Šios dienos daina: Sam Smith - How Do You Sleep? [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Jau kuris laikas visur girdžiu šią dainą. Jos priedainis kaip lopšinė! Ir tai yra naujausias britų atlikėjo Sam Smith singlas „How Do You Sleep?“, pasirodęs liepos mėnesį ir šiuo metu YouTube kanale jau turi kiek daugiau nei 140 milijonų peržiūrų. Šį įsimintiną hitą padėjo sukurti hitų kalvės meistras Max Martin. Švelnaus ir malonaus skambesio daina nuteikia itin ramiai, o LGBT tema pasižymintis vaizdo klipas galutinai įrėmina atlikėją kaip išsivadavusį iš seksualinių gniaužtų ir priėmusį save tokį, kaip jis pats teigia, moterišką, koks visada ir buvo. Nesu tikras, ar man šis vaizdo klipas patinka, visai ne dėl „gėjiškumo“, galbūt tiesiog pritrūko įdomesnės provokacijos nei apsinuoginę vyrukai šalia diva primenančio Sam Smith... Bet kokiu atveju, grožis yra subtilus dalykas ir autoriaus dainos realizavimas klipe buvo toks, koks jis yra.

Visgi man daina labai patinka. Kanadoje ir Australijoje singlas tapo platininiais, Portugalijoje ir Naujojoje Zelandijoje auksiniais, o Britanijoje – sidabriniu. Latvijoje šis kūrinys pasiekė antrąją klausomiausios ir populiariausios dainos topą.

Kviečiu pasižiūrėti vaizdo klipą ir pasiklausyti kūrinio:

Žodžiai / lyrics

Sam Smith - "How Do You Sleep?"

I'm done hating myself for feeling
I'm done crying myself awake
I've gotta leave and start the healing
But when you move like that, I just wanna stay
What have I become? Looking through your phone (now oh now)
Love to you is just a game
Look what I have done, dialing up the numbers on you
I don't want my heart to break, baby

How do you sleep when you lie to me?
All that shame and all that danger
I'm hoping that my love will keep you up tonight

Baby, how do you sleep when you lie to me?
All that fear and all that pressure
I'm hoping that my love will keep you up tonight
Tell me, how do you?

Love will keep you up tonight
Tell me how do you?

Oh no, how did I manage to lose me?
I am not this desperate, not this crazy
There's no way I'm sticking 'round to find out
I won't lose like that, I won't lose myself
Look what I've done
Dialing up the numbers on you
I don't want my heart to break, baby

How do you sleep when you lie to me?
All that shame and all that danger
I'm hoping that my love will keep you up tonight

Baby, how do you sleep when you lie to me?
All that fear and all that pressure
I'm hoping that my love will keep you up tonight
Tell me, how do you?

Love will keep you up tonight
Tell me how do you?

Love will keep you up tonight
Baby, how do you sleep when you lie to me?
All that shame and all that danger
I'm hoping that my love will keep you up tonight

Baby, how do you sleep when you lie to me?
All that fear and all that pressure
I'm hoping that my love will keep you up tonight
Tell me, how do you?

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos mano namų bibliotekoje: K. Ishiguro, K. Vonnegut, W. Myśliwski, B. Atxaga

Sveiki,

Geroms knygoms visada atsiras vietos, pagalvojau, priimdamas dar šūsnį knygų, tačiau, žiūriu, kad nelabai beturiu, kur dėti jas. Greitai atsiras vietos trūkumas, todėl dalį jau tenka išparduoti, dalį nunešti į rūsį.

Kai buvau mažas, norėjau savos bibliotekos. Maždaug tokios, į kokią užeini mažuose miesteliuose – vos viena salė, kampe vaikų literatūra, didžioji dalis – grožinė suaugusiems.

Kaip nuspręsti knygos vertę? Gerai, kad dar yra pas mane abejotinų knygų, kurių neskaičiau arba skaičiau seniau nemokėdamas atsirinkti, kurios yra geros. Dabar knygų atsirinkimo prioritetai labai paprasti – leidyklos, autoriai, literatūrinės premijos ir, žinoma, vertėjų pavardės.

Nekantrauju perskaityti šią ketveriukę ir pasidalyti su jumis įspūdžiais.

Jūsų Maištinga Siela

Dailininkas Raimundas Šližys ir Jurgio Kunčino knygos "Tūla" viršelis

Sveiki,

Rašytojo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ jau perleistas nežinia kiek kartų ir vis su skirtingais knygos viršeliais. Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad pastarasis viršelis su dailininko Raimundo Šližio paveikslo fragmentu yra mano mėgstamiausias. Neseniai už kelis eurus įsigijau ir paties Raimundo Šližio didžiulę biografiją su gausiomis nuotraukomis ir paveikslų iliustracijomis.

Labai saviti dailininko darbai, manding, atrado ir savo „paralelinį rašytoją“, kuris jau ne kartą buvo pasidabinęs knygos viršelyje šio dailininko darbais, pavyzdžiui, J. Kunčino romanas „Kasdien į karą“. Retai kada būna, kada skaitydamas J. Kunčino tekstus, gali įsivaizduoti pasaulį ir „iškreiptus“ žmones taip, kaip juos vaizdavo dailininkas Raimundas Šližys.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dainius Dirgėla "Vaidmenų knyga"

Dainius Dirgėla. „Vaidmenų knyga“ – Vilnius: Tyto alba, 2017, – 64 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pažintis su poeto ir fotografo Dainiaus Dirgėlos (g. 1969) eilėraščių rinkiniu Vaidmenų knyga praėjo gana lengvai. Trukau 45 minutes, kol įveikiau visą rinkinį, šį bei tą (kaip paprastai ir skaitau) pasižymėdamas įdomesnes vietas pieštuku. Tiesą sakant, pirmąkart – dabar jau nebepamenu kas, – Literatūroj ir mene recenzavo šią poezijos knygą tarp kitų rinkinių naujienų ir Vaidmenų knygą bene labiausiai norėjosi perskaityti. Recenzentas gyrė. Deja, knygyne šios knygos neaptikau, o vėliau ir užmiršau tokią esant, tik visai neseniai, nukainuotų knygų krūvoje vėl ją pamačiau. Nė nemirktelėjau ir įsimečiau į pirkinių krepšelį.

Vaidmenų knyga tikriausiai taps šiais metais geriausia poezijos perskaityta knyga, nors nedaug šiemet jos skaičiau, tačiau D. Dirgėlos eilėraščiai buvo šioks toks atradimas. Pasižymėdami kasdieniškumu, buitiškumu ir asmeniškumu, eilėraščiai atvėrė tai, apie ką vyrai poetai savo eilėraščiuose beveik nekalba, arba tai paverčia ironijos priemone – apie savo moteriškąją pusę.

Vaidmenų knygoje esti tam tikri personažai – subjektas, jo moteriškoji pusė, subjekto sutuoktinė ir jos vyriškoji pusė – visa tai primena septinto dešimtmečio populiariąsias komunas, kuriose gyvendami Vudstoko sukirpimo hipiai nesisavindavo nei savo mylimųjų, nei palikuonių. Aišku, eilėraščiuose tai tik iliuzija, čia tik daugpatystės butaforija, iš tikrųjų dvelkia tarp subjektų kasdienis buityje vyraujantis pretenzingumas, netgi pavydas. Dėmesio centre – savo moteriškumo pusę priėmęs subjektas, kuris savo vidine moterimi „naudojasi“ ne tik kaip radaru, geru patarėju ir santykių „bambagysle“, jungiančia jį su mylimąja, bet tai kartu ir vidinis balsas, būdas suprasti, pateisinti tradicinius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus. D. Dirgėlos poezijoje tai veikia dvejopai: vienaip toji vidinė harmonijos sąjunga su savo „antrąją vidine puse“ sujungia vyriškus ir moteriškus pradus, kitaip – tampa poetine priešpriešomis grįsta priemone tiesiog pasijuokti iš moteriškų vyrų, vyriškų moterų (anti)stereotipų, pasijuokti tiesiog iš to anekdotinių standartų, kaip antai, kad vyras namuose laikomas tam, kad išneštų šiukšles.

Esminis šių dvipolių – moteriškų ir vyriškų mąstymo modelių – sugretinimas ir kontrasto išryškinimas žymi visgi tik vieną ironijos ir buitinių šaržuojamų situacijų štrichą, o kitame štriche – tam tikrą jaučiamą eleginį moters ir vyro prigimtinį nesuderinamumą, kurį bando imituotai pateisinti subjektų priešingi „vidiniai“ vaidmenys, tie vaidmenys tampa kaip priemonė ir būdas sujungti nesujungiamus pasaulius: Venerą ir Marsą, vyrą ir moterį, In ir Jang: „pagrindiniai sakiniuose yra veiksnys ir tarinys / pasakė mano vidinė moteris / bet maniškė įsiplieskusi teigė / aplinkybės vietos laiko ir būdo / tikslo sąlygos ir priežasties / aplinkybės kiekybės ir nuolaidos / jos čia svarbiausios (p. 56-57).“ Moteriškam mąstymui modeliui svarbiausia (bent subjektui atrodo) yra antrininkės sakinio dalys, o subjektui ir jo vidinei moteriai – gramatinis centras t. y. viena reali klišė, kad moterims svarbios smulkmenos, o vyriškas mąstymas fokusuojasi į veiksmą ir esmę... „Mano vidinė moteris / vakar susipyko su mano moterimi // jei gerai pamenu / dėl kažkokios buitinės smulkmenos (p. 9)“.

Dainius Dirgėla

Visgi eilėraščio rinkinys nėra skirtas vien vyriškų ir moteriškų santykių kontrastams ir problematikai perteikti, rinkinyje siekiama sukurti šeiminę santykių kupolą, kuris vietomis gali priminti TV laidą „24 valandas“, kada sutuoktinė grįžusi aptinka geriančius vyrus namuose ir įsiveržusius policininkus ir čia pat – jau kitame eilėraštyje – subjektas ir subjektė (bei jų vidiniai antrininkai) jau maloniai geria kavą ir klausinėja, ar tu mane myli? Rinkinys tarsi banguojančių jau nebe jaunų, daug gyvenime mačiusių, gebančių reflektuoti slopstančių jaunatviškų geidulių pasaulį subjektai.

„...bet tavyje per daug patirties / bet tavyje per mažai naivumo / bet tavyje per daug dirbtinių E / lementų // anksčiau ar vėliau / išsiduosi (p. 33) – sako subjektas, žvelgdamas į savo fizinius pokyčius: žilus ir retėjančius plaukus, kas iš esmės suponuoja, kad subjektas kenčia (lengviau ar sunkiau) vidutinę amžiaus krizę, kada jau dukroje regi jos vidinį berniuką ir troškimą, kuo greičiau viską patirti, nes kadaise pats tai jau patyrė, bet jaunystė jau praėjusi, todėl nebesusigrąžinsi jaunatviškos nekantros... Eilėraščiuose vyrauja eleginis ironizavimas, pašiepiami standartai, aplinkinių vidutinio amžiaus klijuojamos etiketės, bet subjektas, nors ir blaiviu protu suvokia, kad tai tik modeliai, išnaros, vaidmenys, pats vis vien pasiduoda tų „instaliuotų jausenų ir būsenų“ programoms. Kam visa tai? Nesunku suprasti, kad norint išgyventi visa tai – etiketes, artėjančią senatvę, slopstantį seksualumą, dukros paleidimą ir kitus pokyčius – reikalinga gelbėjimosi saviironija, sukurti vaidmenys, asmenybių dublikatai, kurie elgiasi ir mąsto priešingai.

Kiek kitokia Vaidmenų knyga, manding, lietuvių poezijoje prakirto eketę į šiek tiek kitokią poeziją, nebanalią prieigą prie susitaikymo su savo ribotumu ir trumpalaikiškumu. Kad ir kaip subjektas būtų panašus į Džeką Nikolsoną iš Švytėjimo, Infiltruotų ir Istviko raganų, jis taip pat vieną dieną pasibaigs: rodosi, jis baigiasi kas akimirką, nes mūsų vidiniai (vyrai ir moterys) kinta kaskart. Todėl belieka sau ištarti: nesvarbu, kas bus rytoj, kas buvo vakar, šią akimirką – ir subjektas tai ištaria paskutinio eilėraščio eilutėje! – esu!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris" / "Joker"

Sveiki,

Viena karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker) (2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.

Pradėkime nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi – taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik nieko...

Filme daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją, žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui, kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis, kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.

Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:8.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viena nepatogi akimirka" / "Un moment d'égarement"

Sveiki,

Prancūziškos komedijos išties kartais labai užveda! Gal todėl lengvam vakarui ir nieko pernelyg neįpareigojančio pasirinkau filmą „Viena nepatogi akimirka“ (pranc. Un Moment d‘egarement) (2015), kuriame pasirodo pasaulinio lygio prancūzų kino žvaigždės Vincent Cassel ir Francois Cluzet. Istorija pasakoja apie du tėvus, kurie nusprendžia atostogas praleisti Korsikos salos provincijoje, pasiėmę su savimi dukras. Vienas iš tėvų netrunka susižavėti kito dukra...

Žodžiu, tikėjausi išties prancūziškos komedijos užtaiso, kur scenarijus, dialogai ir nesusipratimai atskleidžiami intelektualiai, subtiliai ir dažnai netikėtai papasakojantys apie mums pačius. Tačiau visumoje komedija gana „drungna“, netgi vietomis kiek nuvilianti. Kodėl? Visų pirma, kurortinio stiliaus istorijoje, kurioje veriasi pagrindinės dvi problemos: a) pagyvenusių vyrukų draugystės ištikimybė; b) skirtingų amžiaus tarpsnio vienkartinio sekso istorija, kuri vietomis moraliai nepatogi, vietomis absurdiška. Tiesą sakant, infantili istorija sukalta gana primityviai, komedijos rakursai neturi išskirtinio savitumo ir neretai primena tiesiog prastą amerikietišką komediją, nufilmuotą Europoje. Čia neišvysite nei nematytų situacijų, nei kokių nors išskirtinių veikėjų su savo biografijomis. Viskas „prabėgta“ gana paviršutiniškai.

Gal toji komedija nėra netgi juokinga, neprisimenu, kad būčiau per ją kvatojęs. Vis svarsčiau, koks tas V. Caseel sukurtas veikėjas kvailys, kad negali ne tik pateisinti savo silpnumo, bet ir nusikratyti tos paauglės ir viską išspręsti kaip vyras. Bandoma motyvuoti baime prisipažinti geriausiam draugui, tačiau toji motyvacija, liaudiškai tariant, tokia kine nudėvėta, kad perdėtas kalės jausmas tiesiog nebejaudina. Filmui trūksta tiek stipresnio scenarijaus, tiek atmosferos, tiek įdomesnių, ne tokių standartinių, pabodusių aplinkybių. Vienintelis išties geras dalykas – charizmatiškasis Vincent Cassel, kuris spinduliuoja savaime tokį vingrų, jam tinkantį chuliganišką charakterį, tačiau gelmės tikrai nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karlosas Šakalas" / "Carlos the Jackal"

Sveiki,

„Kino pavasaryje“ mano pamėgtas prancūzų režisierius Olivier Assayas pritraukė pažiūrėti ir jo kiek nestandartinį istorinį kriminalinį filmą „Karlosas Šakalas“ (angl. Carlos the Jackal) (2010), kuriame pasakojama apie Šaltojo karo antroje pusėje veikiančias palestiniečių teroristines grupuotes, kurios slapta vienijosi prieš imperialistinį valdymą ir vykdė Europoje išpuolius. Vienas žinomiausių tų laikų teroristų buvo iš Venesuelos kilęs Illich Ramirez Ramirez Sanchez, kitaip nusikalstamame pasaulyje vadinamu Karlosu Šakalu.

Pasakojimas apima kelis dešimtmečius ir nuosekliai pasakoja, kaip Ramiresas tampa nusikalstomos grupuotės nariu, o vėliau net įtakingu grupuotės vadu. Vienas labiausiai filme vertų scenų yra atkurtas teroristinis aktas, kada Austrijos sostinėje Vienoje jis su grupele teroristų užpuola diplomatus ir juos paverčia savo įkaitais... Paraleliai plėtojama ir jo asmeninė istorija, prifarširuojant ją aštunto dešimtmečio dvasia ir noru sukurti pasaulį geresnį, nei jis yra iš tikrųjų.

Pritrenkiantis aktoriaus Edgar Ramirez pasirodymas, apdovanotas aukščiausiu prancūzų kino apdovanojimu – Cezariu, tad manau nesuklysiu sakydamas, kad tai kol kas geriausias jo gyvenimo vaidmuo, pareikalavęs didelės fizinės transformacijos ir psichologinės ištvermės. Šį aktorių buvau pastebėjęs jau seriale „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas“, kuriame jis sukuria kur kas „minkštesnį“ gėjaus dizainerio, tačiau be galo įsimintiną vaidmenį. Šioje juostoje išties galima mėgautis aktoriaus atsidavimu.

Kiek kitos žvilgsnis į prancūzų režisierių Olivier Assayas, kuris kurdamas šią pusšeštos valandos (trijų dalių) mini serialą buvo nutolęs absoliučiai nuo savo intelektualių ir subtilių, ką aš jo kine labai mėgstu, niuansų. Šįkart jis labai aštrus, kariškas, brutalus režisierius, tačiau nepasakysi, kad jam talkinusi brigada atėmė jo talentą – priešingai, leido kaip režisieriui atsiskleisti universaliai, nors filmas – žiūrėjau adaptuotą beveik 3 valandų filmo versiją, pristatytą Kanuose, ne serialo – vietomis ir atrodo kaip užsakomasis darbas, naudojant jau matytus teroristinius ir aštraus trilerio elementus.

Nepasakyčiau, kad istorija mane asmeniškai kažkuo labai jaudino. Filmas išties gerai nufilmuotas, tikslingai perteikta tiek atmosfera, manau, tiek ir istoriškai. Dėmesys laikmečio detalėmis labiau natūralus nei, kaip neretai būna amerikietiškoje produkcijoje, vardan estetinių elementų. Kiek kiekvienas iš mūsų iš šios istorijos pasiims sau ir gebės mėgautis šia brutalia istorija, tiek šis filmas, manau, ir padarys įspūdį. Man asmeniškai tai tebuvo filmas, kuriame pernelyg nesusitapatinau, neradau tai, kas būtų bent man aktualu ar atspindėtų mano kokias nors pažiūras, bet dėl filmo kokybės nesiginčiju – ji išties gera. Tiesa, visgi neapleido manęs toji klaiki mintis stebint tuos jaunus žmones, iki kaulų įtikėjusius savo tiesa, kuri tampa tokia iškreipta ideologija juos ivsus paverčiančius ištisais lavonų kalnais; mirties reikšmingumą lemia ištikimybė savo idėjai – mano akimis, tai pats didžiausias prakeiksmas, koks tik begali būti – žmonės žūstantys už savo idealus t. y. komunistinio pasaulio iliuzija, kuri pražudė milijonus. Deja, šiame filme tik patvirtinama, kaip žmonės tiesiog aistringai ėjo į mirtį, manydami, kad keičia pasaulį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela