Šios dienos daina: Jessie Ware - Spotlight [žodžiai / lyrics]

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kas nuolat skaitote mano įrašus, tas tikriausiai pastebėjo, kad britų atlikėja Jessie Ware paskutiniu metu man tapo tikru pop-disco stiliaus muzikos atradimu. Lengva, ilgesinga, svajinga, hipnotizuojanti. Tą patį galiu pasakyti apie vieną geriausių jos paskutiniojo albumo „What‘s Your Pleasure?“ dainą „Spotlight“. Pastarasis, pasikartosiu, įėjo į beveik visų prestižiškiausių muzikos tinklapių pasaulyje sudarytų metų top albumų sąrašus.

 

Šios dienos daina „Spotlight“ pasauliniu mastu nebuvo itin populiarus, Škotijos muzikos topuose pasiekė 38 vietą. Nepaisant to, muzikos kritikai buvo negailestingai dosnūs apibūdindami šį kūrinį savo recenzijose, teigdami, kad kūrinys primena seniai pamirštą ir iš muzikos pasaulio dingusį „naktinio miesto estrados“ garsus. Štai kitas kritikas sako, kad kūrinys yra viliojantis, pulsuojantis ir subrandintas darbas, kokio visada norėjosi iš 35 metų londoniečio. Disko stiliaus, prisodrintas sintezatoriaus iki tyčia nutaisyto „nepilno“ balso, atlikėja genialiai sukūrė šokio hitų šedevrą, dėl ko šiuolaikinė muzika tokia lengva, gyva ir puiki.

 

Daugiau nesiplėsiu ir neperfrazuosiu kritikų nuomonių, tačiau beveik su visais tenka sutikti, kad ši daina nukelia lengvai į praeitį, į „Studio 54“ laikus, kai visi apkaušę nuo narkotikų ir iliuzijų, visi blizgūs ir didingi nugaromis trynėse didžiulėje muzikos imperijoje, kuri anuomet reiškė atskirą pasaulį nuo karų, Vietnamo ir JAV nesąmonių, nuo žmogaus teisių stygiaus ir nesaugumo. Štai tokią ozę man primena šioji daina. O kaip Jums?

Vaizdo klipas:

 

Žodžiai / lyrics

 

Jessie Ware - "Spotlight"

 

Ain't enough to say that I think of you

Words can never do the things that I need them to

Tell me when I get more than a dream of you

'Cause a dream is just a dream and I don't wanna sleep tonight

 

Do anything to make you stay

Do anything to start the day again

If I had everything my way

We'd travel back and forth and back again

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

 

It's like you never even left

I need a moment, just a moment

Blow me a kiss, I catch your breath

Give me a moment so devoted

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

Why

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

Why

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the heart from beating

Can't stop me from believing

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the air we're breathing

Can't stop your heart from leaving

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the heart from beating

Can't stop me from believing

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the air we're breathing

Can't stop your heart from leaving

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

 

If a dream is just a dream

And a dream is just a kiss

Then tell me what it means

Tell me what it is

And if your touch is just a touch

Would a touch have been enough?

Tell me what it means

Tell me you're in love

 

Tell me when I get more than a dream of you

Tell me when I get more than a dream of you

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the heart from beating

Can't stop me from believing

Can't keep the sun from rising

Can't keep the air we're breathing

Can't stop your heart from leaving

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Laura Pausini - Entre tú y mil mares / Tra te e il mare [žodžiai / letera / lyrics]

 Sveiki,

 

Jau kelias dienas skamba ši daina! Jau seniai buvau pamiršęs italų atlikėją Laura Pausini, kai netikėtai vėl ji išniro iš prisiminimų ir kažkodėl labiausiai „kirto“ būtent jos ispaniška versija „Entre tu y mil mares“ (liet. Tarp tavęs ir tūkstančio jūrų). Yra ir itališka dainos versija „Tra te e il mare“. Taip jau su Laura Pausini yra, kad ji vienu metu išleidžia savo muzikinius albumus dviem versijomis: ispanų ir italų kalba. Albumas „Entre tu y mil mares“ pasirodė 2000 metų ankstyvą rudenį ir iš esmės albumas žymėjo atlikėjos subrendimą, nes iki tol ji buvo labiau laikoma jaunimo ir paauglių atlikėja, o šis albumas ir jame įdainuoti tekstai rodė „perėjimą“ į kitą lygį. Per kelias savaites „Entre tu y mil mares“ vien JAV (daugiausiai tarp lotynų amerikiečių) buvo parduota per 1 milijoną egzempliorių. Tėvynėje Italijoje albumas buvo keturis kartus platininiu, o pasaulyje skaičiuojama, kad parduota per 4 milijonus kopijų.

 

Visgi tai nėra mano mėgstamiausias Lauros Pausini albumas, tačiau būtent šioji daina ir pirmasis singlas iš šio rinkinio yra vienas labiausiai įsimenamų kūrinių, pasižymintis skambumu, nauja Laurai iki tol nebūdinga pop itališka ir lotynų muzikos instrumentuote, kas pagal tuometinius standartus buvo modernu.  Ilgesinga meilės baladė šiandien skamba dviem versijomis, abejomis jas ir dalinuosi.

 

Ispaniška versija:

Itališka versija:

Gyvas pasirodymas (po 15 metų, 2015):

Žodžiai / letra

 

Laura Pausini  - Entre tu y mil mares

 

Ya no tengo miedo de ti

Ya toda mi vida eres tú

Vivo, tu respiro que queda aquí

Que consumo día tras día

No puedo dividirme ya entre tú y mil mares

No puedo ahora estarme quieta y esperarte

 

Yo que habría estado por ti

En cualquier lejana ciudad

Sola, por instintos sabiendo amarte

Sola, y siempre ya junto a ti

No puedo dividirme ya entre tú y mil mares

No puedo ahora estar cansada de esperarte

 

Oh no, mi vida, no

No aguanto, amor

O regresas o quédate

No vivo ya, no sueño ya

Tengo miedo, ayúdame

Mi vida no, te creo amor

Te me vas y todavía

Me juras que es la última

Es mejor si no me fío

 

Busco en la noche en cada estrella tu reflejo

Mas todo ésto no me basta ahora, terco

 

Oh, no, mi vida, no

No aguanto, amor

O regresas o quédate

No vivo ya, no sueño ya

Tengo miedo, ayúdame

Mi vida no, te creo amor

Te me vas y todavía

Me juras que es la última

Es mejor si no me fío

 

Hoy no puedo dividirme ya entre tú y mil mares

No puedo ahora estarme quieta y esperarte

No puedo dividirme ya entre tú y mil mares.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Herta Müller "Amo sūpuoklės"

 Herta Muller. „Amo sūpuoklės“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 320.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai daugelis knygomanų girdėjo apie iš Rumunijos kilusią vokiečių rašytoja Hertą Muller (g. 1953) ir jos Lietuvoje sėkmingą antrosios laidos susilaukusią knygą Amo sūpuoklės (vok. Atemschaukel), kuri originalo kalba pasirodė 2009, kai autorė už savo kūrybą pelnė literatūros Nobelio premiją, o po metų leidykla Versus aureus išleido lietuviškai. Po dešimties metų pertraukos leidykla Sofoklis perleido šią knygą Kultinių knygų serijoje. Į lietuvių kalbą romaną išvertės Antanas Gailius.  

 

Nuo pat pradžių į akis pirmiausia krinta labai gražus lietuviškas knygos pavadinimas. Neskaičiusiems ir nieko nežinantiems apie romaną, gali pasirodyti, kad amas – tikrinis daiktavardis, koks nors vardas, tačiau pradėjus skaityti kūrinį, tampa akivaizdu, kad amas pagal Lietuvių kalbos žodyną turi tik dvi reikšmes: 1. Žadas, balsas. 2. Šuo. Kad suprastumėte šios knygos reikšmę, tikriausiai reikia jos atsiradimo priešistorės.

 

2001 metais rašytoja H. Muller pradėjo užrašinėti Rumunijoje gyvenančių vokiečių liudijimus apie Rusijos platybėse patirtą lagerio vergystę. Rumunija Antrajame pasauliniame kare iš pradžių buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, bet, karui pakrypus kita linkme, Rumunija kapituliavo ir į jos žemes įžengė Raudoniji armija, kuri netrukus po laimėto karo įsakė visiems Rumunijos teritorijos vokiečiams nuo 17 iki 45 metų susikrauti lagaminą ir vykti į Rusijos gilumą „atstatyti“ sugriautos teisybės ir pasaulio. Kitaip sakant, vokiečių kilmės šeimos, kurios niekaip neprisidėjo Antrajame pasauliniame kare, tapo atpirkimo ožiais. Knygoje Amo sūpuoklės pasakojama apie septyniolikmetį Leopoldą Aubergą, kuris susidėjęs reikiamus daiktus į gramofonui skirtą lagaminą, yra išvežamas gyvuliniais vagonais į Rusijos platumas priverstiniams alinantiems darbams. Iš tikrųjų šis veikėjas turi prototipą. Rašytoja H. Muller ilgai užrašinėjo pažįstamo buvusio tremtinio poeto Oskaro Pastioro prisiminimus, tai truko nuo 2001 iki pat 2006 metų, kol O. Pastioras mirė. Autorė buvo prirašiusi tris storus sąsiuvinius poeto prisiminimų, iš kurių nulipdė grožinės literatūros kūrinį. Romanas nėra atsiminimai, tai grožinės literatūros prabos kūrinys, pasižymintis poetiška ir gražia kalba, kurią išvertė ir perteikė A. Gailius. Man belieka tik pridurti, kad šis antrasis pataisytas vertimas labai geras, paieškota ypatingų konotuotų reikšmės žodžių, perteikiant siaubingą šių veikėjų likimą.

 

Iš tikrųjų buvau nusiteikęs „dar vienai knygai apie lagerį“. Paskutiniu metu vengiu tokių knygų, nes viskas daugiau ar mažiau jose atsikartoja. Ar skaitysite Primo Levio Jei tai žmogus, ar Balio Sruogos Dievų miškas, ar Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus Lietuviai prie Laptevo jūros, jausime panašią tendenciją, nesvarbu, ar tai bus tremtis, ar koncentracijos stovykla, jog žmogaus marinimo iki klipatos, atimant bet kokią viltį. Žinokite, labai panašiai ir H. Muller romane. Atrodo, kad iš dalies vėl skaityčiau D. Grinkevičiūtės tekstus, išgyvenčiau rusišką speigą, utėles, nusilpimą, susityrusių ir sušalusių lavonų krūvas, belaukiančios atlydžio, kad būtų galima mirusiuosius užkasti.

 

Žinoma, teksto raiška skiriasi, kaip ir geopolitiniai bei politiniai kontekstai. Dažnai tokioje literatūroje vokiečius esame linkę „sutikti“ kaip esesininkus, kurie kalti dėl žydų kančių koncentracijos stovyklose, tačiau šioje knygoje parodoma ir menkai kam Lietuvoje bei pasaulyje žinoma ir kitų vokiečių likimai po Antrojo pasaulinio karo, kurių padėtis nebuvo ką geresnė už pačių žydų.

 

Nuo pat pradžių tekstas įtraukia šiurpia raiška: „Tas nesmagumas, tasai viso pasaulio gėdos jausmas. Kaip gerai, kad su mumis buvo tik tos sniegų platybės, kad niekas nematė, kaip jos mus privertė visai greta vienas kito daryti tą patį. Manęs reikalas nespyrė, bet nusismaukiau kelnes ir pritūpiau. Kokia niekšiška ir tyli buvo toji naktis, kaip ji suniekino per gamtinius reikalus. Kaip Trudė Pelikan susikėlė iki pažastų savąjį varpo pavidalo paltą ir nusismaukė kelnaites žemiau kelių, kaip girdėjosi šnypštimas jai tarp batų. Kaip man už nugaros advokatas Paulis Gastas stenėjo tuštindamasis, kaip gurgė jo žmonos Heidrunos Gast palaidi viduriai. Kaip dvokūs šilti garai aplinkui, išsyk sušalę, mirguliavo ore. Kokį arklišką gydymą mums pritaikė šios sniegų platybės, kaip jos privertė nuogais užpakaliais pjauti savo vienatvę papilvės garuose. Kokie vargani pasidarė mūsų viduriai šioje bendrystėje (p. 19-20).“

 

Įdomus dalykas pasirinkti pagrindinį pasakotoją Leopoldą kaip homoseksualų jaunuolį. Iki lagerio jis jau tyrinėjo parkuose ir vandens maudyklėse savo seksualumą, susitikinėjo su vyrais, tačiau jo seksualiniai poreikiai lageryje tampa antriniai, bemaž nereikšmingi. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kaip ir visus anuomet kamavusius, yra alkio angelas, kuris „reguliuoja“ pagrindinio veikėjo amą. Alkio angelas – tai metafora, tai žmogiškumo praradimo riba, kuri atima bet kokius moralinius įsitikinimus, nuolat verčiama galvoti, kaip išsilaikyti ir nenumirti, nepasiduoti ir ką įsidėti į burną. Didžioji knygos dalis yra apie lagerio tvarką, ten vykdomus darbus, tačiau tarp jų išryškėja ir įsimintini literatūriniai veikėjai, pavyzdžiui, kvailutė Plantono Katė, kuri dėl silpnaprotystės net nesuvokė patekusi į pragarą. Kaip jai nukerpama kasa, kaip ji rankytėmis užmigdavo su kasa tarsi gelbėdamasi nuo pasaulio. Įsimintinu tampa ir prižiūrėtojas bei kirpėjas, taip pat advokatas Paulis Gatsas, kuris iš savo merdinčios žmonos vogė maistą, o nurengęs jos lavoną po kelių savaičių jau gulėjo su kita... Tam tikras hermetiškai lokalus pasaulis, kuriame nebegalioja ankstesni moralės ir socialiniai dėsniai, kadangi visus juos valdo alkio angelas.

Herta Muller

 

Štai kaip estetiškai ir kraupiai perteikta utėlių ir blakių ataka: „Utėlių dydis skirtingas, tačiau visos jos baltos ir atrodo kaip mažučiai vėžiukai. Traiškomos tarp nykščių nagų, jos sausai spragsi. Ant vieno nago lieka vandeninga utėlė, o ant kito – lipni kraujo dėmelė. Utėlių kiaušinėliai yra bespalviai ir išsidėstę grandinėle lyg stiklo karoliukų rožinis arba lyg perregimi žirniai ankštyje (p. 246).“

 

Tekstas paveikus ir įtraukiantis, įdomi ir pati pasakotojo Leo pozicija, kuris priartėja prie šventojo leisgyvio, kuriam pasireiškia vizijos, keistai misteriška mąstymo forma. Tai nuo kūno iki dvasios traumuojančios patirtys, kurios priartina prie visiško asmens ir tapatybės susinaikinimo, atsižadėjimo ir staiga vėl suvešėjimo, ataugimo. Leo galiausiai, kaip galima tikėtis nuo pat pirmo puslapio, grįžta ir išpildo senelės pasakymą, kuris jo galvoje skambėjo penkerius metus. Leo bando adaptuotis savo šeimoje, bet jaučia vien susvetimėjimą, niekina mažąjį broliuką Robertą, nesikalba su niekuo apie lageryje patirtus siaubus. Netrukus jis veda Emą, tačiau nenustoja susitikinėti su vyrais. Po daugiau nei trylikos metų santuokos, baimindamasis, kad policija jį suims už homoseksualius slaptus santykius, jis pabėga į Austriją, palikdamas žmoną likimo valiai. Tai sudėtingi laikmečio seksualiniai tapatybės klausimai, kalbėjimas apie žmogaus prigimtį, kurios, priešingai nei daugelis homofobų galvoja, nėra pakeičiamas nei mirties baime, nei sunkiais lagerio darbais. Toliau autorė nenagrinėja, kas dėjosi veikėjo gyvenime, homoseksualus Leo pasaulis Austrijoje palieka už teksto, galbūt kitoms knygoms, tačiau, manau, tai viena įdomiausių šios knygos sudedamųjų dalių. Kol kas neteko lietuviškai skaityti kūrinio apie koncentracijos stovyklas ir lagerius, kuriuose pagrindinis veikėjas būtų homoseksualas.

 

Po daugel metų Leo prisiminimai ir patirtys iš lagerio niekur nedingo, sakytum, tai peraugo į kitokį civilizuotesnio lagerio atmainą. „Lageris vis labiau plečias nuo kairiojo smilkinio arealo iki dešiniojo smilkinio arealo. Todėl apie visą kiaušą turiu kalbėti kaip apie teritoriją, kaip apie lagerio teritoriją. Negali apsiginti – nei tylėjimu, nei pasakojimais. Perdedi ir vienaip, ir antraip, tačiau AŠ ČIA BUVAU nėra nei vienu, nei kitu atveju. Nėra nė teisingo masto (p. 311).“ Paskutiniuose skyriuose skiriama dėmesio gyvenimiškai adaptacijai, psichinei sveikatai – šiems žmonėms, kaip ir visiems karo sudarkytiems, taip niekada ir nebuvo suteikta nei psichoterapinė, nei psichologinė pagalba. Niekas apie tokį poreikį net nekalbėjo, todėl, man atrodo, kad apie tai galėtų būti antroji postkarinė literatūrinė banga: veikėjai, kurie negali ir niekada nebepasijus saugūs sugrįžę iš lagerių ir koncentracijos stovyklų.

 

Amo sūpuoklės, be jokios abejonės, šokiruojanti knyga, papildanti istoriniais kontekstais lagerinę ir holokaustinę literatūrą, nes mes, skaitytojai, vėl ir vėl kartu paraleliai su liudininkais veikėjais vežami ten, iš kur nežinome, ar kada sugrįšime. O jeigu ir fiziškai sugrįšime, ar mus kas nors lauks ir pasitiks taip, kaip išlydėjo? Kokias sielos dalis ir kaip mes persimainome, priartėję prie mirties, iškankinti ir praradę viltį? Nors knyga apie lagerį, tačiau jos kalbinis lygmuo, poetinis leksikonas mums sukelia įspūdį, kad tarp gėrio ir blogio, tarp teisingumo ir beprotybės, tarp gyvenimo ir grožio riba labai menka, tai tik sūpuoklės: vieną dieną taip, o kitą jau kitaip. Tik nuo mūsų valios pastangų priklauso, kaip mes gyvensime ir išgyvensime. Štai pagrindinis šioje knygoje vaizduojamas sadistas gyvenimą baigia po Dunojaus tiltu, jo anuomet galios pozicija nieko nereiškė, kaip ir turtai nereiškia, kad bus viskas visada gerai gyvenime. Esame veikiami vidinių ir išorinių sūpuoklių, kurių švytavimui – pirmyn ir atgal! – neįmanoma pasipriešinti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Tolkinas" / "Tolkienas" / "Tolkien"

 

Sveiki,

 

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų girdėjęs „Žiedų valdovo“ – vieni labiau šią pasakojimo epopėją žino kaip „Oskarais“ apipiltą ekranizaciją, dar kiti kaip literatūros kūrinį. Pirmąkart „Hobito“ serijos knyga originalo kalba pasirodė 1937 metais ir ją parašė britų rašytojas Tolkienas ir tik daug vėliau pasirodė ekranizacijos. Iš tikrųjų Tolkien praplėtė fantastikos literatūros žanrą, sukūrė savitą mistinį viduramžių epocha ir legendomis bei mistinėmis būtybėmis paremtą pasaulį. Tiesa, filmas ne apie „Hobito“ sukūrimą, bet apie rašytojo gyvenimą „Ponas Tolkinas“ (angl. Tolkien) (2019).

 

Filme pasakojama, kaip dar būdamas paaugliu Tolkienas su motina ir jaunėliu broliu išsikrausto į naujus namus. Išgyvenęs tėvo netektį, Tolkienas netrukus praranda ir motiną, tačiau bažnyčios tarnai suranda jam ir broliukui naujus globėjus, ten jis susipažįsta su kita globotine ir jai jaučia simpatiją. Filme vaizduojami jo jaunystės metai, kaip jis mokėsi berniukų mokykloje ir ten susirado draugų, netrukus jis tampa ambicingu studentu, tačiau ateina Pirmasis pasaulinis karas ir Tolkienas pašaukiamas karo tarnybon. Iš tikrųjų sekdami Tolkieno gyvenimo jaunystės vingiais tikrieji tolikinistai gali lengvai surasti priežastis, kurios turėjo įtakos „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ atsiradimui.

 

Ypač ryškūs kino kūrėjo užmojai pavaizduoti Pirmojo pasaulinio karo fronto judėjimą, purviną mūšio laiką, kuriame Tolkienui tarsi vaidenasi busimų knygų personažai. Bet akylesnis žiūrovas supranta, kad šis filmas nelabai ką bendro turi su realiai egzistavusiu Tolkienu, išskyrus tam tikrus biografinius štrichus. Atsiprašau, Tolkieno regėjimai karo susišaudyme tikrai nėra tikri, o romantiniai susitikimai su būsima žmona taip pat atrodo telenovelės tipažo pasakojimai, kurie realiame gyvenime buvo kur kas sudėtingesni. Jeigu atvirai, iš Tolkino gyvenimo padarytas dar vienas pramoginis kino kūrinys, jo gyvenimo ir kūrybos priežasčių interpretacija, kuri nesistengia ir neturi menkiausio tikslo realistiškai perteikti Tolkieno gyvenimo užkulisių. Pagrindinį vaidmenį sukūrė gerai žinomas Nicholas Hoult, tačiau be jo tikriausiai šiame filme nelabai ką ir buvo žiūrėti. Taip, kadrai spalvingi, po Viktorijos epochos atsigaunanti britų visuomenė, dekoracija, manieros, tačiau visumoje filmas dekoratyvus ir dirbtinis konstruktas įtikti tolkienistams ir, tiesą sakant, Tolkieno gyvenimas pasirodė tiesiog nuobodus, matytas, neišgrynintas, literatūriškai nudailintas ir tiesiog... pavaizduotas be aistros. Nė velnio nepatikėjau šiuo filmu, tačiau tiems, kurie nori susipažinti tik su esminiais Tolkieno gyvenimo faktais, manau, filmas tiks, bet tikriausiai nedaugiau.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Regina Žiemienė (Ziemienė) apie savo asmenines problemas, nukreiptas prieš LGBTQ asmenis

 Sveiki,

 

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų keltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Šiandien „Demaskuok homofobą“ centre – Regina Ziemiene (Žiemienė), kuri drąsiai teigia, kad gėjai, šiuo atveju Naglis Bierancas ir Lukas Gricius, tėra tik seksualiai analiniu būdu vienas kitą tenkinantys asmenys, o jos pasirūkymas balkone „su meile“ yra tikrai kur kas vertingiau, nei žmonių būvimas. Homofobė aiškiai supriešina banalų buitinį savo asmeninį nepasitenkinimą „kaip gėrį, kurio neteko“ ir nukreipė prieš LGBTQ asmenis. Atrodo, kad nieko tokio ji nepasakė, bet pabandykite tų vyrukų vietoje pasijusti patys.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Naglis Bierancas ir Lukas Gricius ant L'Officiel žurnalo viršelio

 

Sveiki,

 

Ar jau visi internete, kam reikėjo, tas išdergė ir parodė savo tamsumą? Dar ne? O aš pasidžiaugsiu šiuo puikiu žurnalo „L‘Officiel“ viršeliu, kurį papuošė Naglis Bierancas ir Lukas Gricius. Tiesą sakant, neseku nei vieno iš jų, tačiau retsykiais vis išpuola kokios nors laidos, kuriose pasisako Naglis, tad pasižiūriu. Kodėl iš viršelis svarbus? Lietuvos istorijoje – tai pirmasis gėjų poros viršelis ir šis žurnalo numeris po 50 metų tikriausiai bus kolekcinis reikalas. Ir žinoma, sukėlė pasipiktinimą „tarp normalių“.

 

Kodėl apie tai kalbu ir dalijuosi? Šiandien įsivėliau į kvailas internetines socialinių karų diskusijas su ponais homofobais, kuriems niekas nė pro kur. Jiems suvokti ir priimti žmogaus skirtybes ir laikyti kitokius lygiaverčiais su savimi yra nepasiekiamas reikalas. Tik viešumas ir pozityvumo rodymas iš LGBTQ pusės turi įtakos nuomonės formavimui, senų homofobų jau niekas nepakeis, mes galime tik dalytis jų žinutėmis ir rodyti jų neapykantos pavyzdį kaip negatyvų reiškinį, todėl nutariau prisidėti prie viešosios nuomonės išgryninimo, kaip viename saite perskaičiau: policininką pavadinti „agurku“ – įžeidimas, o gėjų išvadinti pederastu jau traktuojama kaip nuomonė. Todėl dalysiuosi socialiniuose tinkluose aptiktais homofobų pasisakymais. Būkime sąžiningi sau ir nemeluokime slidžiomis sąvokomis ir pasisakymais: „tegu myli ir mylisi, bet tik nesidemonstruoja“. Skatinu demonstruotis! Skatinu rodyti tai, kas pas žmones gražiausia, nepriklausomai nuo to, kad kitiems nepatogu ir negražu, nes santykiai yra vertybė.

 

Kursiu rubrikas „Demaskuok homofobą“, viešinsiu ir komentuosiu jų pasisakymus, kurie žeidžia kitus asmenis. Manau, kad tai kiekvieno pareiga, o šie vyrukai tiesiog įkvepia tokiems apsisprendimams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Baranova apie mąstymo pokyčius visuomenėje per J. Ivanauskaitės asmenybę

 Sveiki,

 

Vakar, jau įsirangius į patalus su knyga prieš miegą, nutariau „prabraukti“ socialinius tinklus, kuriuose aptikau žinią, kad mus paliko Jūratė Baranova. Žymi filosofė, eseistė ir dėstytoja. Asmeniškai teko būti jos paskaitose, renginiuose ir t. t., todėl ją, galima sakyti, kaip visuomenininkę pažinojau ir matydavau jos darbus. Nevardysiu reikšmingiausių jos gyvenimo darbų, visa tai padarė didieji žinių portalai, tik pasakysiu, kad visada būdavo malonu užsukti į jos facebooko sieną, paskaityti paprastus, nepretenzingus, užmiestyje gyvenančios moters įrašus. Žinoma, kad gaila, bet gailestis tikriausiai nieko čia dėtas, svarbu, kad sielai būtų skaidriau toliau eiti savo keliu.

 

Visgi galvojau, kokią J. Baranovos citatą parinkti, kuriame ji atsispindėtų kaip filosofė ir kritikė, ir kuri leistų šiek tiek pamąstyti apie mus visus. Citatą paėmiau iš Dovilės Zelčiūtės sudarytos knygos „Jurga: atsiminimai, pokalbiai laiškai“ (Tyto alba, 2008), kurioje J. Baranova gana plačiai apžvelgia visą J. Ivanauskaitės palikimą, vėliau iš tos apžvalgos, kaip suprantu, radosi stora ir įdomi monografija „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Tyto alba, 2014). Neieškosiu sąsajų ir panašumų tarp šių moterų, tik pakomentuosiu, kad man šioji citata svarbi tuo, kad kasdien regime šį paleistą – jokių autoritetų, jokių asmenybių, jokių pavyzdingų iškilių žmonių – sindromą. Internetas leido mums visiems visus sulyginti su žeme. Neseniai išėjo Irena Veisaitė, irgi šviesaus atminimo žmogus. Išeina šviesuolių karta, kuri turėjo svorį ir žodį visuomenėje, nes dar nebuvo pervažiuota jaunosios kartos svieto lyginimo buldozeriu. Jūratė Baranova viena iš jų, kurios nei nuversi, nei paneigsi. Ateityje bus kam atsiremti į jos palikimą.

 

Šviesos kelionės jai. Ji buvo puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela