Filmas: "Ilajus" / "Eli"

Sveiki,

Kasmet artėjant Helovinui pasiduodu tai visuotinei madai, kad reikia pažiūrėti bent kelis siaubo filmus – dėl nuotaikos, dėl šventės, dėl, žinoma, pramogos. Ir pirmasis iš šios serijos filmas papuolė būtent Netflix platinamas gaminys „Ilajus“ (angl. Eli) (2018), kuriame pasakojama keisto berniuko alerginė reakcija dėl aplinkos oro, todėl tėvai jį atveža į reabilitacijos kliniką, kuriame filtruojamas vanduo, oras laikosi sandariai uždarytas. Berniuką apninka naktiniai klinikos košmarai, o ir prižiūrėtojos bei gydytojos labiau primena kvaištelėjusias sadistines seseles nei krikštamotes fėjas, kurios kišenėje nešiojasi burtų lazdelę arba bent saldainį vaikui apraminti...

Prisipažinsiu, kad pusantros valandos filmas tapo tam tikra miego mankšta, nes buvau prisnūdęs keletą kartų ir kaskart prabudęs suprasdavau, kad nieko esmingo nepraradau, istorija daugiau ar mažiau nuspėjama. Žinoma, dėl finalinės reikšmės, visų tų vaiduoklių ir šėtoniškojo pasaulio mististinių vaizdinių atrodo viskas įtikinama, kiek leidžia siaubo filmo žanro rėmai, bet visas tas „ėjimas“ prie berniuko tapatybės atskleidimo ir demoniškojo pasaulio atrodo toks užvilkintas, neoriginalus ir sterilus kaip tos vaizduojamosios ligoninės sienos. Visų prima neįtikina tėvų elgesys, nors jį bando pagrįsti perdėtu išgąsčiu, kad reikia žūtbūt gelbėti vaikui gyvybę, nors čia pat vienas iš tėvų pasiryžęs vaiką nudaigoti – atseit labai jau netikėtas siužetinis vingis, tačiau labai jau abejotinas... Neįtikino ir motinos aklumas ir tas kanoninis, šabloniškas perteikimas, kad viskas čia siaubingai paslaptinga, visi turi kėslų ir pabaiga būtinai išaiškės, o berniukas stebuklingai pasveiks, nes viskas tėra tik vienas didžiulis sąmokslas...

Velnias, ta filmo artikuliacija tokia nuvalkiota, neįdomi ir visur matyta, kad tiesiog supranti, jog žiūri absoliučiai abejotinos vertės siaubo filmą, bet vis tiek žiūri, nes kaip gi kitaip šeimai pasakysi, kad jis neįdomus ir nutrauksi tą jų spoksojimą į nieką. Gerai, pripažinkime, kad filmo scenarijus turėjo mintį, turėjo tam tikrą ir potekstę, tačiau visa režisūrinė realizacija klišių durtinys, todėl filmas subliūkšta kaip mielių pyragas. Visgi filmas, mano supratimu, tikrai nieko gero...

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: David Guetta - Just a Little More Love [Vinyl, 2LP] (2002)

Informacija apie albumą: David Guetta - Just a Little More Love [Vinyl, 2LP] (2002)

Vinilinė plokštelė: David Guetta - Guetta Blaster [Vinyl, 2LP] (2004)

Informacija apie albumą: David Guetta - Guetta Blaster [Vinyl, 2LP] (2004)

Vinilinė plokštelė: Ariana Grande - Sweetener [Vinyl, 2LP] (2018)

Informacija apie albumą:  Ariana Grande - Sweetener [Vinyl, 2LP] (2018)

Knyga: Hilary Mantel "Vilko dvaras"

Hilary Mantel. „Vilko dvaras“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 646 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pradėjęs sistemingai skaityti Booker laureatus, negalėjau praleisti ir britų rašytojos Hilary Mantel (g. 1952) istorinio romano Vilko dvaras (angl. Wolf Hall), kuris autorei 2009 metais pelnė pirmąjį Booker. Po kelerių metų romano tęsinys Įveskite kaltinamuosius (2012) autorei atnešė antrąjį Booker premiją ir ji tapo pirmąja moterimi, kuri pelnė dukart šį apdovanojimą. Abu romanus turime lietuviškai, o Vilko dvaras jau sulaukė antrosios pataisytos laidos. Ilgai buvo manoma, kad ši istorijos trilogija taip ir užsibaigs Vilko dvaru, tačiau leidykla Sofoklis netikėtai grįžo prie šios autorės ir galbūt ateityje sulauksime ir paskutiniosios trilogijos dalies Veidrodis ir šviesa, kuri originalo kalba planuojama išleisti 2020 metų kovo mėnesį.

Didžiulis istorinis romanas Vilko dvaras šįkart nagrinėja Anglijos Henriko VIII epochą, o jo centre – iš žemųjų socialinių sluoksnių netikėtai iškilęs suktas Tomas Kromvelis, kuris manipuliuodamas žmonėmis ir besiskaldančios Anglijos galiomis, suranda sau patogų karaliaus patarėjo vaidmenį. Kaskart vis darydamas teisingus ir sėkmingus politinius sprendimus, Tomas Kromvelis iškyla ir tampa vienu įtakingiausiu Henriko VIII epochos žmogumi.

Nesistengsiu nagrinėti įmantrių ir dinamiškų knygos siužeto vingių, nes kiekviena kinematografiškai perteikta knygos scena labiau primena Šekspyro teatro statymą, pasitelkiant tikslias istorines žinias, laikmečio kultūrines bendravimo manieras, kurias autorė kruopščiai išnagrinėjo, tyrinėdama ir konsultuodamasi su epochos mokslininkais. Scenų kompozicijos grįstos pokalbiais, kuriuose atsiskleidžia veikėjų užmačios, slapti kėslai ir intrigos.

Vilko dvaras – tai knyga ne apie Henriką VIII, romanas skirtas atskleisti dviejų Anglijos frontų – monarchijos ir bažnyčios – skilimui. Būtent Henrikas VIII, besiskiriantis su žmona Kotryna Aragoniete, trokšta vesti dvariškę Aną Bolin, nors prieš tai jis „pamylėjo“ jos seserį Merę Bolin. Ana, laikydamasi skaistybės ir viliojimo meno, galiausiai užvaldo karaliaus mintis ir pasiglemžia jo aistrą, kad pats karalius ryžtasi nepaklusti Romos įstatymais ir perimti pats bažnyčios valdymą ir pasiskelbti anglų saksų tikinčiųjų galva. Kaip iš istorijos ir žinote, jam taip ir pavyks padaryti. Jeigu Roma nebūtų kariavusi tuomet su turkais, kurie vykdė invaziją į Europą, tikriausiai visa jėga būtų sutriuškinta Angliją, tačiau istorinės aplinkybės lėmė Anglijos atsiskyrimą nuo katalikų...

Visuose šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį atlieka Tomas Kromvelis, apie kurį romano pradžioje rašoma, kad buvęs žiauraus kalvio sūnus. Patyręs žiaurią prievartą tik per stebuklą ir mokėjimą diplomatiškai suktis iš padėties, jis iškyla ir tampa apsišvietusiu teisininku, kuris žavisi Tomu Moru – save mėgstantį plakti ir ašutinius rūbus vilkėti, istorijon įėjęs kaip religinis fanatikas ir žymus teisininkas. Galiausiai Tomas Moras tampa priešu, kadangi Kromvelis pereina į karaliaus pusę, o T. Moras lieka ištikimas savo įsitikinimams. Iš tikrųjų knyga daugiausluosknė, iš vienos pusės ji biografinė, daug dėmesio skiriama sudėtingam ir beveik netikėtam Kromvelio iškilimui, jo vaikystei, šeimai, ankstyvai žmonos mirčiai, kuri paveikia Kromvelį, kadangi jis lieka vienišu tėvu ir našlaičių globėju. Tai romanas, kaip per centrinį istorinį veikėją atskleidžiami paradoksalūs laikmečio įvykiai ir asmenybės. 

Hilary Mantel

Pats Kromvelis taip pat atrodo dvilypis, nes autorė jį literatūroje perteikė ne vien kaip godų intrigantą, mokantį įsiteikti ir kaskart priimti vis didesnius galios ir turto svertus, bet ir papasakoja jo asmeninę jautrią melancholišką ir žiaurią patirtį. Jis mylintis savo žmoną, vaikus, tačiau lengvai disponuoja įtakingų monarchų gyvenimais, nes supranta, kad šiame gyvenime svarbiausia yra nebe Dievas ir bauginantis Kotrynos kankinimo ratas, bet būtent tai, kaip tu puikiai išmanai teisės įstatymus, kurie „supančioja“, jeigu reikia, net pačius monarchus. Jo galion, prisidengus karaliaus Henriko VIII asmeniu, vykdomi esminiai šalies pertvarkymai. „Yra žmonių, mėgstančių tobulas formas ir tikslumą, kiti toleruoja, kiek nukrypstama nuo normos. Kromvelis priklauso ir vieniems, ir kitiems. Pavyzdžiui, jis nepakenčia jokių nuomos sutarties dviprasmybių, bet įgimta nuojauta kužda, kad sutartis negali būti ir per daug griežta. Sutartys, rašytiniai įsakymai ar statusai rašomi tam, kad juos skaitytų, bet kiekvienas skaito tikėdamasis gauti asmeninės naudos (p. 323). Iš esmės tai juk galioja ir šiandien! Kromvelio didžiausia savybė, leidusi jam iškilti, yra pusiausvyros jausmas, mokėjimas diplomatiškai, neišsišokant įtikti abiem – bažnyčiai ir monarchijai.

Atskleidžiama daug laikmečio detalių apie tai, kaip Henrikui VIII hercogai turėdavę valyti užpakalį, kaip būdavo natūralu vyrams turėti savų meilužių, kaip lavonai plaukiodavo patvinusioje Temzėje, kaip siaubingai už įsitikinimus buvo kankinami ir deginami bei giljotinuojami žmonės. „Ar pastebėjote, kad kai vyrui gimsta sūnus, jis visus nuopelnus prisiima sau, o kai gimsta duktė, ima kaltinti žmoną? O jeigu pora visai nesulaukia vaikų, sako, kad žmona nevaisinga. Juk niekas nesako, kad vyro sėkla bloga (p. 497).“ Panašių liaudiškų įsitikinimų, kurie šimtmečiais buvo gajūs, tebėra tie patys moteris menkinantys ir maskulizmą įgalinantys nerašyti įstatymai. Kaip regime filmuose apie Anglijos ir Prancūzijos monarchų gyvenimus ir jų troškimą susilaukti vyriškos giminės palikuonių, lygiai taip pat ir Vilko dvaro romane – tas žmogaus sudaiktinimo ir šachmatų figūros formavimas išties atrodo labai obsesinis.

Kaip jau minėjau, romano tekstūra labai dinamiška, joje pilna dialogų – ilgų ir kartais labai fragmentiškų, kurie leidžia skaitytojui patirti vitališkai perteiktų istorinių asmenybių įtaigumą. Visgi romano pradžia buvo kiek komplikuota, jeigu nebūčiau prieš daugel metų matęs Justin Chadwick režisuoto filmo Karaliaus sesuo (2008), kuriame pasirodė tokios žvaigždės kaip Natalie Portman, Scarlett Johansson bei Eric Bana, apie Bolinų seseris ir Henriką VIII, įsiskaityti į romano pradžią būtų labai sudėtinga. Vis tiek šiokių tokių žinių, sakyčiau, reiktų turėti apie Henriko VIII epochą ir jo gyvenimą, kad Vilko dvaras iškart taptų nors kiek aiškesnis. Tik persiritus per 100 puslapių, romanas įtraukė dėl savo gyvų ir ilgų intrigų, ilgos Kromvelio moralinės ir politiškai strateginės rokiruotės nuo kardinolo Volsio užuovėjos prie Henriko VIII rūmų šilumos.

Norisi romaną palyginti su neseniai skaitytu Kristinos Sabaliauskaitės Petro imperatorė, kurios rašymo maniera atrodo kur kas muzikalesnė ir skaityti buvo ne taip komplikuota kaip Vilko dvarą. Visgi abi knygos – istoriniai romanai, tačiau jų strategija ir idėjos yra gana skirtingos. Be to, Vilko dvaras dar ir verstas iš anglų kalbos yra, kaip ir K. Sabaliauskaitės kūryba, savitai įtaigi, įtraukianti, pasižyminti kruopščiu autorės epochos studijų rezultatų kūrinys, leidęs jai sudurstyti kuo daugiau faktų ir iš jų sukonstruoti kuo labiau įtikinamą ir gyvą Tomo Kromvelio asmenybę ir kartu visos Anglijos istorinį vaizdinį sudėtingais laikais, kai ritosi karalių galvos ir liepsnojo eretikų laužai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Louis Sachar "Berniukas mergaičių tualete"

Louis Sachar. „Berniukas mergaičių tualete“ – Vilnius: Alma littera, 2004 – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

Mažuosius skaitytojus dažnai intriguoja knygos pavadinimai, tad drąsiai galima sakyti, kad amerikiečių rašytojo Louis Sachar (g. 1954) knyga Berniukas mergaičių tualete (angl. There‘s Boy in the Girl‘s Bathroom) yra tokia, kuri išsiskiria iš kitų knygų. Knyga įtraukta į lietuvių rekomenduotinų mokyklinių skaitinių sąrašus, išleista kelių leidyklų, o Amerikoje pasirodžiusi 1987 metais tapo tokia kultine, kad ją net 19 kartų mokiniai išrinko kaip geriausią knygą mokiniams. Lietuvių kalba turime ir kitus autoriaus kūrinius: Duobės, Maži žingsneliai, Berniukas be veido.

Nenuostabu kodėl ši knyga mažųjų skaitytojų tokia mėgstama, nes dėmesio centre – sunkaus būdo Bredlis Čokersas, ką tik pradėjęs bręsti mokinys, kuris turi rimtų problemų mokykloje: sėdi klasės gale, yra nemėgstamas klasės draugų ir mokytojų, jo elgesys neprognozuojamas ir sunkus, jis niekada nedaro namų darbų ir tai iš esmės dabar atliepia nemenką dalį nemotyvuotų šiuolaikinių vaikų. Atpažinti knygoje save ar savo klasės draugą, kuris nuolat prisiverda košės, yra išties smagu jaunajam skaitytojui. Mokyklos realijos, aplinka, klasės atmosfera, išsišokimai nesunkiai atpažįstami, todėl lengva susitapatinti su knygos veikėjais.

Iš esmės Bredlis susiduria su dviem esminiai pokyčiais. Į klasę ateina naujokas Džefas, kuris pasodinamas prie Bredlio ir jiedu netrunka tapti gerais draugais. Iš pradžių tampa kiek keista, kad Džefas nuolaidžiauja Bredliui, nesibodi jam duoti pinigų, kad šis jo neapspjautų, susitaiko su Bredlio prasta reputacija ir net kalbinamas kur kas pripažintų ir draugiškesnių vaikų nei Bredlis, Džefas kurį laiką vis tiek renkasi „sunkaus vaiko“ draugiją. Tiesa, knygoje Džefo pasirinkimas nemotyvuotas, nepagrįstas. Gal tai naujas adaptacinis laikotarpis, kuris veikia vaiko elgeseną? Gal jis galvoja, kad jeigu nusisuks nuo Bredlio, ir Džefą persekios? Net ne savo kaltės prisipažinimas vietoj Bredlio, Džefą daro neįtikinamą kaip knygos veikėją.

Kitą vertus akivaizdu, kad antraeilis veikėjas Džefas tėra tik karikatūra, priemonė atskleisti Bredlio vienišumui, kadangi šis „nusisavina“ naujoką ir pavyduliauja, kad jo naujasis draugas bus nuviliotas sėkmingesnių vaikų. Tai yra pirmasis rimtas Bredlio išbandymas – suvokti teisingos, pasitikėjimu grįstos draugystės svarbą ir atmesti pavydulingą žmonių nusisavinimą. Bredlio problema, kad jis jaučiasi „nurašytas“, jo socialinė atskirtis nuo klasės ir suaugusiųjų tik didėja. Tokiam vaikui daug netrūksta, kad jis pasirinktų kaskart vis prastesnius sprendimus. Tą sužinome ir iš jo vis kartojamo „paskambink, jeigu netiki“ – pamažu ima manipuliuoti suaugusiais, suteikdamas jiems nemalonių progų. Tai maišto protestas, kuris sklinda iš vienišo vaiko, kuris net namuose neturi palaikymo, nes jo geriausi žaidimo draugai – kambariniai žaislai, su kuriais jis žaidžia, sudėdamas savo asmenines patirtis. „Užteks, Bredli, – tarė tėvas. – Tikrai užteks. Nori užaugęs būti nusikaltėlis? (p. 21)“

Louis Sachar

Antras esminis lūžis Bredlio gyvenime atsiranda tada, kai į mokyklą priimama nestandartinių pažiūrų psichologė Karla, kuri vienintelė paskatina berniuką elgtis kitaip. Taikydama šiuolaikinius psichologinius metodus, labiausiai pritarimą, ji randa pamažu raktą į Bredlio širdį ir berniukas pamažu ima keistis. „Kartais mokytojas iš mokinio gali išmokti daug daugiau negu mokinys iš mokytojo (p. 48) – sako Karla, taikydama atvirkštinius principus ir pasikabina Bredlio piešinį kaip pavyzdį visiems, taip paskatindama jį labiau pasitikėti moksluose ir gyvenime.

Tai išties komplikuota istorija, kadangi Karlą įskundžia nepatenkinti tėvai, jos metodai tėvams atrodo nepriimtini, nors ir veiksmingi, ji atleidžiama iš darbo ir graudžiausias šios istorijos momentas, kada Bredlis, įgijęs visišką psichologės pasitikėjimą, nespėja su ja atsisveikinti. Tas neteisingas istorijos kartėlis, kad už gerą psichologei nebuvo atlyginta geru iš esmės jaunajam skaitytojui turėtų labiau įsiminti nei „teisingai“ pasibaigusi istorija. Kad kenčia ir yra elgiamasi gyvenime su gerais žmonėmis blogai, jaunasis skaitytojas suvokia, kad kartais svarbiau būdas pasiekti tikslui, o ne pats tikslas. Karlos būdas suteikti pasikeitimo galimybės Bredliui atsigręžė prieš ją pačią. Taip jau būna, kad ir suaugusieji klysta teisdami ir atleisdami iš darbo gerąją Karlą, kaip klydo ir daugelis mokytojų „nurašydami“ Bredlį kaip nevykėlį ir sudėtingo elgesio mokinį. Galiausiai mergaitės gimtadienis, į kurį Bredlis visgi gauna pakvietimą, sušvelnina knygos toną ir nuteikia skaitytoją visgi priimti šią istoriją kaip pamokančią, bet nepamokslaujančią.

Tekstas pasižymi dinamišku, kinematografiniu pobūdžiu. Jame gausu gyvų dialogų, mažai aprašymų ir samprotavimų. Jaunasis skaitytojas apie veikėjus susidaro įspūdį iš jų pokalbio, todėl tie, kurie ieško „priėjimo“ prie nesudėtingų, bet įtaigių, aktualių ir įtraukiančių istorijų, manau, Berniukas mergaičių tualete yra vertas kūrinys savojo skaitytojo. Ir ypač berniuko, kuris nemėgsta skaityti knygų!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Polina" / "Polina, danser sa vie"

Sveiki,

Gan ilgokai pralaukė šis filmas savo eilės, kol ryžausi pagaliau pažiūrėti kažką įkvepiančio ir meniško, kad po filmo lengvai būčiau užliūliuotas baleto judesių ir klasikinės muzikos. Antroji priežastis, kodėl rinkausi filmą „Polina“ (pranc. Polina, danser sa vie) (2016) buvo superinės prancūzų aktorės Julliete Binoche pasirodymas antraeiliame vaidmenyje, o su ja, kaip žinia, stengiuosi filmo nepraleisti.

Filmas pasakoja apie jauną merginą iš Rusijos, kuri uoliai mokosi baleto, atlieka gerai mechaninius judesius, tačiau turi vieną problemą – trūksta vidinės dramaturgijos, aistros, potencialo perteikti vaidmenį, todėl ji iš dalies išvažiuoja į Prancūziją, kur bando šokius kiek kitos kultūros suvokimo kategorijose. Žinoma, kad Polinos „pabėgimas“ būtų įtikinamesnis ir viskas atrodytų aštriau ir dramatiškiau, jos gyvenimo kontekstus „nuodija“ tėvo įsiskolinimas vietinei rusų mafijai, kuri ima persekioti šeimą... Žodžiu, filmas „perpūstas“ europietiško filmo dvelksmo, kurį galime pajusti kas antrame panašiame filme, kurio siužetiniai apmatai apie tai, kaip mergina iš Rytų atvyksta į Vakarų Europą ieškoti laimės. Visos daugiau ar mažiau aplamdomos jei ne prostitucijos, tai naktinių barų ir purvino gyvenimo, kad esi niekam nereikalingas ir apviltas viso pasaulio. Tas šiame filme visgi neišdegė, nes tikroji problema ne merginos integracija, bet jos vidinis susikaustymas ir nemokėjimas improvizuoti šokių salėje.

Žinoma, naktinis darbas bare jai pasitarnauja kaip terapija ir ji pradeda suvokti savo tamsiuosius-laisvuosius šokio meno ir atsidavimo, būvimo čia ir dabar dzenbudistinius išsilaisvinimo metodus, tad susiradusi vietoj draugo pašlemėko iš tikrųjų nuodėmės verto šokio ir gyvenimo partnerį, ji galiausiai pasiekia to, ko trokšta. Šis filmas galiausiai netampa dar vienu europinio kino pavyzdžiu, kaip rytietė rusaitė „sudraskoma“ padugnės ir sekso ištroškusios Vakarų Europos naktinio gyvenimo.

Bet kitą vertus filmas apeliuoja į holivudinę filmo minties sugestiją, kurią mačiau kur kas efektingesniame ir paveikesniame siaubo trileryje „Juodoji gulbė“ (2010), kuriame lygiai tokia pat mechaninė beaistrė pirmūnė niekaip negalėjo atsiduoti žmogiškai aistrai ir, priešingai nei Poliną, tas persilaužimas ją išvarė iš proto... Filmas iš esmės, atmetus kai kuriuos siužetinius apmatus, yra tas pats, kas „Juodoji gulbė“, mintis ta pati: pasitikėk savo asmenine patirtimi ir bešokdama techniškai klysk, bet iš visų jėgų stenkis pasakyti, kas tu esi, nes kitaip nesujaudinsi žiūrovo. Visa toji „Juodosios gulbės“ patirtis kiek švelnesniame europietiškame ir kur kas realistiškesniame variante „Polina“. Visgi mintis kai kada privedė ir prie tų beveik nežiūrėtinų amerikietiškų „Purvinų gatvės šokių“ ir kitų abejotinų filmų, kur garažuose susėjusios gatvių gaujos per konfliktų virtines galiausiai nugali kokį nors banalų šokių konkursą ir tampa didvyriais... Šio dvelksmo visgi „Polinoje“ irgi būta.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela