Filmas: "Zomša" / "Le daim" / "Deerskin"

 

Sveiki,

Bandau pasivyti laiką žiūrėdamas prieš kelerius metus rodytus Kino pavasario filmus, kurių negalėjau anuomet dėl laiko stokos sužiūrėti, teko rinktis kitus filmas arba buvo nesudominę. Visgi prancūzų režisieriaus Quentin Dupieux juodojo humoro komediją „Zomša“ (pranc. Le Daim) (2019) norėjau pamatyti dar anuomet, tačiau pasirinkau kitą filmą, bet neapleido jausmas, jog būsiu kažko netekęs. Vakar bandžiau šį filmą suvirškinti, tačiau žiūrėdamas vis stebėjausi, kaip šis išliaupsintas filmas absoliučiai nesižiūri, o mano namiškiai keikdamiesi pabėgo į kitą kambarį mane iškolioję, kad ir vėl parinkau prastą juostą. Visgi pažiūrėjau sukandęs dantis iki galo.

Istorija pasakoja apie keistą barzdotą vyruką, kuris brangiai nusiperka iš elnio odos pagamintą kaubojišką striukę, nesibodi visiems provincijos miestelėnams demonstruotis ir yra aklai atsidavęs savo fetišui. Galiausiai žmonai užblokavus sąskaitą, jis pinigų bando prasimanyti iš vietos baro padavėjos, kuri mano, jog paslaptingas vyrukas filmuoja įstabų eksperimentinį filmą, todėl melžia iš savo bankomato ir jį šelpia. Vyrukas abejingas viskam, išskyrus savo zomšinei striukei, kuri dar su juo ir kalbasi bei įsako sunaikinti visas kitas striukes, nes ji, supraskite, yra karalienė ir nori būti vienintelė...

Iš pradžių pamaniau, kad filmas įtrauks, atsiras trilerio ar siaubo motyvų, maniausi, kad man iš tikrųjų patinka juodasis humoras, simboliai ir metaforos, tačiau purkštavau žiūrėdamas šį beskonį absurdą. Žinote, būna tokių super gerų filmų, festivalio favoritų, kurių crazy idėjos nesuprantamos, tačiau kažkaip žiūrėdami patiriame euforiją, nes asmeniškai atrandame toje kakofonijoje dalį tiesos, tačiau, Dieve brangus, „Zomša“ yra totalus beaistris niekalas. Čia tikriausiai genialumas turėjo būti kalbanti striukė ir vyrukas, kuris spjauna į viską ir tampa striukės vergu? Parabolė tikriausiai tame, kad visi esame savo daiktų ir aistrų vergai, linkę aukoti žmones, laiką ir save vardan... striukės šiuo atveju, kol tos aistros mus pražudo. Tikriausiai tie statiškai įžūlūs antžmogiški vaizdiniai turėjo įaudrinti žiūrovą, pvz., nusižudęs viešbučio administratorius, ventiliatoriaus sraigto sparnu kapojamas arbūzas bei užkasamos striukės duobėje... Atleiskite, absoliučiai nejuokinga. Tai man priminė beskonį, šaltą švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmo negyvumą, kai į rimtus reikalus bandoma žiūrėti kažkaip teatralizuotai, prikaišiojant neįdomių lėliškų simbolių ir iš paprastumo padaryti genialumą. Nežinau, absoliučiai nusivyliau šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paralelinės mamos" / "Madres paralelas"

 

Sveiki,

Buvo laikas, kada tikrai sirgau ispanų kino legendos Pedro Almodovaro filmais. Žiūrėjau viską iš eilės, verčiau į lietuvių kalbą ir rekomendavau, tad nepraleidžiu progos pasižiūrėti kaskart naujausių jo kino darbų. Paskutinis darbas, kurį mačiau, berods buvo „Skausmas ir šlovė“, kuris reziumavo P. Almodovaro kino pagrindinius leitmotyvus bei jo asmeninio gyvenimo gaires, pastarasis lyg ir patiko, tačiau nepasakyčiau, kad itin, nors kino kritikai negailėjo šiam kino filmui pagyrų. Naujausias jo filmas „Paralelinės mamos“ (ispan. Madres paralelas) (2021) tęsia P. Almodovaro mėgstamą moterų gyvenimo atsitiktinumo, intrigų, bendrystės bei pavydo temas.

Istorija pasakoja apie dvi motinas, kurios vienu metu pagimdo dukras. Galiausiai po gimdymo, prabėgus tam tikram laikui, Džanisė pastebi, kad jos vaikas nepanašus nei į ją, nei į jos tėvą, nei į nieką iš jos giminės, nes turi tam tikrų etninių bruožų. Galiausiai ji padaro motinystės testą, kuris patvirtina jos įtarimus, tad ji nusprendžia susirasti Aną, su kuria kartu gimdė, ir su ja susidraugauti... Kuo viskas pasibaigs? Ar ji pasakys tiesą? Ko Džanisė iš tikrųjų siekia prisigretindama prie Anos? Šie esminiai klausimai yra tie, kurie išlaiko intrigą. Pagrindinį vaidmenį atlieka Almodovaro mūza Penelope Cruz, dėl kurios, manau, daugelis kino gurmanų ims ir pažiūrės šį filmą.

Moterų vaikų ir sukeitimo tema primena įprastinius Lotynų Amerikos muilo operos elementus. Almodovaras ir toliau kuria savo filmą tarsi jis vyktų tam tikrame lėlių namelyje, jis pagalvoja apie ryškias interjero detales, rūbus, mėgsta vaizduoti stambiu planu aktorių veidus, nevengia aistringo intymumo. Šįkart istoriją, sakyčiau, bandoma paįvairinti ispanų istoriniais siužetiniais vingiais. Džanisė tyrinėja savo šeimos istoriją, ji žino, kad jos seneliai buvo nušauti kaime esančiuose laikuose, ji nusamdo savo meilužį, kad šis su darbuotojais aptiktų šiuos palaikus. Iš tikrųjų iki diktatoriaus Franko atėjimo, vykstant revoliucijai, vyko daug masinių žudynių, kurios paliete ištisas ispanų šeimas... Džasinei labai svarbi istorinė tiesa ir jos nužudyto senelio istorija, tačiau pati savo santykius su meilužiu, buvusia meiluže Ana mezga labai laisvamaniškai.

Almodovaro kaip visada neįrėmina savo veikėjų į vienus seksualinius įsipareigojimo rėmus, todėl ir šioji muilo opera atrodo labiau kaip pasaka, nei apeliuoja tikruosius žmogiškuosius instinktus ir psichologiją. Man sunku vertinti filmo visumą, nes jaučiu, jog kažkur per dešimtmetį dingo mano paties susižavėjimas P. Almodovaro kinu. Kol žiūri, atrodo, vėl esi Almodovaro spalvotame aistringame pasaulyje, kur vienintelis veikiantis veikėjų tiesos variklis yra aistra gyventi ir patirti dvasišką bei kūnišką ryšį su kitais, tačiau, atrodo, Almodovaro nieko naujo nepademonstruoja, kaip vien tik vis tą pačią kibirkštį tik vis kituose muilo operos siužetiniuose vingiuose. Pavyzdžiui, giminingasis pagal temas ir pasakojimo pobūdį prancūzų režisierius F. Ozonas man paskutiniu metu atrodo įdomesnis, nes labiau eksperimentuoja žanrais, temomis, atmosfera, o Almodovaro išlieka savo sukurto kino rėmuose.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas iškart ir visur" / "Everything Everywhere All at Once"

 Sveiki,

Pamenate tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą, kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau? Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart ir visur“.

Tiesą sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau, aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu, kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas, sakau jums tiesiai šviesiai.

Kad ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui, susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje, atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda, smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį, kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta, kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja mūsų jausmų visatas, o  režisieriai rado tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu, kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

2022 metų "Auksinio proto" sezoną laimėjo Severija Daugirdaitė

 Sveiki,

Nors Severija Daugirdaitė buvo apgaulinga, ji vis tiek sugebėjo laimėti šį sezoną ir tuo labai džiaugiamės, kaip džiaugėmės ir keista Arūno Valinsko ir Andriaus Tapino padovanota statulėle, kuri visus mus ir prajuokino, ir pradžiugino.

Sveikiname!

Jūsų Maištinga Siela

Tautiniai moterų latvių, lenkų, ukrainiečių, estų, lietuvių rūbai / Traditional clothes Latvian, Estonian, Lithuanian, Polish, Ukrainian

 Sveiki,

Pridedu ukrainiečių, lenkų, lietuvių, latvių ir estų moterų tautinių rūbų pavyzdžius. Tokius rūbus dėvėdavo jaunos, netikėjusios merginos. Ištekėjusių moterų rūbai šiek tiek skiriasi. Gal kam pravers šis netikėtai man iššokęs facebooke eskizas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkaitai laive" /"Kapringen" / "A Hijacking"

Sveiki,

Žiūrėdamas danų režisieriaus Tobias Lindholm filmą „Įkaitai laive“ (dan. Kapringen) (2012) nenustojau galvoti apie geriausius danų kino perlus, kuriuos teko matyti per pastaruosius dešimt metų. Šis režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius prisidėjo prie ne vieno puikaus danų kino projekto, tačiau pats režisuoja ne taip jau ir dažnai. Tai antrasis matytas jo darbas ir jis šiek tiek mane nuliūdino, nes tikėjausi šio bei to daugiau nei vien tik įkaitų dramos laive.

Prisimenat tuos laikus, kada prieš 10 ir daugiau metų Indijos vandenyne, prie Afrikos krantų, siautėjo Somalio piratai, kurie grobdavo laivus, o vėliau prašydavo išpirkos? Šioji istorija būtent iš šios epochos ir ji pasakoja ilgą danų krovininio laivo dramą, kuri filme tęsėsi daugiau nei 100 dienų. Iš tikrųjų istorija, kad ir kokia atrodytų žmogiška, visgi fokusuojamasi ir į verslininko asmenines ambicijas. Žymus magnatas bendradarbiauja su šios srities specialistu, kuris patarinėja derybose su piratais, derinamasi dėl kiekvieno milijono. Tiesą sakant, filmas bando sufokusuoti esminę problemą: kiek ambicingam ir emocingam verslininkui yra svarbūs pinigai ir kiek jo pagrobti darbuotojai? Kita istorijos pusė yra piratų su pagrobėjais gyvenimas laive, o ten santykiai gana „banguoti“. Atrodo, pagrobėjai susidraugauja su užpuolikais, tačiau netekę kantrybės gali padaryti bet ką. Baisios sanitarinės sąlygos ir alinančios ilgos derybos nieko gero nežada ir tik laiko klausimas, kuri pusė pasiduos.

Man, mačiusiam ne vieną aštraus trilerio siužeto filmą apie įkaitų dramą, ši susižiūrėjo be didesnės intrigos. Galbūt tikėjausi, kad danų kino mokykla atitolins nuo holivudinės receptūros, pavyzdžiui, kaip gerai pavyko sukalti tam pačiam režisieriui militaristinę dramą „Karas“ (2015), pastarasis mane įtraukė psichologiškai, buvo įdomesnės kompozicijos, o „Įkaitai laive“ žiūrėjosi kaip holivudinės kalvės produktas. Visgi neatimsi vieno, jog pabaiga filmo, kai piratas išplėšia iš veikėjo brangų kryželį ir paleidžiama pirmoji kulka, nustebina ir tai tikriausiai geriausias viso filmo akcentas, ir gana gyvenimiškas: iki tikslo ir laisvės lieka tiek nedaug, vos vienas plaukelis, bet tam tikra sentimentali klaida gali kainuoti visą gyvenimą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Ko negalima vaikams ir kvailiams daryti internete? Klaipėdietė Kristina Kripa jau žino šį atsakymą (N-18)

 Sveiki,

Aš vėl su savo pamokslais. Bet gal ne tiek Jums, kiek sau pačiam, bet jeigu esate išmintingi, galite ir jūs pasimokyti. Šiaip įrašo šio nebūčiau daręs, bet peržiūrėjau puikų politikės Aušros Maldeikienės įrašą, kuriame ji didžiuojasi ir džiaugėsi, jog jai kažkada teko galimybė studijuoti Maskvos universitete, kuriame mokėsi didžiausi Sovietų Sąjungos protai. Maldeikienė aiškiai įraše papasakojo ir išdėstė argumentus, kodėl tas universitetas buvo geras, bet tą pačią dieną jos profilyje randu jaunos merginos iš Klaipėdos, kuri facebooke pasivadinusi Justina Kripa (tikriausiai pavardės trumpinys), kuri baigė Klaipėdos Hermano Zudermano gimnaziją, vėliau ir, kaip nurodyta profilyje, mokėsi Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje. Nežinau, ko moko socialiniuose moksluose ir ar mergina juos baigė, tačiau jos žinutė Aušrai Maldeikienei daugiau nei aiški.

Vis nesuprantu tų kvailių, kurie rašinėja protingiems politikams štai tokias pilnas keiksmų, beraštybės pertekliumi pradvisusius įrašus. Jie ką, argi nemato, kad visa tai plačiai viešinama ir skelbiama, kad tie įrašai kaip blogas tvaikas vilksis į tavo būsimą darbą (socialinį?!), juos skaitys tavo pirmasis, antrasis ir visi vyrai, kuriuos turėsi, ir tavo vaikai, o tu, vištele, net nesuvoki, kad viskas sugrįžta atgal vienu google paspaudimu. Visgi, vaikučiai ir brangūs skaitytojai, nedarykime internete tokių šposų, dėl kurių tenka vėliau gailėtis.

Jūsų Maištinga Siela