikėta, žeidžianti britų inteligentiją ir laužanti religines nuostatas, tačiau neatrodo, kad Oksfordo dėstytojas ir amerikietė nors kiek dėl to jaudintųsi ir kentėtų, todėl čia aš pasigendu užaštrintos istorijos versijos. Kuo šioji istorija visgi ypatinga? Vis laužiau galvą žiūrėdamas į tuos ilgus filosofinius dialogus sakančius aktorius, gražų britišką kultūros rekonstrukciją ir visame tame pasigedau aštrumo. Juk tai jau esu matęs! Esu matęs ir geresnį A. Hopkinsą, nors ir šiame filme jis puikus, tačiau kur jo personažo sudėtingumas? Šiek tiek likau lyg ir apviltas.

Finalinė netekties pritvinkusi scena, kuri turėjo išspausti man graudulį ir kažką manyje pakirbinti, visgi paliko kiek abejingą, pernelyg būsiu matyt užbukintas šokiruojančių filmų efektais, kad paprastas sentimentalumas manęs nebeveikia. Merdinčios mylimosios kančios atrodo „sukaltos“ atsargiai, kančia vaizduojama tik tiek, kiek įprasta to meto kine ir apskritai galima pasigesti novatoriškumo, aštrumo, aktualumo, o dabar jaučiuosi lyg perskaitęs vidutinį romaną apie tą patį. Visgi skirtingų kultūrų atstovų meilė žavi, atmosfera ir pasakojimo tempas irgi kelia nostalgiją, bet filmas, sakyčiau, vertas savo žiūrovo tik dėl kelių pagrindinių aspektų: 1) britiškos kultūros apraiškų; 2) Anthony Hopkins ir puikiosios, mano akimis, pernelyg greitai nurašytos aktorės Debra Winger vaidybos.  Visgi siužetiškai filmas prėskas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Auklė Tulė" / "Tully"

Sveiki,

Gerų ir labai gerų filmų „Džuno“, „Darbo diena“, „Ačiū, kad rūkote“ bei „Viskas ore“ režisierius neseniai pristatė naujausią savo filmą pavadinimu „Auklė Tulė“ (angl. Tully) (2018), kuris tikriausiai yra moteriškiausias režisieriaus darbas, jeigu kiną būtų galima skirstyti į moterišką ir vyrišką, tačiau visgi sunku patikėti, kad šį filmą režisavo vyras. Bet tiek to.

„Auklė Tulė“ pasakoja apie trečio vaiko ką tik susilaukusią ir mirtinai pavargusią motiną, kuri neišsimiega, yra apsunkusi, išsipūtusi, nepatirianti nei gyvenimo, nei motinystės, nei jokio kito džiaugsmo. Tuščia motina atrodo kaip išspausta citrina, netgi galima suabejoti jos motinystės instinktais. Artimieji jai pasiūlo naktinę auklę, kad ji galėtų bent kiek išsimiegoti. Atrodo, kad siužetas išties paliks motinoms, kurios per visą tą perėjo kaip ir filme su Uma Thurman „Motinystė“, bet gana tamsokame ir niūriame filme atrodo, kad tuojau kažkas įvyks netikėto ir katastrofiško. Vienas iš scenarijų, kuris pradėjo bent man suktis galvoje, žiūrint kaip Charlize Theron vaidinamą heroję, kuri sunkiai grumiasi su motinyste, buvo, kad toji motina sužvėrės, tiesiog nepakels motinystės naštos ir ji atsikratys savo vaikais, tačiau atsitinka kai kas kita.

Naujoji auklė Tulė tampa niūriosios mamytės drauge ir išsigelbėjimu. Gerai, mano galvoje jau kitas scenarijus. Toji keistuolė Tulė tiesiog pamažu išstums mamytę, užims jos vietą kaip mamytė ir kaip žmona, bet ir čia vėl siužetas tampa netikėtas, toks netikėtas, kad iš realizmo pereinama prie magiško pasaulio... Iš esmės filmą smagu žiūrėti, jis turi plonytį pavojaus ledą, kuriuo eina žiūrovas, rizikuodamas kaip ir pagrindinė veikėja. Daugybę svorio šiam vaidmeniui priaugusi Ch. Theron verta išties pagyrų – tai vienas geresnių jos vaidmenų karjeroje, kuri, dievaži, tikrai dar greitai nesibaigs, nes aktorė ji nuostabi. Visgi filmui pasibaigus švelniame variante, galvoju, kad koks nors itin šokiruojantis akcentas būtų kur kas paveikesnis nei tas mitologizuotas variantas, kurį pateikia režisierius. Nors jis originalus, tačiau bent aš jau mačiau galimybę šioje istorijoje viską kur kas labiau užaštrinti ir padaryti netgi šokiruojančią dramą, kur gali nuvesti motinystės reiklumo kultas šiandieniniame pasaulyje. Tačiau filmas yra filmas ir aš esu tik žiūrovas, o ne režisierius.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklių byla" / "Ghost Stories"

Sveiki,

Tiesą sakant, net neketinau kalbėti apie vieną prasčiausių šiais metais matytų kino filmų „Vaiduoklių byla“ (angl. Ghost Stories) (2017). Nors ant kino plakato užrašyta, kad tai geriausias metų britų siaubo filmas ir kino kritikai nepagailėjo liaupsių, tai visgi yra vienas rečiausių atvejų, kada absoliučiai mano ir kino kritikų nuomonės išsiskyrė.

Istorija prasideda su pribloškiamai kičine ir baisia vaidyba, pamaniau, kad žiūriu šlykščią parodiją. Veikėjai pasibaisėtinai tipiški, karkasiniai – ekstrasensas melagis, neįtikinamai ir komiškai žliumbianti salės moteriškė, kuri mano, kad susisiekė ekstrasensas su pomirtiniu pasauliu... Gerai, pamaniau, gal tai kažkokia netikėta pradžia ir filmas tuojau išsibalansuos, tuojau atsiras koks nors dėmesio vertas veikėjas – nė velnio. Pagrindinis veikėjas – detektyvinio tipažo bukas tyrėjas, kuris apsilanko namelyje pas sukriošusį senį. Jų dialogas absurdiškas. Senis šnypščia, raukosi, žeminą pagrindinį personažą, o po to sviedžia dokumentus ir išspaudžia kuklų „maldauju išsiaiškink dėl manęs“. Viskas absurdiška iki absoliučios beprotybės, sėdėjau ir jutau, kaip švaistau laiką veltui, nes režisūra absoliučiai pasibaisėtina kaip ir vaidyba. Praėjus 20 minučių ir besiklausant nuobodžių, kičinių, negyvų ir literatūrinių dialogų, kuriais niekas gyvenime nešneka, pasidarė bloga. Išjungiau filmą.

Ilgai nesupratau, kodėl niekaip negaliu pažiūrėti iki galo, nors filmo finalas lyg ir žadėjo netikėtų polėkių, siužetinių vingrybių, kulminacijąos, psichologinių niuansų, galų galiausiai originalios minties. Po to prasukau filmą kas kelias sekundes – nuobodu. Tiesiog gaila laiko ir su tokiu pasimėgavimu ir kerštu už sunaikintus lūkesčius IMDb reitinge įvertinau vienetu, kad pasijutau saldų kerštą.

Visgi pasaulyje yra tokių filmų, kuriems paprasčiausiai gaila laiko nuo pat pirmo kadro. Kartais neverta kankintis visą valandą, žiūrint klišėmis grįstą pasakojimą, kad finale galėtum vos krustelti iš nuostabos antakį ir vis tiek filmą užmišti. Absoliučiai nerekomenduoju.

Mano vertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela