Filmas: "Bohemijos rapsodija" / "Bohemian Rhapsody"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu tikras, ar visiems patiks mano nuomonė ir filmo „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) (2018) vertinimas. Filmas, skirtas legendinei muzikos grupei „Queen“, kurią tikriausiai žino visas pasaulis. Nors grupė gyvuoja iki šių dienų ir rengia koncertus, tačiau akivaizdu, kad filmo siužetas sukasi tik apie jos nuo AIDS mirusį vokalistą, dėl kurio ir išgarsėjo šioji grupė, Freddie Mercury. Filmą visgi laikyčiau ne tiek Queen‘ų kaip grupės įprasminu, bet atskira šio atlikėjo biografiniu filmu.

Kaip jau įprasta, didelio biudžeto filmas ir dar biografinis, taikosi į „Oskarus“ ir kitus didžiausio komercinio kino apdovanojimus. Iš esmės labai mėgstu „Queen“, bet šis filmas, mano supratimu, nė iš tolo neatskleidžia nei Queenų, nei paties F. Mercury. „X-menų“ prityręs režisierius Bryan Singer sukūrė absoliučiai beveik visoms amžiaus grupėms tinkantį filmą, kad labiau pritrauktų žiūrovus į kino ekranus. Kas iš po tokių komercinių tikslų, apie kurius prisipažino net patys režisieriai, begali būti iš filmo turinio? Pirmenybė teikiama ne turiniui, tačiau informacijos pateikčiai, kitaip sakant, skaidruolių apipavidalinimui.

Iš esmės šiame filme pasigedau gerai „suveržtos“ istorijos, pasigedau vidinės dramos, gilesnio problemos atskleidimo apie F. Marcury seksualinį gyvenimą, jo kaip indų tautybės problemą, kurie buvo ryškiausi jo kaip žmogaus tapatybės probleminių laukų, apie tai kūrėjai šiame filme perbėgta tik paviršiumi, matyt, nenorint šokiruoti vaikų... Iš didelio noro suteikti Queen‘ams šviesos, man nepatiko nei filmo pabaiga, nei filmo scenos, kurios absoliučiai pataikauja pramoginio filmo struktūroms. Nieko nepadarysi, šis iflmas yra užsakomasis produktas masėms ir kartais tai nėra jau taip blogai, ypač tiems, kurie Queen‘ų absoliučiai nesiklauso, o jau yra ir ištisa karta, kurie jų net nežino. Toks komercinis priėjimas yra neblogas būdas kaip ir su ABBOS „Mama Mia“ filmu, tiesiog pagerbti muzikos legendas, tačiau tai tik blizgus paviršius. Vis prisimenu, kaip puikiai buvo sukurtas prieš keletą metų dokumentinis filmas „Emy“ apie Emy Winehouse – išraiškinga dokumentinė forma, kuriame skausmas, šūdas, džiaugsmas ir ašaros – viskas paveiku.

Na, o šiame filme vis dar skamba nebent Queen‘ų muzika ir pagrindinio serialo „Pono roboto“ aktoriaus Rami Malek vaidyba.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Laukiamiausios Vilniaus knygų mugėje 2019 knygos: M.Enard "Kompasas", M.P.E.Martynenko "Praeis" ir kt.

Sveiki,

Štai apsisuko knygų metų ratas. Man kažkodėl Naujieji knygų metai nesutampa su mūsų kalendoriniais, veikiau tai Vilniaus knygų mugė, kuri žymi pačias naujausias ir kokybiškiausias metų knygas, išverstas arba jau parašytas lietuvių autorių. Kaip ir kasmet leidyklos stengiasi ką nors pristatyti naujo ir pritraukti skaitytojus.

Šiemet jau esu nusižiūrėjęs tai, kas mane labiausiai domins iš tų pačių karščiausių naujienų. Vienas iš tokių yra „Baltų lankų“ išleistas Goncourt‘ų premijos laureato Mathias Enard „Kompasas“, kurią vertė puikioji Violeta Tauragienė. Taip pat labai laukiu norvegų rašytojo Roy Jacobsen romano „Neregimieji“ tęsinio „Balta jūra“. Nors nebuvau labai apžavėtas, tačiau, manau, vis tiek laukiu kito norvego K. O. Knausgardo „Mano kova. Mylintis žmogus“ antrosios dalies.

Latvių literatūros žvaigždės Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – taip retai beskaitau kaimynų literatūros, kad gal jau verta sugrįžti? Graham Swift esu susidomėjęs „Vandenų žeme“, bet žiūriu, kad „Baltos lankos“ jau ruošia išleisti jo kitą romaną „Motinų sekmadienis“. Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ – puikus goodreads.com reitingas intriguoja, kaip ir knygos anotacija apie gerą ir intelektualią istoriją. Na, ir iš lietuvių rašytojų Mariaus Povilo Elijaus Martynenko naujausią knygą „Praeis“, kuris, manau, po šios tikrai taps jau šios kartos kultiniu rašytoju. Nepaisant kritikos jam, man jis patinka.

Tai tikriausiai ir mano pirmojo pusmečio skaitinių žemėlapis, nors paskutiniomis dienomis stengiuosi prisikasti prie jau susikaupusių dar neperskaitytų kūrinių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bradley Cooper, Lady Gaga - Shallow [žodžiai / lyrics] (cover Monique, Justinas Jarutis)

Sveiki,

Šiandien vėl prisiminiau šią dainą ir kažkaip gera vėl pasidarė jos besiklausant. Tai režisieriaus ir aktoriaus Bradley Cooper ir Lady Gagos įrašytas kūrinys „Shallow“ filmui „Taip gimė žvaigždė“. Neseniai šis kūrinys pelnė Auksinio gaublio kino apdovanojimą už garso takelį ir jau yra nominuotas „Oskarui“, galimas daiktas, kad daina jį ir pelnys. Nors buvau beveik tikras, kad visur dominuos baladė iš šio filmo „I never love again“, tačiau kur kas ryškesne daina tapo „Shallow“.

Daina išties buvo klausoma tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Vien JAV jo parduota daugiau kaip 1 milijonas įrašų. Daugelyje šalių pasiekė pirmąsias klausomiausios ir populiariausios dainos pozicijas. Kanadoje ir Australijoje daina tapo dukart platininiu singlu.

Na, daina tikriausiai neatsiejama nuo filmo vaizdinių, nes ji papildo ir įprasmina filmo herojų susitikimo mementą. Iš tikrųjų šią gerą, neįmantrią, atvirą ir griebiančią už širdies dainą galima klausytis ir nieko nežinant apie filmą, bet manau, tokių žmonių, kažin, ar atsiras.

Iš tikrųjų labai patiko ir lietuvių Monique ir Justino Jaručio perdainuota dainos versija, kuri atsirado labai greitai ir labai patiko užsieniečiams klausytojams, kad ją greitai „pakrikštijo“ geriausiu šios dainos coveriu visame pasaulyje. Prisipažinsiu, kad protarpiais man mieliau netgi klausytis Monique ir J.Jaručio versijos.

Bradley Cooper ir Lady Gaga:

Monique ir Justinas Jarutis:

Žodžiai / Lyrics

"Shallow"
(from "A Star Is Born" soundtrack)

[Bradley Cooper:]
Tell me somethin' girl
Are you happy in this modern world?
Or do you need more?
Is there somethin' else you're searchin' for?

I'm falling
In all the good times I find myself longin' for change
And in the bad times I fear myself

[Lady Gaga:]
Tell me something boy
Aren't you tired tryin' to fill that void?
Or do you need more?
Ain't it hard keeping it so hardcore?

I'm falling
In all the good times I find myself longing for change
And in the bad times I fear myself

I'm off the deep end, watch as I dive in
I'll never meet the ground
Crash through the surface, where they can't hurt us
We're far from the shallow now

[Lady Gaga & Bradley Cooper:]
In the sha-ha-sha-ha-low
In the sha-ha-sha-la-la-la-low
In the sha-ha-sha-ha-ha-low
We're far from the shallow now

[Lady Gaga:]
Wooaaaah
Woaaaaaaaaaaah

I'm off the deep end, watch as I dive in
I'll never meet the ground
Crash through the surface, where they can't hurt us
We're far from the shallow now

[Lady Gaga & Bradley Cooper:]
In the sha-ha-sha-ha-low
In the sha-ha-sha-la-la-la-low
In the sha-ha-sha-ha-ha-low
We're far from the shallow now

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Favoritė" / "The Favourite"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas „Oskarų“ favoritas gan ironišku tose apdovanojimuose skambančiu pavadinimu „Favoritė“ (angl. The Favourite) (2018) yra vieno visuotinai žymiausių graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas. Na, režisierius, kas matė jo darbus „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015), „Šventojo elnio nužudymas“ (2017), tas sutiks, kad tai vienas provokatyviausių idėjine prasme filmų kūrėjų. Kai pirmą kartą pamačiau „Favoritės“ anonsą, pamaniau: na, štai, dar vienas puikus ir savitas režisierius pasidavė Holivudui ir sunaikino savo kūrybiškumo individualybę.

Visgi filmas „Favoritė“ tapo vienas geriausių kino kritikų vertinamų kino filmų šį sezoną. Tai istorija pasakojanti apie XVIII amžiuje Angliją valdžiusią karalienę Aną. Šiame filme ji smarkiai šaržuojama, nenuovoki, netgi tragiškai komiška. Netekusi net septyniolika naujagimių, skendinti lesbietiškoje prabangoje ir kenčia nuo podagros, persivalgymo ir depresijos. Šalį valdo apsukri ir įtakinga jos favoritė, kurią netrukus ima nustumti rūmų tarnaitė... Daug komiškų įvykių iš esmės atskleidžia kiek niūrią ir skaudžią karalienės Anos pasaulį ir visos Anglijos tragediją karuose su Prancūzija.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius ne tik, kad nepasidavė holivudiniams šablonams, bet ir atrado absoliučiai naujų pasakojimo spalvų. Filmas ypatingai ekspresyvus, bet ne toks teatrališkas, kurį būtų galima vadinti kiču arba eiliniu šablonu. Tai režisieriaus savita pasakojimo maniera, kuri turi intrigos ir provokacijos scenose atspalvį. Nepaprastai gerą darbą nudirbo aktorių trio – Olivia Coman, Emma Stone, Rachel Weisz. Man asmeniškai atradimas buvo aktorė Olivia Coman, kuri sukūrė puikią karalienę Aną ir ją tikriausiai ilgai dar prisiminsiu. Režisieriui stebuklingai šįkart pavyko išsisukti nuo savo aštrių socialinių perversijų, nes pati istorinė medžiaga dabar atrodo kaip perversija. Šįkart jis atranda pusiausvyrą tarp grotesko ir realios tragedijos, balansą tarp lėkštos erotikos ir politinio sau naudos siekimo. Man šis darbas išties labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jazzu - Wild [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Netikėtas atlikėjos Justės Arlauskaitės Jazzu sugrįžimas su angliška daina „Wild“, kuri pretenduoja, žinoma, jau į pasaulietinę rinką. Nesu tikras, ar patiks patiems lietuviams, nes, kaip jau įprasta, jie puola lyginti su jau žinomais atlikėjais, komentuoti apie vaizdo klipo kopijavimą ir dar daugelį kitų dalykų, o toks elgesys būdingas pilkai masei. Man asmeniškai šis naujasis Jazzu amplua atrodo pakankamai ambicingas, drąsus ir, aišku, įdomus.

Per paskutiniuosius 10 metų Jazzu vadas tapo savito stiliaus garantu Lietuvos pop muzikos padangėje. Dabar... Sunku pasakyti, kaip bus su tais gerbėjais, tačiau laisvas menininkas, manau, galvoja apie saviraišką, o ne tai, kaip įsiteikti kitiems, todėl gerbiu šį Jazzu žingsnį.

Daina „Wild“ man patinka, ji atitinka tai, kas šiandien pakankamai gerai klausoma angliakalbiškose šalių rinkose, ji atrodo įdomi, kabinanti, skamba kokybiškai. Daug investavusi į vaizdo klipą, manau, ji neapsiriko, tik atskyrus pačią dainą nuo vaizdo klipo, man kūrinys patinka labiau, ypač tos šamaniškos džiunglių amazonių chore skambančios vietos, kurios iš esmės atspindi „Wild“ dainos pavadinimą. Nežinau, ar pasirinktos tokios dainos raiška per tokį vaizdo klipą dera, tačiau atrodo išties nepigus reikalas. Bet kokiu atveju, man kūrinys patiko.

Pasižiūrėkite vaizdo klipą:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodaodis klano narys" / "BlacKkKlansman"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant šių metų sezono „Oskarams“ stengiuosi pamatyti geriausius ir populiariausios šio sezono favoritus ir vienas iš jų – amerikiečių režisieriaus Spike Lee filmas „Juodaodis klano narys“ (angl. BlacKkKlansman) (2018), kuris pasakoja apie amerikietiškas kovas su rasizmu XX amžiuje. Tai biografinis ir istorinis filmas, kurie turi realius prototipus. Disco muzikos eroje gyvenantys juodaodžiai vis dar jaučiasi nesaugūs, yra atitverti nuo baltosios rasės teisių, tačiau pamažu laisvėjančios žmogaus teisės leidžia kurtis įvairioms opozicinėms organizacijoms, kurios nenori, kad juodaodžiai taptų lygiateisiais...

Iš esmės šioje atmosferiškoje ir laikmetį bandančioje rekonstruoti juostoje istorija nors ir socialiai aktuali mums ir šiandien, bet ji atrodo pakankamai laikmetyje lokali – tai tik rasizmą kenčiančių juodaodžių ir juos puldinėjančiųjų reikalai, todėl ilgą laiką į tai buvo nekreipiama dėmesio. Pagrindinė filmo idėja yra papasakoti kriminalinę operaciją, dvigubą ir sudėtingą apgaulę, kai infiltruojamas į ekstremistų rasistų grupuotę policininkas. Įtampa nuolat auga dėl integruotam agentui gresiančių išbandymų – sunku patikėti, kad tokia operacija kažkada iš tikrųjų galėjo egzistuoti. Šalia viso to, kontekste detalėmis pateikiama to dešimtmečių atmosfera, žmogaus teisių padėtis...

Nesu tikras, ar mane filmas sujaudino. Esu matęs kur kas paveikesnių, tačiau vietomis iš tikrųjų leido susimąstyti, kilstelėti antakį, mėgautis rekonstrukcija, žmogaus bukumu ir nekęsti brutalumo. Visgi manęs filmas iki galo neįtikino, kaip kad iškart suveikė tikri pabaigos dokumentiniai kadrai iš šių dienų amerikietiškų neonacių išpuolių prieš juodaodžius. Manau, vienintelis dalykas, kas neleido galutinai patikėti arba, kitaip sakant, būti paveiktam, yra tikriausiai filmo literatūriškumas. Jeigu teroristai jau kvaili, tai jau tokie karikatūriški, jeigu vaizduojamas jų įtarumas, tai būtinai taip paspaudžiant šabloniškai pasakojimo rikiavimo mygtukus, kad abejonių nebekyla, kad filmas „sukramtytas“ absoliučiai nemąstančiam žmogui, tik tam, kuris tiesiogiai priima vaizdinius be refleksijos. Nepasirodė nė vienas įdomesnis veikėjas, vien tik kiek istorinė situacija, bandymas atgaminti, nesukeliant diskusijų ir abejonių. Taip, tai rasizmas, bet filmas nebesistengia provokuoti, tik maigo jau gerai Holivudo nusmailintus iešmus į tuos pačius recepterius, dirgindami žiūrovą tais pačiais triukais.

Tiesa, negalėjau atsistebėti ekstremistų bukumu. Ypač tomis vietomis, besiformuojančiomis sektantinėmis apeigomis su gobtais, kurios, kaip žinia, iš tikrųjų buvę, tačiau jų racija ir retorika paremta tuščia argumentacija. Kaip gali vyras apkabinti prieš miegą žmoną ir sakyti, kad ją myli ir čia pat kalbėti apie susidorojimą su juodaodžiais? Kokio tuštumo, kokio menkumo turi būti žmogus, kuris, pateisindamas savo menkystę, kuria priešus ir naikina... Dar neįtikėčiau už filmą atrodo tai, kad mes pilna tokių žmonių turime ir šiandien. Ir daugybę Lietuvoje, kuriems žūtbūt reikia priešų ir niekinimo, kad jaustųsi teisūs, nes niekas be šios apgailėtinos kovos jų nelaiko vertais vadintis žmonėmis. Visgi filmas įtraukiantis, prasmingas, nors ir ne viskas galbūt man jame patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philippe Claudel "Pilkosios sielos"

Philippe Claudel. „Pilkosios sielos“ – Vaga: Vilnius, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po puikios prancūzų rašytojo Philippe Claudel (g. 1962) knygos Brodekas ėmiau ieškoti ankstesnių jo knygų lietuvių kalba. Ir radau! Šįkart leidyklos Vagos išleistas jo ankstesnis romanas Pilkosios sielos (pranc. Les Ames Grises), kuris, beje, tapo geriausia 2010 metais verstine knyga lietuvių kalba. Nors autorius nėra itin produktyvus, tačiau kiekviena jo pasirodžiusi knyga Prancūzijoje sulaukia didelio dėmesio. Beje, jis puikus režisierius, sukūręs man labai patinkantį filmą Aš taip ilgai tave mylėjai.

Neišvengsiu šios knygos lyginimo su Brodeku, kadangi skaitant juntamos rašytojo kūrybiškumo išskirtinės ypatybės. Pilkosios sielos pasakoja apie Pirmojo pasaulinio karo metus atokiai įsikūrusį miestelį, kuriame per atsitiktinumą lieka daug į karą nepaimtų vyrukų. Nuo miestelio tolumoje ištisai gaudžia karo aidai, per miestelį praeina vilkstinės sumaitotų karo luošių, bėga dezertyrai, tačiau tai tik pilkas ir siaubingas istorinis fonas, kurio kontekste vyksta detektyvinė lokalaus miestelio istorija, kurią pasakoja vietos policininkas, rašydamas savo priešmirtinę išpažintį. Knygos pasakojimo tonas visgi labai panašus į Brodeką – istoriją pasakoja gyvenimą ir save kaip žmogų praradęs vyras, atskleisdamas laikmečio tendencijas ir savo vidinius demonus.

Kiek chaotiška knygos struktūra neatrodo pernelyg pretenzinga. Knygos pradžios istorija labiau susitelkusi į miestelio socialinę struktūrą, veikėjai apibūdinami gana literatūriškais portretiniais štrichais ir kiek primena klasikinį romano struktūrą. Kiek gyvumo ir intrigos įneša nusikaltimo istorija, kurią pasakotojas vadina tiesiog Byla. Pasakojimą gaubia ne tik karo gausmas, bet ir vidinis šaltas provincialų mentalitetas, subordinuotas pernelyg sudievintų miestelio teisėjo galybės. Nors fronte daugybę mirčių, tačiau miestelį labiausiai sudrebina dešimtmetės užeigos patarnautojos mirtis. Detektyvinę istorija gaubia pasakotojo asmeninė tragedija – jis yra netekęs savo žmonos Klemensės, todėl paraleliai šios dvi netektys emociškai labai susijusios, nes jos ženklina nekaltų gyvybių netektis, kurios „praryja“ gyvųjų gyvenimo prasmę.

Iš esmės romano tonas labai niūrus, pilkas, retsykiais pasakojimas sukelia mistikos įspūdį kaip ir Brodeke. Miestelis atrodo kaip šmėklų lizdas, netgi skaitydamas pradedi abejoti, ar kartais tai nėra koks nors paralelinis gyvųjų ir mirusiųjų prasilenkiantis pasaulis. Autoriui itin pavyksta išgauti vaiduoklišką netikrumo įspūdį, melancholiškų ir sielvartingų būsenų atmosferą, o pasirinktas pirmojo asmens (išpažinėjo) pasakojimo verbalinis raiškos būdas tik dar labiau paskatina skaitytoją tapatintis su pasakotoju ir tapti jo nuodėmklausiu. „Kartais pažvelgdavau į seną jos veidą, ieškodamas mergaitės bruožų. Tačiau tai tas pats, kaip tikėtis rasti mėsos ant skeleto. Leidausi vedamas, kaip vaikas. Norėjosi užsimerkti ir miegoti stačiomis, kartu ir toliau dėliojant vieną po kitos, giliai širdy tikintis daugiau nebeatsimerkti, kad niekad nesibaigtų ta mirtis arba lėtas ėjimas be pabaigos ar tikslo (p. 111-112 ).“

Philippe Claudel

Pilka spalva – beskonė, karo nualinta sielos spalva, kuri romane įgyja dar ir apmirimo, troškimo užmiršti spalvą. Kitaip sakant, pūvančio lavono spalva, kada gyvieji retkarčiais iš tikrųjų pavydi mirusiesiems. „Niekad nesu mačiusi nei menkystų, nei šventųjų. Niekas nėra vien juoda arba vien balta, daugiausia vyrauja pilka. Žmonės ir jų sielos – irgi. Tu esi pilka siela, gražiai pilka, kaip ir visi mes... (p. 115)“. Iš esmės pilka spalva kūrinyje – pusiausvyros spalva, kurios apgaubti gyvena karo žmonės, kiekvienas nešdamas savo kančios kryžių. Galima diskutuoti, kiek pats pasakotojas pateisina savo poelgius šia gėrio ir blogio žmoguje balanso filosofija.

Kaip ir Brodeke, taip ir šiame romane, pasakotas balansuoja ties beprotybes riba, kada nepakeliama būtis tampa per sunki, slegianti, naikinanti žmogiškumą. Tai kova su užmarštimi ir atmintimi. Žmogus iš esmės nėra pajėgus užmiršti savo traumų ir netekčių, ko ir trokšta pasakotojas: „Mirusiuosius labai sunku nužudyti. Priversti juos pranykti. Daugybę sykių mėginau. Jei būtų lengva, gyvenimas taptų kur kas paprastesnis (p. 203)“.

Man labai patinka tokios slegiančios knygos kaip Pilkosios sielos. Iš esmės – tikriausiai priešingai nei kitus – jos mane pralinksmina, kadangi suvokiu, kiek daug man neteks patirti sunkaus, ką patyrė knygos veikėjai. Gal kiek patologinė pozicija, bet niūros knygos man labai patinka, gal todėl man šitaip įsiminė pernai skaitytas Brodekas, kuris, beje, ir paliko geresnį įspūdį už Pilkąsias sielas. Be abejo ir šioji knyga puiki, ir Ph. Claudel techniškai puikus rašytojas, bet šįkart jau nebepajėgė panašiais literatūriniais triukais manęs nustebinti, tačiau vis vien patyriau skaitymo malonumą. Kaip ir daugelis tikriausiai perskaitę Pilkąsias sielas (taip ir aš) užsimaniau pamatyti 2005 metais pagal šį romaną pastatytą ekranizaciją.

Pilkosios sielos – gana lakoniškas romanas, talpinantis tiek detektyvinę istoriją, tiek tolstojišką meilės istoriją, tiek Deni Didro primenančią išpažintinę literatūros formą. Trys atskiros istorijos susisieja į visumą ir tampa skausmo persmelkta pilkųjų karo metų žmogiškumo ribas peržengiančia vaiduokliškos atmosferos istorija, gebanti paveikti daugelį skaitytojų. Manau, nesumeluosiu sakydamas, kad knyga skirta tikriems knygų gurmanams.

Jūsų Maištinga Siela