Visą savaitę viduje,
galvoje, nešiojausi šiuos Pauliaus Daukšos žodžius apie tai, kad
kiekvieno iš mūsų sprendimai lemia ir pasitarnauja viskam, nors mūsų protas to
ir nesugeba visada įvertinti. Ypač tuos sprendimus, kurie atrodo nepakeliamai
blogi, gniuždantys, atribojantys nuo pasaulio. Ir vis tiek, jie pasitarnauja
apsivalymui, santykiams, pastumia vienokia ar kitokia linkme. Sakoma, kad be
Dievo žinios nė plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta, manau, panašiai ir su ta
nedaloma esatimi, viena sąmone, kurioje priklausome mes visi.
Beje, Pauliu Daukšas turi
savo YouTube ir oficialų dvasine tema kanalą „Budinimo kanalas“, kviečius
susidomėjusius apsilankyti.
Daug gerų, legendinių,
vidutinių ir visai prastų kino režisierių buvo vienaip ar kitaip prisilietę
prie anglų dramaturgo V. Šekspyro dramų. Tai tikriausiai labiausiai kada nors
ekranizuotas dramaturgas kino istorijoje, todėl kaskart imti ir „padaryti“ iš
jo medžiagos ką nors kitokio yra gana rizikinga, nes daugelis vakariečių
žiūrovų, kurie puikiai pažįsta ne tik medžiagą, bet ir buvusias ekranizacijas,
žiūri gana pretenzingai į bet kokį novatorišką Šekspyro pateikimą. Sakyčiau,
viena sėkmingiausių režisierių, kuri „atnešė“ sumodernintą Šekspyrą į didįjį
kiną buvo Julie Taymor. Kada paskutinįkart mačiau „Makbeto“ ekranizaciją? Tikriausiai
Justin Kurzelo ekranizacijos variantą su Marion Cotillard ir Michael
Fassbender, pastarasis filmas buvo itin vizualus, tarsi stebuklinė siaubo
pasaka. Naujausią ekranizaciją siūlo Joel Coen, kuris tikriausiai pavargęs su
broliu dirbti prie komedijų, nusprendė išbandyti ir perteikti savo „Makbeto
tragedija“ (angl. The Tragedy of Macbeth} (2021) viziją.
Daugeliui filmas, manau,
patiks nuo pat pirmųjų kadrų (turiu galvoje, ne komercinio kino žiūrovą). Režisierius
vėl renkasi pastaruoju metu itin kine madingą retro spalvų spektrą, kurdamas
viduramžių baugią rūmų intrigų atmosferą. Ši versija gerokai skiriasi savo
raiška nuo matyto J. Kurzelo versijos. Makbetas nužudo karalių, užima jo vietą,
o jį pakursčiusi žmona pamažu išprotėja. Filme laikomasi tradicinio V. Šekspyro
medžiagos, net veikėjai kalba poetizuota literatūrine kalba, lyg vaidintų
teatro scenoje. Režisierius nesistengia perteikti pilies ir viduramžių įprastą
kine vaizdinį, jis renkasi scenas statyti lokaliose menėse tarsi teatrui
suręstose specialiose statiškose scenose, o dinamiką atperka besikeičiančios
veikėjų intencijos, nuotaikos, veido išraiškos – čia juoda-balta spalvos itin
tinka, o poroje esantys Denzel Washington ir Frances McDormand (ypač ji!) labai
tiko šiems vaidmenims, nepaisant to, kad galbūt pagal Šekspyro dramą veikėjai
turėjo lyg ir būti perpus jaunesni.
Tam tikrų istorinių
neatitikimų visgi yra nemažai. Režisierius absoliučiai laikosi naujos Holivudo
nuostatos, kad norint gauti „Oskaro“ nominaciją, filme pagal aktorių kastingą
negali būti vien baltaodžiai ar be homoseksualių aktorių. Viduramžiuose neįmanomi
dalyką (turiu galvoje, juodaodžius veikėjus), šiandien ganėtinai tradiciškai
perteiktame „Makbete“ gali vaidinti tiek azijiečiai, tiek afroamerikiečiai,
tiek kitos rasės žmonės, ir tai neturi nieko bendra su medžiaga, tarsi aktoriaus
gymis yra atribotas nuo istorinės tiesos. Apie tai nemažai kalbėjo ir istorinių
romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Ar tai gerai? Aš nežinau, bet retkarčiais
dėl tos perdėtos diskriminacijos baimės nuvažiuojame iš kelio į takelį.
Nepaisant to, šis filmas telkiasi į meniškumo pusę, teatro mizanscenų
integracija ir panaudojimas šiame kine tampa raiškos paraku. Nežinau, kaip
kitiems, bet kol žiūrėjau šį filmą, visąlaik galvojau apie Ingmat Bergman filmą
„Septintasis ženklas“ (1957), kuris savo raiška ir dvasia smelkiasi į šį „Makbeto“
variantą.
Visgi filmas užsibaigia
taip, kaip ir Šekspyro drama: valdžios ir pripažinimo godulys veda prie
pamišimo ir tragiškos gyvenimo baigties. Žiūrėjau, ir galvojau, kad su šiuo
filmu viskas gerai: kaip gražu, kaip vizualu, kaip išraiškinga, tačiau
neaptikau (gal ir nereikėjo ieškoti) aktualizacijos su šiais laikais aliuzijų.
Ar galėčiau pasakyti
daugiau nei bestselerio „Homo Sapiens“ autorius Y. N. Harari? Kodėl iš
viso pasaulio mokslininkai, kaip susitarę, vakciną greitai išrado skirtingose
žemės kampeliuose ir atsirado pasaulinė vakcinacija, o politiniai manevrai ir
skirtingi pandemijos įveikimo būdai taip ir liko konkuruojančių kvailų
politinių intrigų žaisliuku? Nebekalbėsiu apie nesuderinamumus mūsų Lietuvoje,
kai buvo (ir tebėra) įvesti draudimai ir ribojimai. Su tuo nelogiškumu, manau,
susidūrėme kiekvienas. Ir tai nėra vien iš geros valios, tai, tikriausiai, kaip
ir sako citatos autorius, iš žmogaus, gavusio valdžią ir sprendimo galimybę, kvailumo,
o aš pridursiu, kad dar ir diletantiško naivumo.
Kine sukurta daug filmų apie
suaugusiojo ir vaiko draugystę bei santykius. Visada žiūrėdamas tokius filmus
galvoju, ar tokia draugystė visada buvo, yra, bus lygiavertė? Ar toks mano klausimas
apskritai teisingai užduodamas? Išeidamas iš kino salės dar kurį laiką
apmąsčiau tai, ką iš tikrųjų pamačiau žiūrėdamas Mike Mills filme „Drąsiau
drąsiau“ (angl. C‘mon C‘mon) (2021), kuriame pirmuoju smuikeliu
griežė aktorinio talento kaip visada nestokojantis aktorius J. Phoenix. Tiesą sakant,
seniai buvau matęs M. Mills filmą „Pradedantieji“ (2010), pastarasis buvo labai
mane nustebinęs gerąja to žodžio prasme, naujausias darbas taip pat.
Istorija, nufilmuota
retro (juoda-balta) spalvomis, perteikia būtent pagrindinio veikėjo Džonio,
vidutinio amžiaus ir ne itin sėkmingo vyruko, pilką ir depresyvią gyvenimo
kasdienybę. Keliaudamas po JAV įvairiausius miestus, jis kalbina vaikus,
užduodamas pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus ir po to iš įrašų
kuria savo laidas. Gyvenimas pasisuko taip, kad jis vieną vakarą paskambina
seseriai, su kuria nesikalbėjo ilgą laiką po motinos mirties. Galiausiai jis ją
aplanko ir padeda prižiūrėti devynmetį sūnų, pasižymintį lakia vaizduote ir
vaikiškomis hiper ambicijomis bei užsispyrimu. Kol sesuo tvarko savo vyro
psichiatrinius reikalus, Džonis lieka vienui vienas su sesers sūnumi, vėliau
jiedu keliauja į Niujorką ir visa tai tampa ilga kelione į savęs pažinimą ir
atsivėrimą tiek berniukui, tiek pačiam Džoniui.
Nuostabiausias filme
dalykas yra tai, kad režisierius nesistengia linksminti ar kurti kokio nors
šiuolaikiškai pamokančio herojinio epo, čia nerasite super talentingų su
kriminaliniais nusikaltimais kovojančio „Vienas namuose“ vaiko tipažo. Natūralistiniu
būdu, sakyčiau, kiek ir save pamenu, atskleista ypatingo vaiko jautrumas,
nevaržoma vaizduotė ir elgesys. Džonis savaip yra suaugęs vaikas, pamiršęs
daugelį dalykų. Galima sakyti, kad iš dalies tai filmas apie tai, kas yra
tėvystė ir kad ji neprognozuojama ir neišmokstama iš jokių vadovėlių, bet
tiksliau – tai brandos psichoterapinė istorija. Džonis kaskart apmąstydamas su
vaiku praleistą nelengvą iššūkių dieną suvokia šį bei tą apie save: kodėl jis
ilgą laiką su seseria pykosi dėl nieko, kodėl jis neturi žmonos ir tvarių
santykių, ir t. t. Šis vaikas, kitaip sakant, Džoniui padaro esminį brandos
lūžį, kuris žiūrovui perteikiamas viltingai, bet truputį melancholiškai. Gražūs
pilki didmiesčių vaizdai puikiai rezonuoja su augančių ir bręstančių veikėjų kylančiais
ir žlungančiais lūkesčiais, o jausmas toks, kad pasaulis, kuris lyg ir
pažadamas jaunam žmogui, ima ir pamažu jį nuvilia. Kodėl? Dėl to, kad tai, ką
mes planuojame, nebūtinai išsipildo.
Šiame išmintingame filme,
kur vyrauja gerai išrašyti gyvi ir organiški dialogai, nuskamba frazė apie
atsiminimus. Džonis sako vaikui, kad po daugel metų tu net neprisiminsi arba
atsiminsi mūsų pažintį tik kaip per rūką ir viskas vis vien išdils, nes mes
gyvename akimirkoje ir kaskart atmintis traukiasi, dyla... Berniukas prieštarauja,
jis atstovauja vaikiškam naivumui, kurį Džonis yra pamiršęs. Man visgi šis
filmas pirmiausia apie sau duotus pažadus, apie atmintį ir akimirkos grožį,
apie užstrigimą praeityje ir bandymą iš jos ištrūkti patiriant kažką naują.
Labai gerai subrandintas filmas visomis prasmėmis: dialogai, prasmė, nuotaika, egzistencinė-filosofinė
idėja ir, žinoma, nebanaliai perteikti santykiai, kurie nieko bendro neturi su
nusaldintais Volto Disnėjaus happy end variantais. Šiame filme nėra
nugalėtojų ir herojų, yra tik akimirkos pajautimas ir procesas, kuris žiūrovui
sukelia ne tik emocinį krūvį, bet ir leidžia pačiam įvertinti, kokia galinga
yra dabarties akimirka ir kokia galinga gali būti praeitis. Dvi skirtingos
kartos, skirtingi požiūriai, skirtingi kūnai ir patirtys – vienas vaikas, kitas
subrendęs vyras – abiem lemta prisipažinti, kad išsigąsta, gėdijasi ir trokšta
meilės lygiai tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Juslingas ir
įtaigus momentinis filmas, kuris lengvai nepasimirš.
Šį paveikslą aptikau
visai netikėtai. Nužvelgiau ir perėjau prie kitų internetinių atsitiktinumų,
tačiau teko sugrįžti atgal. Kažkuo užkabino. Atviras ekshibicionizmas, o gal
XIX amžiaus pabaigos impresionizmo atšvaitai? Gal tas perdėtas lietuviškas drovumas
(iki šiol nesuprantu, kaip reiktų deramai atskirti erotiką nuo tapomo nuogo kūno
akto?) Ar tai ne tas pats? Tyrinėti ir perteikti tomis spalvomis, pasirinkta
perspektyva savo matymo santykį su subjekto fiziniu kūnu?
Danų tapytojas, dailininkas
Laurits Regnes Tuxen (1853-1927) gali pasigirti tiek marinistiniais,
tiek aktiniais darbais, bet labiausiai tuo, kad jis tapė ir Anglijos
karališkąją šeimą. Peržiūrėjau jo darbus. Labiausiai įstrigo šis. Iš tamsos,
lyg nuo teatro užkulisių žvelgiama į apsirengusių ponų dailininkų galerą pro
tamsų išraiškingo vyro formas, tarsi jis būtų užuolaida, o kartu tapoma iš
atsitiktinai neparankios „pastatytos“ pozicijos.
Prancūzų kriminalinė
komedija su legendine prancūzų aktore Isabelle Huppert „Dylerė“ (pranc. La
Daronne) (2020) daug kam per LRT televiziją tapo tikra vakaro pramoga. Tikriausiai
šį filmą būčiau pražiopsojęs, jeigu ne pagrindinė aktorė. Tiesą sakant, sunkoka
atsiriboti nuo I. Huppert pačių stipriausių vaidmenų – sugedusi kalė
intrigantė, kuri geba aistringai manipuliuoti kitais, pvz., filmuose „Ji“ arba „Pianino
mokytoja“. Tokie vaidmenys išties įsimena ir vis sunkiau patikėti, kad aktorė
suvaidins ką nors neįtikėtinai švelnaus ir jautraus. Mano akyse ji nepataisoma
kino veikėjų monstrių aktorė. Šiame filme ji taip pat ne iš kelmo spirta.
Kriminalinėje komedijoje veikėja
dirba policijoje, kur padeda pareigūnams ir detektyvams sekti arabų
nusikaltėlius. Jų pokalbius ji verčia į prancūzų kalbą, tačiau gyvenimą
apkartina finansinis sunkumas, sunkiai prieglaudoje serganti motina. Būdama
inspektoriaus meiluže, ji vis tiek įsivelia į narkotikų tinklą ir apsukriai
sugeba pervežti pusantros tonos hašišo į savo rūsį ir jį prakišti per tuos
pačius arabus... Apsimetusi musulmone, turtinga ir įtakinga, ji nesunkiai
susikrauna kapitalą. Priešingai nei amerikietiškose tokio tipažo filmuose,
šiame viskas baigiasi pagrindinės veikėjos naudai. Filmas neišvengia
nuspėjamumo, siužetas neoriginalus, paremtas vos viena intriga (kada veikėja
pagaliau įklius į teisėsaugos nagus ir suklups?), tačiau kuo toliau žiūri, tuo
labiau tampa aišku, jog bus tiesiog happy end, nes sunkiai gyvenantiems
skurstantiems galima pasinaudoti kriminaliniais įrankiais (bent laikinai), kol
bus atsitiesta gyvenimo kelyje.
Spalvingas prancūzų
filmas siūlo absoliučią detektyvinę pramogą. Neforsuoja ir neperspaudžia
komedijos rėmų, nedaro iš to parodijos. Smagu žiūrėti į pagrindinę veikėją
(moterį!), kuri apsuka pareigūnus apie pirštą, kad net beveik galima
romantiškai pasižiūrėti į nusikalstomą pasaulį. Visgi filmas neturi jokio
tikroviškumo, jis skirtas masėms. Tikriausiai tiek turiniu, tiek raiškos
formomis filmas nieko nenustebins, tiesą sakant, nieko neprarasite, jeigu
nepamatysite, bet nieko nenutiks, jeigu ir pažiūrėsite.
