Knyga: Edward St Aubyn "Patrikas Melrouzas"

Esward St Aubyn. „Patrikas Melrouzas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas rimčiausių šios vasaros pabaigos verstinės literatūros grynuolių yra britų rašytojo Edward St Aubyn (g. 1960) romanų trilogija Patrikas Melrouzas (angl. Patrick Melrose), kurį sudaro trys romanai Tiek to (1992), Bloga žinia (1992), Šiek tiek vilties (1994). Po to sekė ir dar keli romanai tęsiniai, o Motinos pienas (2005) buvo nominuotas net Man Booker premijai. Į lietuvių kalbą trilogiją išvertė vienas mano mėgstamiausių rimtosios literatūros vertėjų Laimantas Jonušys. Britanijoje ši trilogija jau tapo šiuolaikinės literatūros klasika, pagal jį pastatytas penkių dalių serialas, kuriame nusifilmavo visiems puikiai žinomas aktorius Benedict Cumberbatch.

Sumurtas, arogancija, traumos, seksas, pinigai... Tokius dalykus mes dažniausiai regime kokiuose nors prabangiuose britų ar amerikiečių filmuose, kur dažniausiai vyksta kokie nors kriminaliniai įvykiai, tačiau verstinėje grožinėje literatūroje aristokratų, „mėlynojo kraujo“ turinčių turčių gyvenimo bjaurastis retai prasibrauna iki mūsų skaitomų romanų. Romanas pasižymi sodriu ir įtikinamu pasakojimu, kuris pagrįstas paties autoriaus biografiniais faktais.

Pats rašytojas, kaip ir jo knygos prototipas Patrikas Melrouzas, gimė pasiturinčiojo aristokratiškoje šeimoje, kurio tėvai gyveno tai Londone, tai Prancūzijos viloje. Pats rašytojas taip pat, kaip teigia, yra patyręs iš savo tėvo seksualinę prievartą, kai jam buvo 5–8 metai, todėl vėliau baigęs psichoterapeuto mokslus, metęs heroiną, jis išanalizavo savo gyvenimą ir autentiškas patirtis perteikė šių romanų cikle.

Mums, skaitytojams, dažniausiai užgintas britų aristokratijos gyvenimas, nelabai žinome, kas iš tikrųjų vyksta jo „gelmėse“ ir kasdieniniame gyvenime. Rašytojas atskleidžia tamsų, niūrų, arogancijos, apkalbų ir dviveidiškumo kupiną aristokratų gyvenimą šeštame-septintame-aštuntame dešimtmečiuose, kada aristokratija iš esmės ėmė patirti dekadansą, moralinį ir prestižinį nuosmukį, kurį pamasino dvasinės krizės ir nesibaigiantis alkoholis, narkotikai bei švaistūniškas gyvenimas.

Iš tikrųjų autoriui pavyko sukurti lokalios visuomenės kupolą, tam tikrą turtingųjų atskirtų nuo likusio pasaulio visuomenės modelį, kurių gyvenimai dažnai sukasi apie pasimatymus, pobūvius ir narkotikus. Pirmoji trilogijos dalis vadinasi Tiek to, kuri skirta Patriko Melrouzo vaikystės traumai atskleisti. Būtent pirmoji romano dalis mane labiausiai ir paveikė – Patriko tėvo Deivido požiūris į savo atžalą, iš kartos į kartą kaip skiepas perduodamas blogio, (bet aristokratiško auklėjimo!) užkratas – tėvas smurtu auklėja vaiką, siaubingai elgiasi su žmona ir t. t., nes būtent patį Deividą šitaip auklėjo jo paties tėvas. „Vaikai yra silpni ir nemokšiški miniatiūriniai suaugusieji, ir juos reikia visaip akinti taisyti savo silpnumą ir nemokšiškumą. Kaip ir didysis zulų karalius Čaka, kuris savo karius versdavo įtrypti dygliuotus krūmus į žemę, kad sukietintų padus, nors kai kuriems tuo metu tokios treniruotės tikriausiai nepatiko, jis buvo pasiryžęs sukietinti savo sūnaus nusivylimo nuospaudas, kad išgydytų įgūdį atsiriboti. O ir ką gi daugiau gali jam pasiūlyti? (p. 67).“ Tam tikri socialiniai elgsenos modeliai yra perteikiami kaip tradiciniai aristokratijos požymiai: jeigu išgyvenau aš ir tapau tokiu „nuostabiu“, vadinasi, ir mano sūnus turi tai patirti, kad taptų mano įpėdiniu.

Pirmoji romano dalis pulsuoja seksualiniai nukrypimais. Nepaisant, kad tėvas prievartauja Patriką tarp visų tuo nuostabiai trapių ir prabangių vilos gobelenų, vazų, senovinių lovų ir t.t., bet dar vaizduojami ir psichiškai pakrikę Deivido ir jo žmonos santykiai, kurie atmiežti sadistiniais ir mazochistiniais elgesio būdais, todėl tiek daug visokiausių tablečių, streso ir toksiškų santykių niuansų. Figų valgymas nuo žemės ir nuolankumas tik iš dalies gali priminti Penkiasdešimt pilkų atspalvių, tačiau jie pagrįsti iš kartos į kartą perduodamais elgesio šablonais, traumomis, patriarchalinės brutalios šeimos modeliais.

Vienas esminių aristokratijos požymių yra perdėtas cinizmo demonstravimas ramioje aplinkoje, siekiant diskusijos būdu kuo labiau vienas kitą pažeminti, reiškiant rafinuotai ir šaltai kuo dagiau paniekos, pvz., Bridžita klausia, ar Deividas pritaria mirties bausmei, o jis atsako: „Ne, nes tai nustojo būti viešas renginys. Aštuonioliktame amžiuje korimas būdavo tikrai gera dienos iškyla (p 123)“. Kas vidurinėje klasėje suprantama kaip blogos tonas, aristokratijoje tai tampa galios rodiklis; kuo daugiau arogancijos ir pasipūtimo, tuo atrodai labiau aristokratiškas ir vertas pagarbos. Tą suponuoja moterys, kurios dažniausiai bando per lovą ir santuoką įsilieti į aristokratų gyvenimą, atmesdamos bet kokias savo moralines nuostatas.

Edward St Aubyn

Prabangios aristokratiškos aplinkos įspūdį sustiprina rašytojo gebėjimas perteikti hedonistinės prabangos elementus. Gurmaniškas požiūris į prabangą ir pasimėgavimą unikaliais dalykais yra neatsiejama turtuolių kasdienybė, pavyzdžiui, geriant kad ir brangų vyną: „Jis jautė, kaip ilgi gysloti vynmedžio ūgliai tempia jį į sunkų paraudonavusį dirvožemį. Per gomurį nuvilnijo geležies ir akmens, žemės ir lietaus prieskoniai, viliojantys lyg krentančios žvaigždės. Butelyje seniai suvystyti pojūčiai dabar išsivyniojo kaip pavogto paveikslo drobė (p. 176).“

Antroji romano dalis Bloga žinia yra apie 22 metų Patriką, kuris sužino, jog mirė tėvas, todėl reikia sutvarkyti laidojimo reikalus. Šioji romano dalis skiriasi savo emociniu valentingumu, Patrikas paniręs į gilią depresiją, vartoja ir nuolat galvoja apie narkotikus, važinėja po Niujorką, nuolat rizikuodamas savo gyvybe. Akivaizdu, jog šioji romano dalis fokusuojasi ties veikėjo asmenybės bedugne, norą sumaišyti skausmą su malonumu – visa tai kilo iš nemeilės, tėvo prievartos ir motinos šaltumo, todėl Patrikas stengiasi visa tai „užlopyti“ narkotikais. Teksto sodrumas! Nesunku patikėti, kad pats autorius gerai išmano narkotikus ir jų poveikį, amžiną jų troškulį, sukeltą euforiją ir čia pat nepasakomą alkį, narkotikų sukeltus baisius padarinius... Šioji romano dalis nuolat man priminė F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, kada Raskolnikovas ištiktas potrauminio šoko ir kaltės jausmo vaikšto gatvėmis ir dreba dėl kiekvienos aplinkos detalės, kuri galėtų jį išduoti nusikaltus. Panašiu emociniu užtaisu ir „užaštrintais“ psichiniais elgsenos modeliais bei būsenomis perteiktas absoliučiai sutrikusio ir dvasiškai sužlugdyto, nuolat savo silpnumą pateisinančio vyruko subyrėjęs gyvenimas.

Trečioji romano dalis Šiek tiek vilties vaizduoja Patriką trisdešimties. Romanas labiau fokusuojasi į Sonio rengiamą kaimišką pobūvį, į kurį ateina ir Patrikas, ir princesė Margaret ir veikėjai iš ankstesnių romano dalių. Fragmentiškame pasakojimo koliaže kaip niekad veriasi aristokratiškos bendravimo manieros, cinizmas, nuolatinis noras pažeminti. Ypatingai didelį įspūdį paliko princesės Margaret ir ambasadoriaus bendravimas, kada princesė liepia ambasadoriui išvalyti nuo padažo jos suknelę. Vėlgi turime nuolankiojo ir sadistės elgesio modelį, kuris suponuoja, koks visgi svarbus pasiskirstymas tarp aristokratijos galios ir valdžios galimybėmis: aristokratas aristokratui nelygu.

Tai esminis Patriko gyvenimo lūžis, kadangi šis jau išsivadavęs iš narkotikų, tačiau didžiausia staigmena buvo toji, kad jis pamažu išsivaduoja iš tėvo paliktų traumų. Ir vėlgi autorius remiasi aristokratų dvilypumu. Pavyzdžiui, Ana vienu metu kritikuoja vakarėlį: „Jėzau, kokia nyki kompanija. Tau neatrodo, kad juos laiko užšaldytus kaip tipinių vaidmenų atlikėjus ir atitirpdo didelėms progoms? (p. 434)“ Ir čia pat po cinizmo kauke prasiskverbia žmogiškumas, kaltės jausmas, kuris kaip antitezė tame puikybės pokylyje: „Daug metų jaučiau kaltę, kad nieko nepadariau, kai vieną vakarą per vieną iš tų baisingų pobūvių, kuriuos rengdavo tavo tėvai, tu laukei ant laiptų, ir aš pasakiau, kad pakviesiu mamą, bet man nepavyko... (p. 434)“.

Būti aristokratu reiškia priimti tam tikrą elgesio modelį, iš kartos į kartą perduodamą naštą, kuri arba sunaikina tave, arba paverčia „mėlynuoju“ t. y. šaltu ciniku. Visoje šioje trilogijoje esti viskas, kas man geroje literatūroje patinka: intelektualus ir rafinuotai sukaltas tekstas, kuris atskleidžia žmogaus dvilypumą, socialinių vaidmenų ir žmogiškosios prigimties prieštarą, kuri kelia ir šypsnį, ir siaubą. Stiprus literatūros perlas, kuris retai leidžia dirstelėti į taip siekiamą (arba bent pasvajojamą) visuomenės grietinėlę, kurioje galioja saviti elgesio modeliai ir visavertiškumo rodikliai, kurie mums, dirbančiųjų vidutiniokų klasei, dažnais atvejais atrodo moraliai iškrypę, o juos demonstruojantys veikėjai verti begalinės užuojautos.

Jūsų Maištinga Siela    

Šios dienos nuotrauka: Anne Enright "Šeimos sambūris" ir Alessandro Baricco "Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąją ir būsimąjį pasaulį"

Sveiki,

Štai ir vėl ruduo...

Velnias, tokiu sakiniu tikriausiai savo rašinėlį pradėtų vidutinis mokinys arba pervargusi pedagogė per Rugsėjo 1-osios šventę, sveikindama sugrįžusius mokinius. Ruduo – ir gerai! Jau savaitė vėl naujų darbų girmalėse ir šią nuotrauką išsitraukiau iš išmanaus. Daryta paskutinę vasaros dieną pustuščioje turkų užeigoje, geriant antrą alaus bokalą... Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ niekaip neiškrenta man iš galvos – vienas geriausių vasaros skaitinių. Iki Alessandro Baricco žalios knygelės niekaip neprisikasi (aijajai!) per knygų naujienas – ir alus vis tuštėja stiklo bokale, ruduo vis artėja ir artėja, tuoj – jau visai arti! – ims ir įkąs į minkštąją subinaitę ir parsitems į savų darbų ritmą. Bent jau taip galvojau gerdamas karamelizuotą alų ir vis vartydamas šias dvi knygas, vis paskaitinėdamas atsitiktines pastraipas lyg kokį laikraštį.

Ir štai – dabar jau gyvenu rudenį ir žvelgiu į šią nuotrauką ir jau prisiminimai visai kitokie. Alaus skonio neprisimenu, bet prisimenu tą turkiškų spalvų staltiesę, knygų kvapą. Ir kaip gerai, kad tas ruduo atėjo! Tai paskutiniu metu mano mėgstamiausias metų laikas, nes nedusina, nes neskęstu prakaite, nereikia dėti kontaktinių lęšių tam, kad galėtum užsidėti juodus akinius ir varyt prie jūros. Užtenka vos vos prisimerkti, kai į akis aštriai skverbiasi ryškūs rudens nulaižyti – išgerti bokalai? neįspėjai! – medžių lapai.

Žodžiu. Ruduo. Ir viskas gerai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ševaljė" / "Chevalier"

Sveiki,

Kino pavasario komedijos išties kartais intriguoja. Prisimenu, buvau susidomėjęs graikų komedija „Šavaljė“ (angl. Chevalier) (2015), kurį taip man smarkiai rekomendavo pažiūrėti. Istorija pasakoja apie grupelę vyrukų, kurie dreifuoja ir žvejoja palei Graikijos salas prabangiame laive, ilsisi nuo darbų ir moterų, tačiau galiausiai pasiduoda berniokiškam šėlsmui ir jie visi ima konkurencingai žaisti „geriausio vyruko“ žaidimą...

Iš pradžių pasirodė, kad komedija išties daug žadanti. Jame filmuojasi ir „Eurovizijos“ žvaigždė Sakis Rouvas, viskas atrodo kiek graikiška ir dėl to labai egzotiška, bet... Netrunka originalumą žadanti komedija, liaudiškai tariant, „pakibti“. Vyrukai absoliučiai berniokai, nepriklausomai nuo amžiaus tarpsnio, visi kažkodėl stebuklingai suvaikėję, be brandos ir kažin kokio įdomesnio požiūrio į gyvenimą ir pradeda iš dykinėjimo tą kiek kvailoką žaidimą. Pradėkime nuo to, kad filmui iš esmės stinga struktūrinės dinamikos, veržlumo, nes scenos nufilmuotos „kąsniais“, o baltosios dėmės užpildomos žiūrovo įsivaizdavimu. Vienas vyrukas didžiulis narcizas, demonstruojantis savo kūną internetu, kitas dėl akmenų pakvaišęs keistuolis, dar kitas išgyvena dėl savo erekcijos ir vyriškumo... Žodžiu, visa kompleksuotų, infantilių nebrendylų kompanija viename laive konkuruoja, rašydami vieni kitiems už atliktas užduotis balus, ir aptaria savo gyvenimo užkulisius, gerdami vyną, alų ir kramsnodami žuvį.

Nesunku suprasti, kodėl daugeliui filmas patiko – vaizdai, europietiškojo kino dvelksmas, smagios ir kiek juokingos situacijos, tačiau kažin kuo filmas nežavi (bent jau manęs). Viskas kiek banalu, suplokštinta, be europietiškai komedijai būdingos gelmės, kitaip sakant, paimtos vyriškų stereotipų išnaros, karkasai ir iš jų padarytas tam tikras tiesmukus šou, kokį dažnai regime amerikietiškose komedijose. Visgi filmas vietomis įtraukęs visumoje visgi paliko gana blankų įspūdį. Manau, vyriško egoizmo karai kur kas galėjo būti atskleisti įdomesniais niuansais.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - Doin' Time [lyrics / žodžiai] (cover Sublime)

Sveiki,

Šiandien dalijuosi naujausiu Lanos Del Rey vaizdo klipu ir daina iš naujojo jos solo albumo „Norman Fuching Rockwell“, kuris buvo išleistas prieš kelias dienas. Viena melodingiausių albumo dainų, žinoma, yra „Doin Time“, kuri papildo Lanos Del Rey dainų kraitį apie vasaras. Daina kaip singlas išleista 2019 metų gegužės mėnesį ir beregint susilaukė nemažai internetinių perklausų. Nors atlikėja dar neišleido albumo, o jau šioji daina tapo ketvirtuoju albumo singlu. Šiuo metu iš albumo paskelbti net šeši singlai...

Atlikėja išties tikra darbininkė ir jau užsimena apie dar kitą albumą, kuriai turi paruošusi medžiagą 2020 metams, nors dar prieš akis laukia muzikinis turas. Daina „Doin Time“ nėra nauja, tiesą sakant, tai perdainuotas kūrinys, kurį pirmąkart paskelbė amerikiečių pankų grupė „Sublime“ 1996 metais. Šioji grupė gyvavo 1988-1996 metais ir „Doin Time“ buvo viena paskutiniųjų jų dainų... Žinoma, Lana Del Rey viską permalė ir padarė pagal savo stilių ir atgaivino primištos grupės kūrinį. Na, o užvakar pasirodęs vaizdo klipas, sakyčiau, iš tikrųjų kalba pats už save – ir idėja, ir atmosfera, ir sentimentai.

Amerikoje ši daina pasiekė 2 poziciją, Graikijoje 4, Švedijoje 5, Vengrijoje 7.

Abiejų versijų šiandien ir siūlau pasiklausyti.

Lana Del Rey versija:

Sublime Versija:

Žodžiai / Lyrics

Lana Del Rey - "Doin' Time"
(originally by Sublime)

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Me and my girl, we got this relationship
I love her so bad, but she treats me like shit
On lock-down like a penitentiary
She spreads her lovin' all over
And when she gets home, there's none left for me

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Oh, take this veil from off my eyes
My burning sun will, some day, rise
So, what am I gonna be doin' for a while?
Said, I'm gonna play with myself
Show them, now, we've come off the shelf

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Evil, I've come to tell you that she's evil, most definitely
Evil, ornery, scandalous and evil, most definitely
The tension, it's getting hotter
I'd like to hold her head underwater

Summertime

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nerijus Cibulskas "Archeologija"

Nerijus Cibulskas. Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 72 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tartum cukruotas stebuklas...

Nors šiemet pasirodė poeto Nerijaus Cibulsko trečioji poezijos knyga Veneros (2019), nutariau pirmiau pasidalyti įspūdžiais apie jo antrąjį darbą Archeologija (2016). Knygą įsigijau per išpardavimą ir laikiau kone pusmetį lentynoje, tad knyga buvo kone jau apdulkėjusi, atrodo, man nebeprieinama, bet kasmet vis galvojant apie naujus rudens darbus ima ir manyje pabunda kažkoks sezoninis poezijos lokys, kurį reikia vienaip ar kitaip pasotinti, todėl Archeologiją įsimečiau į darbo portfelį ir suskaičiau laisvu metu per valandėlę.

Tai jau antroji N. Cibulsko mano perskaityta knyga. 2012 metais išleista debiutinė Nutrinami, kad ir kiek man ten vėrėsi įdomių niuansų, metaforizuotų vaizdinių, visgi didesnio įspūdžio kaip bendras rinkinys nepadarė. Archeologija truputį aiškesnė knyga, kurioje eilėraščiai turi bendrą viso rinkinio idėjinę šerdį – „pabraidyti“ pro subjektui svarbius praeities vaizdinius, pasikliaujant atmintimi ir autentiškais potyriais. Labai tam tinkamas rinkinio viršelis, labai estetiniu požiūriu vykęs dalininkės Deimantės Rybakovienės darbas.

Pirmasis eilėraštis – Vasaros namai, kuris tikriausiai padarė vieną didžiausių įspūdžių ir prieš griebdamas kitus, perskaičiau ne vieną ir ne du kartus, bandydamas susigrąžinti pirmojo perskaityto įspūdžio jausmą. Dažniausiai pirmasis eilėraštis būna viso rinkinio raktinis eilėraštis, kuris sufleruoja bendrą rinkinio mintį, nuotaiką, ritmą ir rimą. Nesuklysiu sakydamas, kad N. Cibulskas eleginis poetas, kuriam būdingas ilgesys, retkarčiais prasiveržiantis liūdesys, buitiniai vaizdinio elementai, kurie metaforos pagalba įgauna subjektui sakralios prasmės, todėl ir Vasaros namuose veriasi kiek tradiciškai jaukūs vaizdiniai: pamatai, vėjas, žolė, subjekto pogulis... Primena vasaros poilsio dieną, kuri nebepatiriama dabartyje, ji pasilikusi kažkur atmintyje. Toji diena pasiekiama kaip sakrali erdvė iš vidinio subjekto gebėjimo prisiminti ir per prisiminimą rekonstruoti patį patyrimą, dažnai fragmentiškai jungiant skirtingus vaizdinius į bendrą vaizdelio koliažą.

Šįkart nepaprastai lengvai ir su pasimėgavimu perskaičiau eilėraščių frazių artikuliaciją, kuri reiškiasi man pačiam patinkančiomis priemonėmis – aliteracija ir asonansais. Susidaro įspūdis, kad poetui labai svarbu verbalinės kalbos panašumais sugretinti žodžius pagal skambesį, dažnai netikėtai, tačiau eilėraščio visumoje jie ne tokie eklektiški, sakyčiau, jie tampa eilėraščio vaizdinių harmoningu fragmentu, pvz., Metalo detektorius, senas / basetas karališkoj medžioklėj, veltui uodžia / uždarus žemės vidurius (p. 49). Basetas ir detektorius turi kirčiuotą trumpąją balsę e ir kartu pagal prasminį šuns ir negyvo prietaiso judėjimo po įsivaizduojamą paieškos lauką atlieka panašų judesį. Eilėraščiuose daugybė pavyzdžių, kada žodžiai sujungiami ir kalbiniu, ir metaforų sutapimais.

Nerijus Cibulskas

Tai kurmiarausiai, slapčia iškylantys naktį, / kai žemės kaina gerokai kritusi. // Gyvatvorė nepastebimai slenka palei žvyrkelį // lyg neiškarpyta, tamsiai žalia kino juosta (p. 25). Vėlgi turime dar vieną žavų dviejų vaizdinių kūrimo pavyzdį, kuriame pirmasis kuriamas pagal archetipinį žemės vaizdinį – kurmiarausiai, – kuris atmiežtas socialiniu reiškiniu – kritusia žemės kaina ir antrasis vėlgi paimtas iš gamtos – gyvatvorė, kuri sugretinama su iš kultūrinio lygmens paimta „kino juosta“. Dažnai N. Cibulsko eilėraščiuose sumaišomi  jau tradicinėje lietuvių poezijoje esantys sakralūs įvaizdžiai su šiuolaikinio pasaulio realiais, dažnai buitiniais, retkarčiais kultūriniais elementais. Kai ant seno „klojamas“ nūdienos gyvenimas, sudaromas toks archeologinis tradicinės poezijos ir subjekto šiuolaikinio pasaulio pertepimas, kuris tiek estetiniu, tiek emociniu poveikiu išties leidžia mėgautis išgaunama savita poezijos spalva, kuri man šiek tiek gimininga su Marcelijaus Martinaičio ir Gintaro Bleizgio poezija, tačiau N. Cibulskas nekopijuoja ir neimituoja, tik niuansuotai pagal eleginį emocinį įspūdį gretinasi prie šių autorių.

Skaičiau vieną eilėraštį, skaičiau kitą ir taip buvau užliūliuotas kalbinio grožio, kad po kurio laiko supratau, kad kažko iš eilėraščio „negaunu“. Ogi eilėraščio visumos, paskutinės aukštos natos, kuri pažadintų iš metaforų simfonijos ir nuskaidrintų viso eilėraščio prasmę, leistų pajusti lyrinio subjekto problematiką, kuri dažnai paskęsdavo, tapdavo miglota, neaiški. Ar tai dėl archeologijos efekto? Manding, poetas stipresnis yra eilėraščio formoje, tačiau kiek apleidžia bendrą eilėraščio visumos stuburą – ką eilėraščio skaitantysis turėjo sužinoti, patirti be to subjektui svarbaus potyrio iš praeities, pavyzdžiui: Jau nuo saulėtekio laikų mėginu tilpti tarp šių /atšiaurių gynybinių sienų. Rodos, galiausiai pavyko. / Tačiau ką daryti, kai nebeturi nuo ko gintis. (p. 60) Dažname eilėraštyje atrodo, kad subjektas „kasinėdamas“ praeitį, taikliai ją išreikšdamas metaforomis, visgi ieško nežinia ko, arba kažko abstraktaus, kažin kokios nuorodos, krypties ar net pačios problemos, kuri kaip priežastis leistų ritmingai subjektui gyventi dabartyje.

Viena apčiuopiamiausių problemų yra paties subjekto būvis tam tikroje erdvėje ir laike, tarsi vienur jis neįsitenka, tai miestai ne tie, tai penkiaaukščiai kaip orkestro duobės laukia žaibų, tačiau erdvė tampa subjektui nepatogi, pavyzdžiui, eilėraštyje apie gyvenimą bute: Vienais apatiniais, šliurpdamas vėl užkliudau / ir jos suglebusias formas, kurios minkštai pripildė / aštuoniolika mums neskirtų kvadratų (p. 60). Moteris tampa kaip tuščias subjekto butas, pakeitęs žmogiškuosius santykius – vykęs paradoksas emocijų archeologijoje.

Išties Archeologija man patiko labiau už Nutrinamus vien dėl aiškesnio ir išgryninto kalbinio lygmens. Pasidaviau estetiniams poezijos burtams, mėgavausi eilėraščio frazėmis, kuriose juntamos Nerijaus Cibulsko autentiškumas. Šis rinkinys įrodė, kad po ilgos pertraukos nuo debiuto poetas evoliucionuoja, įtvirtina savo poezijos kalbą, manau, jeigu forma eitų išvien su eilėraščio bendra idėja, Archeologija, liaudiškai sakant, galėjo nunešti stogą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Breksitas" / "Brexit: The Uncivil War"

Sveiki,

Dar vienas politinio atšvaito filmas, kuris šiomis dienomis pagal informacijos kiekį lietuviškuose žinių portaluose yra kaip vienas iš tų panoraminių, kurie turėtų paaiškinti tą didžiulį chaosą Didžiojoje Britanijoje ir nušviesti priežastis, kodėl šalis taip norėjo politinės kampanijos pradžioje pasitraukti iš Europos Sąjungos. Tą bando padaryti kanalo HOB sukurtas vaidybinis filmas „Breksitas“ (angl. Brixit: The Uncivil War) (2019).

Žinote, sunku vertinti filmo turinį, kai turi aiškias politines pažiūras dėl breksito, todėl net žiūrėdamas visgi jaučiau, kad filmas kertasi su mano kaip vieningos Europos vizija. Filmas iš pažiūros pasakoja, kaip nuo vieno žmogaus užmačių išsirutuliojo šalies likimą ir milijonus žmonių likimų keičiančio ir jau ne vienerius metus besitęsiantis britų politinis ir ekonominis kataklizmas. Visgi apie filmo informacinio turinio pateikimą turiu savo nuomonę ir bandysiu keliais sakiniais pasisakyti, kam iš tikrųjų (man atrodo) tarnauja šis filmas, todėl jei nemėgstate politinio konteksto, galite toliau nebeskaityti...

Filmas užsakomojo pobūdžio ir absoliučiai tęsia breksito chaoso politikos suirutę, todėl maža šioje juostoje meniškumo. Nauja politinė jėga ir senoji britų valdžia – dvi filme vaizduojamos politinės jėgos ir pasiruošimas referendumui. Apie tą visą reitingų siekimo katilą ir briksito idėjų patriarchų virtuvę ir sukasi visas filmas. Atvirai rodoma, kaip manipuliuojama viduriniąja britų klase, kuri nusivylusi gyvenimu, ekonominiais skaičiais ir yra gąsdinama nauja turkų invazija, o tai tampa viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl breksitas įvyko; 14 milijonų rinkėjų turėjo nusileisti 17 milijonų, kurie pasakė, kad reikia išeiti iš ES. Kaip sukurti gerą filmą ir „parodyti“, kaip galimai atsirado breksitas? Reikia pasikviesti patikimą ir visiems gerai žinomą kokį nors aktorių (Benedict Cumberbatch!) ir sukalti įtikinamą viziją, kad viskas vyko maždaug taip kaip norime, kad žmonės manytų, kad vyko iš tikrųjų. Pristatyti, kaip buvo manipuliuojama ruošiantis referendumui, kaip lengva paveikti emocijomis nusivylusius žmones, kaip analitiškai išnagrinėjami galimi balsavimo rezultatai, pasitelkiant socialinių tinklų analizę ir pan. Viską tai pateikti, kad tai yra labai gudru, bet neužeinant pernelyg už demokratinių ribų t. y. lyg ir legalu, bet žmonės yra silpni pasirinkti deramą sprendimą...

Visgi aš manau, kad filmas  scenarijaus prasme yra ne realybė, bet fikcija nuo pradžių iki pabaigos, o toji fikcija yra vadovėlin įrašoma kaip tiesa be tikrųjų užkulisių. Mes nežinome, kokiomis politinėmis galiomis žaidžiama toje britų ir ES rinkoje, o mums pateikiamos marionetinės iškarpos, kurios atseit labai jau nulėmė breksito atsiradimą. Tokių sufalsifikuotų ir politizuotų filmų, kurie pateikiami kaip tiesa, palaikant demokratijos idėją, kad skaičiai neva visagaliai, kad rinkimai vis vien vyksta, kad balsai tikri ir niekas per kompiuterį juos tiesiog nesuklastoja visuomenei... Visa tai, kad žmonės, nors ir emociškai paveikiami, vis tiek savo balsais gali nulemti prezidentą ar tokį reiškinį kaip breksitas, yra absoliuti tų jėgų galia mulkinti visus. Filmas įdomus nebent dėl manipuliacijos idėjos, kaip visuomenę lengva palaužti ir sukiršinti, tačiau visas politinis turinys su ale labai reikšmingais politikais, tarp kurių ir Džonsonas, yra tik dar vienas tų galių karkasas kine. Žodžiu, filmo turinys meluoja ir sufleruoja, kad tai tėra tik dar vieno spektaklio dalis. Sakysite, iš kur pas mane tokios mintys ir kuo aš remiuosi? Kur visi tie įrodymai? Apie tai vis užuolankomis parašau, informacija „suteka“ nepopuliariais ir blokuojamais YouTube individualių pranešėjų kanalais, kurie apjuodinami ir greitai „suvystomi“.

Visgi filmas pasiekė savo – jis ir toliau skaldo žiūrovus, piešia iškreiptą visuomenės veidrodį ir verčia žmones polikuoti, jaustis savo barikadose „teisingais“, nors tos tiesos filme net nematome, tik sukuriama iliuzija... Iš tikrųjų filmo pateikimas gana klišinis, teatralizuotas, neatitinka gyvų veikėjų arba jie pernelyg rinkimine prasme „pranešami“ pro kamerą kaip karkasai, jie neskanūs, holivudiški ir smarkiai įvilkti į melagingus siužetus atlikti tą patį politinį reveransą vaidybinio kino žanre ir tarnauti tam, kas iš tikrųjų yra už viso to chaoso.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela