Šiandien įsigijau Booker 2019
metų laimėtojos Bernardine Evaristo knygą „Mergaitė, moteris, kita“ ir kažkaip
namuose ranka šią knygą kol kas padėjo prie geltonais ir oranžiniais viršeliais
išsiskiriančių knygų. Ogi žiūriu, kad viena šalia kitos turi tam tikrą
vizualinį motyvą – afrikietiškos moters profilis. Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“
ir Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“ tiesiog ir laukė naujos draugės...
Juokas juokais, bet kartais savo
namų bibliotekoje jaučiuosi kaip vaikas, žaisdamas lėlių namelyje. Kalbinu
knygas ir net ieškau joms – va, šitaip! – draugų! Kaip tai pavadinti?
Knygofilija, nekitaip. Gal japonai jau seniai sukūrė savitą terminą? Cha!
Pirmasis šių metų Scanoramos
festivalio pamatytas filmas tapo belgų režisierės Patrice Tuye filmas „Karpis“
(Muidhond) (2019), kuris romiam lietuviui, pasigedusiam kino karnavalo,
galbūt atrodys šaltokas ir neužklius už akies, tačiau man užkliuvo dėl
sudėtingos kine nagrinėjimas temos – suaugęs vyrukas kovoja su savo aistra
mažametėms mergaitėms. Kadangi mėgstu kiną, kuriame nagrinėjamos žmogaus
aistros ir seksualumo paribiai, nutariau, kad negaliu praleisti „Karpio“.
Jaunuolis Jonatanas paleidžiamas
iš kalinimo įstaigos, nes buvo neteisingai apkaltintas (arba neužteko įrodymų –
to mes ilgai nesužinome) už mažos mergaitės tvirkinimą. Jonatanas grįžta pas
vienišą mamą ir įsidarbina žuvų fabrike, atlieka tam tikrus pratimus ir
užrašinėja mintis, o penktadieniais lankosi pas psichologą ir yra stebimas. Tai
ne tas atvejis, kada miestelio žmonės atstumia vyruką ir jam tenka susidurti su
socialiniais iššūkiais. Tai veikiau naujas žvilgsnis į seksualinį iškrypimą,
pedofiliją, kai paprastai visuotinai pedofilas laikomas agresoriumi, šiame
filme vyrukas savo aistrų ir minčių, kurių jis negali sukontroliuoti, auka. Tai
visiškai priešinga nei iki tol esu aptikęs filmuose, pavyzdžiui, danų šedevre „Medžioklė“
(2012), kai apkaltinamas vyras neteisingai, ar austrų „Michaelis“ (2011), kuriame
vyras savo rūsyje kalina berniuką, ar pedofilų kunigų pensionatas čiliečių
dramoje „Klubas“ (2015). „Karpis“ vaizduoja iš vidaus: ką reiškia gyventi, kai pats
niekini savo aistras ir negali jų numaldyti?
Jonatanas randa karpį ir pradeda
jį auginti akvariume. Žuvis tampa terapijos simboliu, jeigu jam pavyks žuvį
išlaikyti ir paleisti į laisvę, jis tiki, kad išsigydys nuo savo aistrų. Šalia
trinasi prielipa mažametė kaimynų mergytė, kuri kaip velnio gundymas jaunuoliui
tampa tikra kelione per dykumą. Seksualinė trauka mergaitei kankinančiai veikia
ir žiūrovą, filmas nors ir lėtas, atrodo truputį iš pradžių „tuštokas“, negyvas,
bet ima pamažu kaisti, atrodo, jog mes kaip žiūrovai tampame nebe meno
stebėtojais, o tam tikro nusikaltimo liudininkais. Ir tai yra gerai! Taip
veikia šis „Karpis“, nes tai galimybė suvokti žmogiškųjų aistrų raišką. Filmas nenagrinėja
priežasčių, jis nesistengia nieko smerkti ir paaiškinti, tik vaizduoja ir kelia
diskusijas, todėl nejučia pajutau, kaip šiam filmui ėmiau jausti prielankumą,
nes pradžioje abejau, ar tikrai gerai pasirinkau...
„Karpis“ nufilmuotas tuo taupiu
ir mažo biudžeto stiliumi, kur veikiama daugiau priemiestyje, kur nedaug
veikėjų ir išryškinama kokia nors ypatinga problema, dėl kurios negalima
vienbalsiai sutarti. Tačiau biudžeto šiam filmui ir nereikia, minimalizmas čia
kaip veikėjų sielos skurdumas, papildo drumzlinos vasaros spalvos, kurios kaip
ir karpio žvynai – vos žalstelėję, padūmavę. Šiek tiek savo stiliumi priminė
britų filmą „Akvariumas“ (2009) su M. Fassbenderiu.
Visgi pasibaigus filmui ilgai
galvojau apie tai, kaip konservatyvi ir seksualiniais klausimais nelinkusi
diskutuoti Lietuvos visuomenė priims šį filmą. Daugelis tikriausiai ne kaip
meno kūrinį, ne kvietimą pasižiūrėti iš kitos perspektyvos, o būtent ims ir
atgrubnagiškai nuteis, kad toks filmas absoliučiai propagandinis, atėjęs iš
vakarų ir bla bla... (Aišku, jeigu filmas „nukeliaus“ iki tos visuomenės akių,
nes paprastai Scanoramos žiūrovai gana intelektualūs). Tačiau vaikinas filme
akivaizdžiai kenčia ir kartais ta kančia palaiko jo gyvenimą. Filme yra vos
vienas lūpų prisilietimas prie mergytės kojų, tačiau jis rezonuoja žiūrovus
labai jautriai. Nepalioviau galvoti, kodėl žiūrėdami eilinį karinį filmą, kur
kulkos skrodžia kūnus, esame tokie abejingi ir priimame karo ir žudymo faktą
kaip neišvengiamą pasaulyje egzistuojantį reiškinį, o štai žiūrėdami į „Karpyje“
pavaizduoto vaikino kančias, sužvėrėjame ir piktinamės labiau nei kitame filme
išžudytais ir nukankintais žmonėmis. Ar nebus taip, kad mūsų seksualumas yra be
galo sutraukta ir skaudi stigma? „Karpis“ kviečia į intriguojančią, gluminančią
diskusiją. Labai patiko.
Vakar oficialiai pradėjau ilgą lapkričio
mėnesį su geriausiomis ir naujausiomis kino juostomis. Nors jau buvau
susidėliojęs, ką ir kaip žiūrėsiu kino salėse, bet nutiko taip, kaip ir šiemet
su „Kino pavasariu“ – teko savo seansus ir bilietus atšaukti ir persikelti į
virtualią erdvę. Galbūt iš kitos pusės pamatysiu daugiau, galėsiu rinktis ir
dėliotis sau repertuarą nepalyginamai lanksčiau, tačiau neatimsi vieno trūkumo –
didžiulės kino salės, garso ir vaizdo. Galų gale pačios kelionės per miestą į
kino salę, rengimąsi išeiti į bendrą viešą erdvę, kurioje renkasi daugiau ar
mažiau panašių interesų žmonės kaip aš.
Kaip ir visada, savo matytais
filmais stengsiuosi pasidalyti su jumis. Galbūt kai kas „užsikabins“ už mano
rekomendacijų ir dar suspės pažiūrėti filmą. Mano orientyras labai aiškus – didžioji
dalis yra kino perliukai.
Pridedu Scanoramos teksto fragmentą iš Scanoramos
puslapio apie šių metų filmų svarbiausius orientyrus. Jis gana neblogai padėjo
iš naujo susidėlioti sau individualią programą.
Kino salėse žiūrovai pamatys
šių metų festivalio filmus-nokautus. Kanuose virtualiai pristatytą vokiečių
režisieriaus Oskaro Roehlerio „Enfant Terrible“ – vokiečių kino provokatoriui
Raineriui Werneriui Fassbinderiui skirtą biografinį filmą. Taip pat Kanuose
kritikus pavergusį švedo Magnuso von Horno Lenkijoje sukurtą ir šių metų
„Scanoramą“ atidariusį filmą „Prakaituok!“ – energingą socialinių tinklų
kuriamą bendrystės iliuziją, demaskuojančią gražuolės kūno rengybos trenerės
Silvijos istoriją.
Kino salėse bus parodytas ir
ryškus naujas balsas – filmas „Pradžia“ (rež. Dea Kulumbegashvili), San
Sebastiane susišlavęs apdovanojimus bene visose svarbiausiose festivalio
kategorijose. Dėmesį turėtų patraukti ir serbų režisieriaus Srdano
Golubovičiaus fimas „Tėvas“, kurio herojus ryžtasi 300 kilometrų kelionei
pėsčiomis į Belgradą, kad susigrąžintų prarastus vaikus, bei motiniškos meilės
kupinas švedų filmas „Neišskiriami“.
Pradžia
Žiūrovai spės išvysti ir
sunkiai perprantamo, ir aktyviai visame pasaulyje kritikuojamo „DAU“ projekto
dalį filmą „DAU. Nataša“, kuris leis patiems nuspręsti, ar šį Iljos Chržanovsio
megalomanijos vaisių dera vadinti menu, ar žmonių teisių pažeidimu. Išskirtinio
žiūrovų dėmesio šiemet turėtų sulaukti pavojingą visuomenės susvetimėjimą
diagnozuojančios brolių D'Innocenzų „Blogos pasakos“, Berlyno kino festivalyje
apdovanotos už geriausią scenarijų.
DAU. Nataša
Visų miestų žiūrovai savo
namuose kino platformoje kinas.scanorama.lt jau nuo šiandien gali išvysti
„Specialiųjų seansų“ programos filmus, kurie pasiūlys reprezentatyvų žvilgsnį į
autorinio kino naujienas iš Indijos. Čia karaliauja vienas intensyviausių ir
unikaliausių per pastaruosius metus Indijoje sukurtų filmų – „Jallikattu“.
XIV a. indų poeto mistiko įkvėpta juosta „Piemenė ir septynios giesmės“
– poetiška ir mitologine magija persmekta istorija, kuri, perkelta į
šiuolaikines Indijos realijas, nuskamba kaip tikras feminizmo manifestas.
Jallikattu
Mėgstantys provokatyvius ir
estetiškus eksperimentus turėtų nepraleisti programos „Galvok ką nori“ filmų,
kurie jau šiandien prieinami virtualioje erdvėje. Vienas jų – „Varlės be
liežuvio“, iš koto verčianti ydingo šeimyninio smurto rato studija.
Varlės be liežuvio
Dėmesio vertas „Karpis“ –
drąsi seksualinio iškrypimo studija, sugebanti pamatyti žmogų ten, kur
dažniausiai matomas tik nusikaltėlis, į akistatą su savimi ir pripažinti savo
tamsiąsias puses stos „Atstumtasis“, permąstyti praeitį ir dabartį kvies
„Suaugusiųjų žaidimai“.
Besitęsiančio Helovino filmų
virtinė kasmet žiūrovus prikviečia į kino sales arba prie televizijos ekranų.
Kai kurie iš eilės žiūri dešimtą sykį „Blogas posūkis“, arba „Fokus Pokus“, o
aš vis stengiuosi atrasti kažką nematyto. Nebežinau kas, bet man parekomendavo
kaip visai neblogą siaubo trilerį „Vaiduoklių žemė“ (angl. Incident
in a Ghostland) (2018).
Istorija pasakoja apie dvi
skirtingas seseris, kurios keliauja su motina į senelės namus. Prie jų pakelėje
prisišlieja senas saldainių ir linksmintojų furgonas, kuris vėliau įsuka į tuos
pačius atokius senus buvusios senelės namus ir prasideda tos skerdynės...
Galiausiai viena iš seserų rodoma po daugel metų, kaip ji tapo populiari siaubo
knygų rašytoja, tačiau nuolatos išgyvena praeityje patirtą siaubą. Žodžiu, klišė,
kokių „reta“.
Filme veikiančios idėjos labai
paprastos kaip du kart du – keturi, vidutiniškai finansuojama drama su
amerikietiška abejotinų filmų verte. Daugeliui galbūt patiks pati filmo idėja
kryžminti įsivaizduojamą moters rašytojos pasaulį su paverstos lėle
psichuojačių serijinių žudikų žaidimų kambariu. Šalia sėdintis draugas net
pabėgo iš kambario, sakydamas, kad filmas jį baisiai suerzino dėl nelogiškų
veikėjų reakcijų ir sprendimų. Kodėl sesuo dėl savo būklės neišvežama pas
daktarus? Kodėl, kai pjaustoma motina stiklo šuke, dukrelė tik cypia, o nebėga?
Galima daug ten iškelti tokių logiškai pagrįstų dalykų, tačiau neatimsi to, kad
tikriausiai šio filmo stipriausioji pusė yra aktoriai, kurie emocijomis šiek
tiek praskaidrino ir pagyvino filmą. Seserų barniai, jų emocijos įneša tam
tikro gyvumo, kurio labai stinga panašaus tipažo filmuose, tačiau netrukus
viskas subliūkšta, kai kamera pasisuka į dirbtinio siaubo tipiškai
sukonstruotus psichuojančius monstrus. Vienas iš jų, kaip copy paste iš
Alfredo Hičkoko „Psychas“ – moterimi persirengusi leisgyvė pajuodėlė ir
storulis dičkis iš kažkokio alternatyvaus filmo, kurie nei balso, nei emocijos
neneša į kamerą, o veikiau veikia kaip baisios dekoracijos.
Žodžiu, iš filmo tikėjausi kur
kas daugiau paslapties, įtaigos, asmeninių veikėjų istorijų, o dabar išėjo tokie
į pusėtiną idėją įvilkti pigūs viščiukų kauleliai ir prisukti pagal tą pačią
formulę. Viščiukas eina sau podiumu su gražiausiais kaliais, visi pyškina
fotoaparatais, o viduje nei viščiuko, nei dvasios, tiesiog kažkoks karkasas ant
plikų kaulų. Taip ir šis filmas – karkasas, kiek bandyta įmantriau paspalvinti,
tačiau idėjos nelabai mane paveikė.
Interneto platybėse mėgstu
atrasti atsitiktinius dalykus. Besiklausant soul ir bliuzo muzikos kūrinių
staiga iš niekur „iššoko“ ši jauna mergina, kuri save vadina Daisy Gray.
Kiek jai metų ir kada gimusi niekur nerašo. Kaip suprantu, kol kas ji kuria sau
ir publikuoja tik savo malonumui be jokių vadybininkų ir jos kuklų repertuarą
sudaro kitų atlikėjų hitai. Daina „Wicked game“ taip pat nėra jos
autorinė.
Manau, daugelis dainą iškart
atpažins, nes kūrinys priklauso atlikėjui Chris Isaak, kuris šią graudaus
skambesio baladę pristatė 1980 metais ir nuo to karto ji tapo labai populiari,
tokia populiari, kad ją karts nuo karto perdainuodavo įvairūs garsūs atlikėjai,
tačiau taip jautriai, kad pasistotų gyvaplaukiai ir eitų šiurpas, manau, kol
kas niekas neatliko būtent taip, kaip Daisy Gray. Siūlau tiesiog pasiklausyti. Šių metų vasarį atlikėja pristatė ir šį vaizdo
klipą su savo atvaizdais. Yra kur paganyti akis.
Žodžiai / lyrics
Daisy Gray – Wicked Game
The world was on fire
Noone could save me but you
Strange what desire
Make foolish people do
I never dreamt that I need
somebody like you
I never dreamt that I knew
somebody like you
No, I don't wanna fall in love
No, I don't wanna fall in love
With you
What a wicked game to play
To make me feel this way
What a wicked thing to do
To let me dream of you
What a wicked thing you say
You never felt this way
What a wicked thing you do
To make me dream of you
And I don't wanna fall in love
No, I don't wanna fall in love
No, I don't wanna fall in love
(This one is only gonna break your heart)
No, I don't wanna fall in love
(This one is only gonna break your heart)
Kaip jūs išsirenkate iš tuzino
gerų ir įvairiai pateiktų kino filmų? Žinoma, atsižvelgiate į vertinimus,
komentarus, patikimų žmonių rekomendacijas, o kartais, kaip man nutiko vakar,
tiesiog pasiklioviau nuojauta. Iš kelių filmų pasirinkau mažiausiai man
patraukliausią, nors paprastai renkuosi pagal temą, šalį, pažiūrėjęs anonsą ar
perskaitęs kritinį straipsnį, tačiau šįkart leidau veikti tiesiog nuojautai:
protas sako ne, o širdis sako – surizikuok. Izraeliečių režisierius Navad Lapid
sukūrė nuostabios pusiausvyros filmą pavadinimu „Sinonimai“ (pranc. Synonymes)
(2019), kuris Berlyno kino festivalyje pelnė Auksinį lokį.
Istorija gana politizuota, tačiau
stiprumas tame, kad viskas kalbama ne iš politinės perspektyvos, bet kultūrinės
individo adaptacijos. Šiaip nesu mėgėjas, kada teatralizuojama arba dirbtinais
dalykais bandoma išgauti ekspresiją ir novatorišką filmo raišką, tačiau „Sinonimuose“
yra tai, kas dirbtinai veikia itin paveikiai. Tai keistas cinizmo ir erotizmo
prieskonis, kuris, sakau atvirai, ne kiekvienam patiks, o man buvo viena iš
pagrindinių varomųjų priemonių.
Veikėjas vardu Yaov atvyksta iš
Izraelio į Paryžių, apsistoja tuščiuose namuose, kuriame po vagystės lieka
vienui vienas nuogas ir sušalęs. Galiausiai jį aptinka vonioje jauna kaimynų
porelė ir apsiima jį šiek tiek pagloboti, kad susitvarkys jo reikalai. Yaov
atvyko iš Izraelio, kurią vadina baisiai šalimi, kur jam nepatinka militaristinė
kultūra, nuolatinė vietos politikos nesantaika, jis nori tapti liberaliu,
laisvu ir žaviu prancūzu, perimti paryžietišką kultūrą, todėl intensyviai
tobulina prancūzų kalbą, rinkdamas sinonimus. Filme ne kartą naudojami kadrai,
kaip jis vilkėdamas savo ryškų paltą vaikšto gatvėmis ir kartoja įvairių temų
sinonimus, tarsi užkalbėdamas savo likimą. Atsiranda dar įdomus paradoksas:
liberalioje prancūziškoje terpėje išryškėja jo žydiškumas, o ten, Izraelyje,
jis buvo kur kas didesnis europietis, nei pačiame Paryžiuje. Kultūrinis
dviprasmybės efektas leidžia režisieriui kalbėti keistomis teatralizuotomis formomis,
kurios turi Don Kichotiškos tragikomedijos.
Erotizmas! Vyro erotika kine vis
dar yra labai siaura ir lokali, o „Sinonimai“ iš esmės labai praplečia šią temą.
Kai kada Yoav atsidūręs tarp savo bendraamžių globėjų, kurie domisi literatūra,
muzika, gyvena pagal europietiškus inteligentijos bohemiškuosius standartus,
atrodo, kad Yoav tuoj ims ir įsimylės Emilį ir netgi atsiskleis kaip
homoseksualas, tačiau tuo pačiu erotiškai spinduliuoja ir Emilio draugė Karoline.
Iš tikrųjų šioji bohemiškoji trijulė man priminė kitą keistai ir spalvingai
banguojančią erotizmu trijulę – tai Bernardo Bertolucci „Svajotojai“ (2003), po
kurio visa trijulė tapo žymiais kino aktoriais, įskaitant ir Eva Green. Kas
įdomiausia, kad režisierius „Sinonimuose“ su siužetu nenusidavė į biseksualias
orgijas, o išlaikė erotizmą paslaptyje, netgi panaudodamas tokias aštrias
scenas kaip nudistinį kastingą ar šokį naktiniame klube su mergina ir duona –
šioji scena man asocijavosi su visa hedonistine Europos idėja: duona ir
žaidimai!
Visgi veikėjas taip bando
pasikeisti, kad atsisako kalbėti hebrajiškai, bet praeitis jį paveja ir
galiausiai emociškai palaužia. Visur regėdamas savo žydiškumą, jis filmo
pabaigoje įkūniją absoliučią nacistinę agresiją. Kaip ir toji keista dirbtinė
scena, kai du kostiumuoti žydai biure susimuša, o po to vienas kitą padrąsina. Prancūzijoje
užgniaužtas poreikis kovoti už save prasiveržia smurto psichologija, troškimu
nuolat prieš ką nors kovoti, nes žydų tautos genezė, kurios kultūra pagrįsta
nuolat kovoti prieš palestiniečius staiga liberalioje Prancūzijoje nebetenka
prasmės. Nėra žydui didesnio priešo už patį žydą taikos metu, ką iš esmės
galima pasakyti ir apie lietuvius, kuriems visada kaip vienybės jausmą reikia
bent fiktyvių priešų. Gyvenimas ir tautos identitetas kaip kova, o kova kaip
savęs apibrėžimas tampa neperauklėjama ir sunkiausia adaptacijos problema, kuri
vėlei veikėją grąžina prie šaknų...
Žodžiu, šiame keistame filme, iš
kurio tikėjausi ko tik norite, bet nesitikėjau tokio gero metaforinio ir
simbolinio kalbėjimo ne tik politiniame ir kultūriniame kontrastų pasaulyje,
bet ir pastangas (dabai dideles ir matomas) keisti tas kultūras ir identitetą
kaip sauskelnes. Visgi mes esame suformuoti savo kalbos, tautos, mąstymo ir
elgsenos modelių, todėl perėjimas iš vienos kultūros į kitą visada tampa
traumuojančia nelengva patirtimi, netgi kova su savo vidiniais prieštaravimais.
Gal dėl to pasaulyje tiek daug teroristinių organizacijų, nes šioji kultūrinė
difuzija iš tikrųjų yra karti, nes taisyklės labai paprastos: kieno smuiku
groji, to ir giesmę giedi.
Režisieriaus mama prieš mirtį
sumontavo šią juostą, tačiau premjeros, deja, taip ir nesilaukė. Režisierius
filmą paskyrė jai. „Sinonimai“ man yra tobulas globalių ir individualių probleminių
temų konstruktas. Tai filmas, kuriame pajauti ir kūnišką geismą, to geismo
grožį, ir atgrasumą, ir juoką, ir beprasmybę... Išties filmas ne kiekvienam.
Man jis surezonavo tiesiog stebuklingai.
Irano kino nežiūriu daug, nes jis
retai pasiekia mane, tačiau, kas pasiekia, dažniausiai mane pribloškia,
nustebina ir vis rečiau sukrečia. Kodėl vis rečiau? Sunku kinomaniaką, kuris
žiūri filmus jau daug metų, kažkuo sukrėsti ir nustebinti, tačiau Irano
režisieriui Asghar Farhadi vis pavyksta. Nors paskutinis jo filmas su ispanų
aktoriais „Visi žino“ (2018) buvo sukritikuotas, tačiau neatimsi vieno, kad jo
aukso amžius buvo su Irano kino aktoriais, jo gimtinėje, jo natūralioje
terpėje, jo kultūroje. Pasaulinį pripažinimą režisierius pelnė 2011 metais, kai
Kanuose filmas „Išsiskyrimas“ pelnė pagrindinį prizą, po to sekė tokie hitai
kaip „Praeitis“ (2013), „Komivojažierius“ (2016). Gal kiek mažiau mums,
lietuviams, žinomas jo darbas „Apie Elę“ (pers. Darbareye Elly)
(2009), kuris, sakyčiau, ne tik neatsilieka nuo vėlesniųjų darbų, bet neretai
dar ir lenkia.
„Apie Elę“, kaip įprasta
režisieriui, pasakoja apie glaudžius iraniečių šeimų santykius. Žiūrėdamas šį
filmą atpažinau visas jo pamėgtas temas, filmavimo ir pasakojimo manierą. „Apie
Elę“ – tai istorija apie šeimą, kuri atvyksta praleisti savaitgalio prie jūros.
Sapidė pasikviečia niekam nepažįstamą Elę, kurią nori pripiršti išsiskyrusiam
giminaičiui, tačiau nustemba, kiek ji pati mažai žino apie Elę. Pirmosios 20
minučių rodomi šilti bendravimo santykiai, puiki kultūrinį atmosfera, pagarba
vienas kitam, tačiau netrukus atsitinka viena tragedija, dėl kurios viskas
apsiverčia aukštyn kojomis. Galiausiai šioji tragedija pamažu atidengia sutrūkinėjančius
šeimų santykius, kaltinimus ir paslaptingą bei slaptą Elės gyvenimą. Tai tarsi
ištraukti dukrą iš mirusiojo kūno tamsiame kambaryje, kur kiekvienas tampa
savaip įtariamuoju – senas geras Agati Kristi detektyvinis elementas
iranietiškoje kultūroje tampa psichologiniu mistiniu nesantaikos indikatoriumi.
Tirštas pasakojimas leidžia
pasijusti, kad ir kaip makabriškai nuskambės, kaip namuose. Visi šeimos nariai
per dvi valandas tampa savi, jų pokalbiai, persimainiusios emocijos,
išgyvenimai ir noras sužinoti tikrąją tiesą veda prie galutinio tikslo. Tai filmas,
nuo kurio nebedirsčiosite į laikrodį, jis emociškai jus praris. O jeigu dar
patinka šeiminės dramos, tragedijos, sumišusios su paslaptimis, manau, filmas
kaip tik jums islamietiškos kultūros terpėje, kur viskas vis tiek šiek tiek
egzotiška. Man be galo patiko šis režisieriaus darbas. Seniai bemačiau tiesiog
tokį gyvą be holivudinių garso takelių ir varvančio kraujo nuo peilio
įtraukiantį gyvenimišką trilerį. Labai rekomenduoju ne tik gurmanams, bet ir
tiems, kurie pradėjo ieškoti kitokio kino.
