Knyga: Jerome David Salinger "Rugiuose prie bedugnės"

 J. D. Salinger. „Rugiuose prie bedugnės“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 270.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai legendinis amerikiečių rašytojas Jerome David Salinger (1919-2010) 1951 metais išleido romaną Rugiuose prie bedugnės (angl. The catcher in the rye) tikriausiai nė nesapnavo, jog jo literatūra padarys nepataisomą poveikį ištisoms jaunuomenės kartoms. Romanas iš pradžių skirtas tik suaugusiems beregint tapo paauglių ir jaunuolių maišto manifestu, nes anuomet puikiai atliepė XX amžiaus jaunuolių būsenas ir jausenas.

 

Negana to, ši knyga turėjo poveikį ir vėlyvosioms sovietinėms kartoms, o apie pagrindinio veikėjo Holdeno Kolfildo tapatumą ir įtaką grupei Fojė yra pasisakęs ir pats Andrius Mamontovas. Anų laikų sovietinėje verstinėje literatūroje nebūta daug marginaliosios literatūros, kuri kalbėtų apie jaunuolių problemas, seksą, maištą ir atskirties jausmą, todėl Rugiuose prie bedugnės tapo ir po Geležine uždanga esantiems pirmiesiems skaitytojams šioks toks paguodos talmudas, žodžiu, kitokia literatūra. Šiuo metu ši kultinė knyga yra nagrinėjama mokyklinėse programose ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

 

Prisimenu, kai pirmąkart perskaičiau Rugiuose prie bedugnės. Man tada buvo 15 metų ir šioji knyga absoliučiai nepatiko. Aš jos tiesiog nesupratau, iš anų dienų perspektyvos neturėjau jokio tapatumo jausmo su H. Kolfildu, tačiau skaitant dabar, prabėgus tiek daug laiko nuo pirmojo įspūdžio, požiūris labai pasikeitė. Visų pirma knyga labai įdomus kūrinys kaip kultūrinis reiškinys, o antra – pamačiau literatūrinį talentą ir visus šios knygos „užkaborius“, kurių neįstengiau įvardyti ir pamatyti būdamas penkiolikos.

 

Istorija pasakoja apie paauglį Holdeną, kuris pakeitęs jau tris mokyklas, mokosi prestižinėje mokykloje, tačiau po lemtingos klaidos yra vėl išmetamas. Jis bijo grįžti namo ir pasakyti tėvams, jog ir vėl juos nuvylė, nes tėvai jį išsiųs į karo mokyklą. Gyvendamas studentiško stiliaus bendrabutyje, jis dangsto savo draugus, rašinėja už juos rašto darbus, nes tik literatūra jam sekasi gerai, tačiau neatrodo, jog Holdenas gebėtų pasirūpinti savo reikalais. Netrukus ima ryškėti jo maištingumas, keisti paaugliški įsitikinimai apie pasaulio gerumą ir žmones. Salingeris per Holdeną perteikia, sakyčiau, jaunuoliams būdingą baikštumą ir atžarumą, kuris virsta į stačiokišką ir jaunuoliams būdingą brutalų santykį su aplinkiniais ir pasauliu.

 

Holdeno poziciją išsako ir jo kalba, kuri anuomet literatūroje dar nebuvo tapusi standartu. Paaugliška, vulgari ir stačiokiška kalba pasižymi žeminančia tonacija. Čia suskamba ir keiksmai, ir merginos vadinamos mergšėmis, kalbama apie pederastus ir iškrypėlius, nes anuomet būta tik tokio socialinio žodyno. Visą tą buitinį slengą perteikia vertėjas Povilas Gasiulis ir šių dienų kontekste toji kalba vis dar atrodo gyva ir natūrali.

 

Net nekyla abejonių, jog Holdenas persunktas vienatvės, jis nėra „įleidžiamas“ į suaugusiųjų pasaulį, nors beveik viena koja gyvena jame, nes priima sudėtingus sprendimus, nors ir kvailokus, yra atlaidus savo klaidoms, tačiau be galo reiklus ir kritiškas aplinkiniams. „Man atrodo taip: jeigu žmogus nekvailas ir supranta humorą, jam nusispjaut, ar jo lagaminai geresni, ar blogesni. Bet taip nėra. Užtat aš ir gyvenau vienam kambary su tuo bukagalviu benkartu Stredleiteriu. Jo bent lagaminai buvo ne prastesni už mano (p. 140)“. Sakyčiau, nūdienos jaunuoliai taip pat nieko nesiskiria: daug lūkesčių kitiems ir mažai atsakomybės bei savidisciplinos, todėl kai kurie infantilūs Holdeno įsitikinimai, kaip antai vertinti žmones pagal jų lagamino  kokybę, atrodo kvailoki, tačiau puikiai iliustruoja jaunuolišką kategorišką būdą.

 

Kitą vertus, Holdenas turi ir savito gerumo. Paskutinius dolerius jis švaisto vienuolėms, sutiktoms tiesiog mieste, nevertindamas pinigų, jis juos taško tai kairėn, tai dešinėn, ir ne visada tik savo naudai, jis gerbia silpnesniuosius, nors jo kaip pasakotojo kalboje yra daug menkinančios leksikos.

J. D. Salinger

 

Holdenui rūpi saugoti vaikus nuo bedugnės, kuri knygoje (išėmus iš vienos dainelės citatą apie rugius) įgauna blogio, pavojaus, slenksčio metaforas. Kalbėdamas su seserimi Fibe, Holdenas galiausiai nenorom atskleidžia, kad labiausiai už viską pasaulyje jis norėtų stebėti, kaip nekalti, tyri vaikai žaidžia rugiuose prie bedugnės ir kad jis galėtų juos ganyti ir prižiūrėti, jog šie neįkristų į prarają. (Keistas noras, turint galvoje, kaip Holdenas „rūpinasi“ savimi). Bedugnė nebūtinai simbolizuoja mirtį ir blogį, veikiau tai takoskyra tarp tyro vaikiško pasaulio ir klaidų bei nuodėmių pilno suaugusiojo apsunkinto gyvenimo. Pats Holdenas jau „žino“ bedugnės „skonį“, žino, ką reiškia daryti klaidas, jaustis kaltu, jis beveik jau perėjęs į suaugusiųjų pasaulį, tačiau potraukis saugoti vaikus nuo bedugnės, sakyčiau, yra to saugaus ir tyraus, nesugadinto pasaulio ilgesys.

 

„Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą (p. 239).“ Tokius žodžius Holdenui pasako patikimas buvęs literatūros mokytojas Entolinis, kuris nakčiai priima Holdeną, nes supranta jo sudėtingą padėtį. Kadangi Holdenas dar tik besiformuojanti asmenybė, akivaizdu, kad jis apsėstas iliuzijų ir idealų. Ir ne vien dėl bedugnės. Knyga parašyta ne tiek daug laiko praėjus Antrajam pasauliniam karui, paties Holdeno vyresnysis brolis dalyvavo kare ir Holdenas nesupranta, kaip nesipriešinant sistemai galima žudyti kitą žmogų, veikėjo nuostata tokia: geriau mirti, nei eiti į karą. Vėliau toks manifestas turės nemenkos įtakos Vietnamo karo šauktiniams Amerikoje po kelerių dešimtmečių nuo knygos pasirodymo.

 

Holdenas empirikas, jam svarbu žinoti, kur dingsta žiemą paukščiai iš ežero Centriniame parke, jam svarbu pažinti moteris, gerti ir rūkyti, nes tai yra jo tapatybės dalis, kaip ir nauja medžiotojo kepuraitė, kuri simbolizuoja maištą, nes ją nešioja snapeliu į nugarą. Bet visgi prieš ką kovoja Holdenas? Iš pažiūros jis pasyvus maištininkas, jis kovoja ne tiek savo veiksmais, nes veiksmų ir elgesio plotmėje jis renkasi pražūtingus, destrukcinius sprendimus. Nors veikėjas tapo maišto simboliu daugeliui jaunuolių, visgi jo kova yra vertybinė kova t. y., Holdenas nenori susitaikyti su sisteminiais dalykais, nenori prisiimti atsakomybės, netgi priešingai – jis siūlo Selei, vienai iš savo merginų, viską mesti ir tučtuojau automobiliu patraukti į Vakarus. Spontaniškas paaugliškas idealizuotas elgesys, laisvės troškimas ir nepamatuoti sprendimai pas Holdena yra neatsitiktiniai, nes Holdenas tiesiogiai yra pažinęs mirtį, todėl pasąmoningai suvokia gyvenimo trapumo ir laikinumo kainą. Holdenas yra netekęs brolio Elio ir taip pat regėjo pro langą iššokusio jaunuolio lavoną, todėl toji pažintis jį traumavo ir pakeitė. Kitaip sakant, bedugnė įgauna ir dar vieną reikšmę: mirties ir laikinumo juodąją burną, kuri praryja gyvenimą.

 

Šiaip Rugiuose prie bedugnės nuostabus kūrinys ir man nuoširdžiai gaila, kad dabar didelė dalis mūsų mokinių nėra pajėgūs apmąstyti daugelį išplėtotų romano prasmių, nes pripratę prie tiesioginių tekstų, kurių pagrindinė mintis ir idėja jau žinoma perskaičius vos pastraipą. Deja, Rugiuose prie bedugnės toks plokščias nėra. Sakyčiau, netgi tai psichologinė knyga, kurioje regime su mirtimi susidūrusį Holdeną, kuris visomis išgalėmis bando pajusti pasaulio gerumą, priešinantis gyvenimo schematiškumui ir įrėminimui, nes įrėmintas pasaulis atima gyvenimo džiaugsmą. Holdenas tą supranta, todėl jis elgiasi ne pagal taisykles ir primestus lūkesčius, o intuityviai ieškodamas šešėliuose gyvenimo tyrumo... Beje, Suvalkijoje, Sudargo krašte, iš kurio kilo Salingerio protėviai, yra atidarytas nuostabus simboliškas paminklas – nuo kalvos atsikišęs Salingerio takas, kuris liudija apie saugomą ir ganomą gerumą, kad neįkristume į bedugnę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "(Ne)tikros prancūziškos vestuvės" / "Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?"

 Sveiki,

 

Kai amerikietiškomis komedijomis dažnai nusiviliama, tą reikalą gali išspręsti prancūziškos komedijos ir viena iš tokių, kuri man patiko, yra „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ (pranc. Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?) (2014), kuri jau yra sulaukusi ne tik žiūrovų pripažinimo, bet ir kitų filmo dalių. Prancūzų režisierius Philippe de Chauveron gana hiperbolizuotai perteikė Europos problemas, susijusios su migrantais bei rasizmu.

 

Istorija pasakoja apie pasiturinčią prancūzų šeimą, kurioje viena po kitos išteka dukterys už skirtingų rasės ir religijos atstovų. Viena iš jų išteka už azijiečio, kita už žydo, o dar kita už musulmono. Tėvams tai tikras smūgis, nes jie nuo seno puoselėjo senas buržuazines prancūziškas tradicijas, todėl per šventes paruošti maistą ir išvengti rasistinių juokelių jiems per sunku. Nuolat kyla kuriozinės nesąmonės, kurios gerai iliustruoja vakarų europietišką dvilypumą kitataučių atžvilgiu, pašiepia pačius prancūzus. Visgi šeima turi ir ketvirtąją dukrą, į kurią deda didžiules viltis, tačiau tėvai nė neįtaria, kad jai pasipiršo emigrantas iš Afrikos... Kaip tėvai priims į savo šeima dar ir juodaodį?

 

Iš tikrųjų filmas verčia iš koto, man labai patiko tas kandus prancūziškas humoras. Kitą vertus, tenka pripažinti, kad filmo pirmoji pusė buvo kur kas labiau pavykusi, o antroji filmo dalis pakrypo narpliojamo naratyvo pusėn ir čia režisierius neišvengia banaliausių komedijos klišių, pvz., rasistas tėvas su jaunikio tėvu iš Afrikos susiruošia žvejoti, o bežvejodami ima ir susidraugauja, nors buvo labai priešiški. Silpna filmo pabaiga, nuotakos bėgimas nuo altoriaus ir tėvų kivirčai nebesižiūri taip linksmai ir įdomiai, kaip žiūrėjosi tos scenos, kai tėvas bando būti pakantus žydui, musulmonui ir budistui. Visgi tai viena linksmiausių komedijų, kokią mačiau šį rudenį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už borto" / "Overboard"

 

Sveiki,

 

Dar vienos komedijos perdirbinys, kurį režisavo Rob Greenberg yra filmas „Už borto“ (angl. Overboard) (2018), kuris pasakoja apie vienišą dviejų dukterų mamą Keitę, kuri stengiasi susitvarkyti su vaikais ir kaip nors pabaigti slaugės mokslus, kad galėtų išlaikyti vaikus. Per lemtingą atsitiktinumą ji paplūdimyje randa atmintį netekusį turtuolį Leonardą, su kuriuo konfliktavo. Iš paiko dykumo ji sukuria keistą istoriją, jog Leo yra jos vyras ir parsivedusi namo jį apgyvendina palėpėje, dienomis duodama užduotį prižiūrėti savo vaikus...

 

Filmo idėja išties nebloga. Kas nenorėtų namuose turėti vergo, kuris nudirbtų visus juodžiausius darbus? Įdomiausia, kad šioje komedijoje Leo yra absoliutus mulkis, nes praradęs atmintį net nesistengia nieko sužinoti apie save ir savo praeitį, net nepasitikrina savo asmens dokumentų, nepavarto kokio nors normalaus šeimos albumo, o besąlygiškai tiki ir priima Keitės informaciją, nors ir jaučia diskomfortą gyvendamas palėpėje.

 

Kitą vertus, tai komedijos absurdo reginys, kuriame ir neturėtų (?!) būti kokios nors logikos, filmas skirtas absoliučiai masinei pramogai. „Už borto“ prisodrintas klišinių amerikietiškų anekdotinių situacijų, žavių ir savo amplua išmanančių Holivudo aktorių, tačiau šioji komedija, kad ir kaip skaidrintų nuotaiką, ji neturi didelės išliekamosios vertės ir beveik galiu duoti nukirsti pirštą, jog ji pasimes ir pasimirš panašių „lengvų“ filmų virtinėje.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Itališkas apiplėšimas" / "The Italian Job"

 

Sveiki,

 

Režisieriui F. Gary Gray buvo patikėta nelengva užduotis – perkurti populiarų ir kino klasika tapusį filmą „Itališkas apiplėšimas“, kurį 1969 metais režisavo Peter Collinson. Naujausiame „Itališkas apiplėšimas“ (angl. The Italian Job) (2003) versijoje pasakojama labai panaši nusikaltėlių keršto istorija, o jame nusifilmuoja tokios ryškios Holivudo žvaigždės kaip Charlize Theron ir Edward Norton.

 

Tiesą sakant, nesu didelis tokių trilerių mėgėjas ir šį filmą sužiūrėjau gerokai purkštaudamas dėl filme iki gyvo kaulų įsiėdusių kino klišių. Filmas absoliučiai holivudinio braižo, pasakojantis apie būrį gerai organizuotų plėšikų, kurie Venecijoje sumaniai apšvarina seifą, tačiau net ir tarp geriausių draugų yra vienas išdavikas, kuris apmulkina savo bendrininkus, o norėdamas išsisukti vieną iš jų nušauna. Po kurio laiko nušauto vyruko suaugusi dukra susiranda žudiką ir suviliodama bando įvykdyti kerštą...

 

Iš esmės šis gan dinamiškai nufilmuotas filmas savu laiku turėjo žiūrėtis gan neblogai. Čia netrūksta juokelių, veiksmo, sarkazmo ir trafaretinių kriminalinio pasaulio grimasų, bet iš esmės filmas, bent jau man šiandien, buvo ganėtinai nuobodus ir nuspėjamas. Pagrindinės veikėjos grožio standartas, besiseilėjantys dėl jos vyrukai su vaikėziškomis ir kvailomis savybėmis, kurios labiau tiktų komedijos komiksams, vedė iš proto. Naratyvas irgi labai primityvus. Visas filmas skirtas kelioms kriminalinėms operacijoms, tačiau viskas daugiau ar mažiau matyta ir girdėta, todėl visumoje filmas nuvilia. Suprantu, kad „Itališkas apiplėšimas“ buvo vienas iš tų pirmojo šio amžiaus dešimtmečių pamatinių filmų, davusių paspirties tokio žanro filmams kaip „Oušeno vienuoliktukas“ serijai ir pan., tačiau žiūrėdamas šį filmą vis graužiau save: dieve, juk reiktų žiūrėti geresnį kiną.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos diana: Sophie Ellis-Bextor and Wuh Oh - Hypnotized [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Žinau, žinau, ką galvojate apie mano muziką. Nors patinka daug kas, tačiau negaliu dažnai atsispirti tiesiog popsinėm dainom, nors lengvai galiu atsisakyti nežiūrėti komercinio kokio nors filmo. Gal dėl to, kad visur muziką girdime? Kitą vertus, pati Rūta Ščiogolevaitė yra sakiusi, kad pop muziką padaryti gerai yra didžiulio darbo ir įdirbio reikalaujantis darbas. Tiek to, nesiteisinsiu, o iškart pasakysiu tai, kas  šią visą dieną skambėjo galvoje. Ogi Sophie Ellis-Bextor ir Wuh Oh sukurta ir atlikta daina „Hypnotized“.   

 

Deja, kiek teko domėtis, daina nesulaukė itin didelio ir populiaraus susidomėjimo, tačiau retkarčiais ją galima išgirsti tarp naujų dainų. Daina apie meilės nusivylimą ir išsiskyrimą, apie išdavystę, tad toli gražu ne disco pop stiliui tinkanti medžiaga, tačiau daina gana harmoningai skamba elektroninės muzikos garsuose. Atlikėjai talkino Wuh Oh komanda, kurianti įvairią populiariąją muziką. Šįkart neaušinsiu klavišų ir iškart siūlau pasiklausyti kūrinio ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Žodžiai / lyrics

 

"Hypnotized"

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Here we go, at it again you see

This position is not for me

And it just wasn't meant to be

The decision is mine to leave you

 

'Cause I've grown so tired of the mind games you play

So warm in the night yet so cold in the day

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Here we go, at it again you see

This position is not for me

And it just wasn't meant to be

The decision is mine to leave you

 

'Cause I've seen the light and I'm moving along

It never was right and I'm done with your wrong

 

I've grown so tired of the mind games you play

So warm in the night yet so cold in the day

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiminimai" / "Memoria"

 Sveiki,

 

Auksinės palmės šakelės savininkas, režisierius iš Tailando Apichatpong Weerasethakul Lietuvoje taip pat turi savo kino gurmanų gerbėjų būrį. Pamenu kilusias diskusijas dėl jo „Kino pavasaryje“ filmo „Didybės kapinės“, nes vieni pasisakė, kad filmas labai subtilus ir įdomus, o kiti, kad pernelyg lėtas ir monotoniškas. Iš tikrųjų Apichatpong Weerasethakul kuria savitą filmą ir tą galime įsitikinti žiūrėdami jo naujausia darbą „Atsiminimai“ (pačiame „Kino pavasaryje“ paliktas originalusis pavadinimas „Memoria“)  (ispan. Memoria) (2021).

 

Jeigu ir nesate lėto ir mąslaus, kone meditacinio kino mėgėjais, jūs tikriausiai žiūrėsi šį kūrinį dėl Tildos Swinton pasirodymo. „Atsiminimai“ nufilmuoti Kolumbijoje, dalis Bogotoje. Bogota savita sostinė, nes palyginus su kitomis sostinėmis yra ganėtinai aukštai kalnuose, todėl visai nenustebau, kai pagrindinė veikėja Džesika kreipdamasi į vieną iš gydytojų dėl pagalbos užmigti psichotropinių vaistų gauna gydytojos atsakymą: „Šiame mieste daug kas patiria haliucinacijas.“

 

Pačią istoriją galima apibrėžti, jog tai apie veikėją, kuri viešnagės dienomis lanko sunkiai sergančią seserį. Džesika gana neblogai kalba ispaniškai, tačiau filme ji tarsi pasimetusi ir išsiblaškiusi, nuolat girdi keistą ir ją gąsdinantį garsą. Galiausiai ji lankosi pas jauną specialistą, kuris bando nustatyti šio garso kilmę. Džesika vaikštinėja po Bogatą, baidosi šunų ir apžiūrinėja draugės archeologės prieš 6000 metų mirusių žmonių palaikus, ypač vienos mergaitės, kurios galvoje didžiulė skylė. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog tas garsas, kurį girdi Džesika, turi tiesioginių sąsajų su skyle galvoje. Trečiajame reikšmingame epizode Džesika sutinka ant upės kranto vietinį gyventoją asketą, kuris darinėja žuvį, su juo leidžiasi į pokalbį, kol galiausiai ji ima suprasti visų šios keistos kelionės simbolių, garsų ir pojūčių prasmę... 

 

Filmas tarp mokslinės fantastikos ir meditacijos, tarp aiškių fizinių ir metafizinių patirčių. Tiesą sakant, neretai šioje lėtai vykstančioje istorijos eigoje jutau A. Tarkovskio kino ištarmes ir raiškos būdus. Režisierius aiškiai linkęs į misticizmą, tą rodo ne tik šis filmas, bet ir ankstesnieji darbai. Puiki ir subtili Tildos Swinton vaidyba, pastaroji perteikė sutrikusios, pasimetusios, dažnai tiek savo jausmų ir būsenų nesuvaldančios bei svetimos kultūros terpėje besiblaškančios ir beveik visada nepatogiai besijaučiančios veikėjos disharmoniją. Švykių ne kažin kiek čia rasite, tačiau istorijos gylis ir visuma vis tiek nustebina, kiek per mažai galima papasakoti daug. Tyčia nutylimi beveik visi Džesikos socialinio statuso įvardijimai: ar ji ištekėjusi, ar turi vaikų, šeimą, kokia tikroji jos profesija – viskas eliminuojama, lieka tik veikėja, bandanti savo juslėmis ir galimai šeštuoju pojūčiu suvokti, kas su ja darosi.

 

Filams yra tarsi vienas ilgas ėjimas veikėjos vidinio su(si)vokimo link, tai, sakyčiau, genialiai puiku, nes retai kinas kalba apie abstrakcijas šitokiais jusliniais būdais, nes, kaip žinia, kinas daugeliu atveju linkęs provokuoti, demonstruoti ekspresiją masėms, spręsti sudėtingas problemas ir kelti klausimus. Režisierius išnaudoja aktorę, leidžiasi į egzotiškos kultūros didmiestį ir kine išnaudoja garsus, o tuos garsus apjungdamas su veikėjos būsenomis sukuria Džesikos asmenybės fugą. Dideliame ekrane, pasinėrus į „Atsiminimų“ subtilų pasaulį, galima išgyventi tai, ką pavadintume tikra kino patirtimi žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gerasis bosas" / "El Buen Patrón" / "The Good Boss"

 

Sveiki,

 

Ispanų režisierius Fernando León de Aranoa pernai pristatė kritikų ir žiūrovų palankiai sutiktą komišką dramą „Gerasis bosas“ (ispan. EL buen patron) (2021), pastarasis rodytas „Kino pavasario“ festivalyje ir daugeliui mūsų žiūrovų taip pat paliko įspūdį. Manau, visgi daugelis į šį filmą ėjo žiūrėti dėl visiems patinkančio aktoriaus Javier Bardem pasirodymo, nepaisant to, tai galimybė pasižiūrėti šiuolaikinį ispanų kiną.

 

Šįkart istorija pasakoja apie gerąją bosą Blanco, kuris vadovauja savo tėvo įsteigtoje įmonėje, kuri gamina itin tikslias svarstykles. Istorija prasideda senų darbuotojų atleidimu, nes įmonė nori pasirodyti kuo geriausiai prieš vyksiantį auditą. Galiausiai atleistas dviejų vaikų tėvas surengia ilgą piketą šalia gamyklos ir Blanco gyvenimas ima pamažu apkarsti. Turėdamas žmoną, jis įsižiūri į jauną ir grakščią naują būsimą darbuotoją, su ja permiega, tačiau sužino, jog ji gera jų šeimos draugų dukra, o kur dar geriausio darbuotojo bandymai sutvarkyti asmeninį gyvenimą, kad įmonė nepatirtų nuostolio... Iš tikrųjų turime nuviliantį herojų, kuris visiems stengiasi būti geras, tačiau nepraleidžia progos išlikti periferijoje tarp gėrio ir blogio, nes jis bosas, jį pažįsta visi ir į jį kreipiasi, kas tik gali, todėl tam tikros nuodėmės ir pagundos nesvetimos Blanko, nes jis žaidžia galios žaidimą.

 

Manau, filmui pavyko perteikti „gerojo“ boso įvaizdį, kuris mažai kuo skiriasi nuo, tarkim, boso-mafijozo iš animacinio serialo „Simpsonai“. Dviveidiškumas ir garbės troškimas prislopina pagrindinio veikėjo gerumą, parodo jo įvairias puses, todėl atrodo, kad Blanco ne tiek vadovauja įmonei, kiek nesąmoningai kuria intrigas ir jomis laviruoja, meluodamas visam pasauliui, tačiau neatrodo, kad filmui rūpėtų parodyti viso to dramatišką kainą, sakyčiau, priešingai – tai Blanco gyvenimo kasdienybė ir tikrasis stresinis darbas laviruoti tarp to, kas esi viešoje erdvėje ir kas esi kitos svarstyklių lėkštelės pusėje yra reikalingas boso adrenalinas ir tikroji boso profesinė veikla.

 

Filmas grįstas komiškomis situacijomis, tačiau tai nėra tiesmuka parodija, todėl daugeliu atveju tikėtis iš filmo prifarširuotų anekdotų neverta, nes jis fokusuojasi į dvilypio turtingo asmens grimasas. Filme yra ir klišių, pvz., tos meilužių ir žmonų situacijos, galios žaidimo svertai, darbinis mobingas, šantažai, nusitašymai vipinėse klubo vietose su perpus jaunesnėm merginom – visa tai neblogai atpažįstama iš komercinio kino, tačiau režisierius ieško balanso tarp komercinės pateikties ir savito žiūros kampo, todėl bendrame rezultate filmas pavyko kiek kitoks, nei buvo galima numanyti. Savitas pasakojimo braižas, šiek tiek solidesnis humoras ir išvystytos socialinės hierarchijos dviprasmybės, kurios neblogai dera su nuolat filme akcentuojama svarstyklių simbolika, tačiau bent man, neskaitant J. Bardem pasirodymo, filmas vietomis buvo prėskai nuobodokas, mažai provokatyvus ir slystantis pernelyg masėms pataikaujančiomis scenomis, todėl belieka sutikti, kad tai įkyrus festivalių hitas, bet iki galo taip manęs neprajuokinęs ir nesuintrigavęs.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela