Šios dienos daina: Emma Hoet – L'an prochain [lyrics / žodžiai / les mots]

 

Sveiki,

 

Dar vienas šios vasaros atradimas – tai jauna atlikėja Emma Hoet, kuri savo garsesnę muzikinę karjerą pradėjo atvykusi į Londoną 2017 metais. Įrašiusi sėkmingai per radiją leidžiamą muziką, kurį laiką pasirodė keliuose kino projektuose, o 2021 metais išleido savo elektroninį albumą prancūzų kalba. Apie pačią atlikėją nėra daug kas žinoma internete, ji net neturi informacijos jokia kalba Vikipedijoje, tačiau jos muzika prieinama didžiausiose interneto platformose. Ji taip pat yra įrašiusi dainų ir anglų kalba, tačiau iškart pamilau šį kūrinį, kuris debiutavo pavadinimu „L‘an prochain“ (liet. Kitais metais). Rami ir vasariška dainos tėkmė primena senąją prancūzų šešto ir septinto praėjusio amžiaus prancūzų estradą. Nenuostabu, kaip pati atlikėja sako, jos įkvėpimo šaltiniu tapo aktorės Brigitte Bardot filmai. Pasiklausykite.

 

Emma Hoet – L‘an prochain

Les mots / žodžiai / lyrics  

 

On se retrouvait au carrousel

Rendez-vous habituel

Tu portais cette même chemise en lin

Légère comme ton parfum

A l'ombre du pin j'entendais

La mer contre les rochers

Bientôt je retrouverai tes bras

Tout comme l'été dernier

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

On voguait les rivages du midi

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

En plein soleil j'attendrai

L'an prochain

Naufragés d'un autre été

D'une histoire inachevée

Qu'on a laissé sur le quai de la gare

Sans se retourner

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

On voguait les rivages du midi

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

En plein soleil j'attendrai

L'an prochain

J'écoutais pendant des heures

Ce disque des sixties

Celui d'une autre vie

Si loin de la pluie et de Paris

J'ai attendu tout un printemps, impatiemment

De retrouver nos vies

Loin de la pluie et de Paris

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

On voguait les rivages du midi

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

En plein soleil j'attendrai

L'an prochain

En plein soleil j'attendrai

L'an prochain

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Édouard Louis "Edžio Belgelio pabaiga"

 Edouard Louis. „Edžio Belgelio pabaiga“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 184.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Mane stebina pasipylusi verstinių knygų gausa LGBTQ temomis, nes mano paauglystėje tokių knygų niekas neleido, tiesą sakant, niekas nekūrė ir nerodė jokių serialų šia tema ir tik vienas kitas homoerotinis bučinys pasirodęs kokiame amerikietiškame muzikos vaizdo klipe jau keldavo tam tikrus aplinkinių pasipiktinimus (išjunk! išjunk! išjunk!). Šiandien vaivorykštės vėliavą pasikabinti balkone yra visiškai natūralus pilietiškumo solidarizavimosi aktas, o knygos lietuvių kalba su LGBTQ literatūriniu indeksu absoliučiai normalus dalykas, ir visiems dzin, jog daliai visuomenės nepatinka. Visiškai nesitikėjau perskaityti prancūzų teatro aktoriaus ir romanisto Eduard Louis (g. 1992) knygos Edžio Belgelio pabaiga (pranc. En finir avec Eddy Bellegueule), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, bet ilgi pirštai ir nesaikingumas įmetė šią knygą į pirkinių krepšį. Prancūzijoje ši knyga pasirodė 2014 metais, kai autoriui tebuvo viso labo kiek daugiau nei dvidešimt, ir jį iškart ištiko populiarumas. Knyga įvertinta premijomis, išvesta į daug kalbų.

 

Istorija išties autobiografinė, todėl knygoje sudėtos autoriaus patirtys, įgavusios literatūrinę formą, vis tiek yra savaime suprantamos ir autentiškos, nesunkiai skaitytojas gali susitapatinti. Iš tikrųjų autorius, išvykęs studijuoti aktorystės iš Prancūzijos provincijos Edžio Belgelio pavardę pakeitė į Edouard Louis. Ankstesnioji pavardė reiškė gražus snukis, kuri labai pritiko anuometinei autoriaus šeimai ir netgi tuo buvo didžiuojamasi, tačiau tarp viduriniosios klasės žmonių kėlė juoką. Iškart darau lankstą ir pereinu konkrečiai prie knygoje vaizduojamo jaunojo Edžio, kuris ir pasakoja savo prisiminimus nuo pat mažų dienų iki maždaug 15-16 metų, kai įstojo į teatro meno licėjų.

 

Knyga sulaukė daug dėmesio, nes ją iš esmės parašė juodadarbių-pašalpinių šeimos vaikas, pastarieji net nešneka bendrine prancūzų kalba ir vaizduoja tai, ką paprastai prancūzai literatūroje retai perteikia arba toji literatūra dažnai nepastebima. Ką reiškia augti homoseksualiu berniuku brutalioje provincijoje, kur vyro vertę apibrėžia tai, kiek ir kaip jis prisigėręs geba talžyti kitus? Skaitant šiek tiek sunku patikėti, jog istorija vyksta XXI amžiaus pačioje pradžioje, civilizuotoje Prancūzijoje, tačiau tiek olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld Vakaro nejauka, tiek šioji knyga parodo, kad toli gražu Vakarų civilizacijos lopšiais laikomos šalys negyvena liberaliuose vystykluose ir nesismagina lengvabūdiškai, kaip gali mums, Rytų blogo valstybėms, atrodyti. Provincijose įsigalėjusi homofobija ir rasizmas, žmonės, norintys būti pripažinti, turi būti vieno vertybinio kurpalio, keikti valdžią, nekęsti kitataučių ir kitokių asmenų, gėdytis turto ir perdėto etiketo bei viską daryti, kad žmona nedirbtų, tačiau vaikai užtikrintų reguliarias pašalpas.

 

Edis gyvena septynių asmenų šeimoje. Motina turi vaikų iš ankstesnės santuokos, susilaukė vos septyniolikos ir keikia savo likimą. Apskritai visa aplinka, – tiek namai, tiek mokykla, tiek provincijos susibūrimo vietos – yra žalingos jautriam, manieringam Edžiui. „Man sakydavo: „Raminkis gi, mesk pagaliau tuos gaidiškus gestikuliavimus.“ Manė, kad aš sąmoningai pasirinkau būti moteriškas, tarsi tam tikrą estetikos modelį būčiau susikūręs tyčia, jiems panervinti (p. 24).“ Iš esmės visos knygos šerdis yra Edžio seksualinės tapatybės ir elgsenos problema, kylanti iš to, kad sociumas t. y., fabriko darbininkų klasė, jo nepriima. Dargi blogiau, Edis kasdien už tai, kad yra toks, sulaukia patyčių iš šeimos ir mokykloje. Jį persekioja, jį muša, jį apspjaudo ir dar priverčia laižyti snarglius. Neturėdamas atsvaros, Edis tampa dar ir prastu mokiniu, o tai yra normalu tarp darbininkų klasės mokinių. Namų sąlygas diktuoja despotas tėvas, kuriam niekas neturi trukdyti kaskart žiūrėti televizoriaus ir gurkšnoti alkoholinius gėrimus. Pats Edis net neturi normalaus kambario, jo išdaužtas langas pridengtas kartonu, o permirkusi ir sukiužusi dviaukštė lova bemiegant nukrenta ant sesers...

 

Autorius bando jautriai perteikti, ką reiškia gyventi tomis baisingomis sąlygomis, kur aplinkoje visi brutalūs, o šeimoje žodis myliu ištariamas nebent atsitikus kokiai nors nedovanotinai nelaimei. Tie elgsenos modeliai perduodami iš kartos į kartą. „Nežinau, ar tie berniukai iš koridoriaus savo elgesį būtų vadinę smurtingu. Iš kaimo vyrų lūpų niekada neišgirsi žodžio „smurtas“, jiems jis tiesiog neegzistavo. Vyrui smurtas – natūralus, savaime suprantamas reiškinys (p. 37).“ Edis vis bando kaip nors įtikti tėvui, vos prakutęs paauglys bando susirasti panelę, sesuo jį bando suguldyti su penkeriais metais vyresne drauge, tačiau niekas, žinoma, iš to neišeina. Galiausiai būdamas dešimties patiria ne pačius geriausius seksualinius dalykus su pusbroliu ir jo draugais, apie kuriuos ima kalbėti mokyklos vaikai. Edis gyvena amžinoje ir slogioje lūkesčių priespaudoje, tad, žinoma, nekenčia savo tapatybės dalies, bando save per prievartą perauklėti, o galiausiai romano pabaigoje jam tampa aišku, jog vienintelis būdas išlikti yra palikti šeimą ir šią toksišką provinciją, o sukauptas pyktis nukreipiamas ir prieš tėvą, ir prieš motiną.

 

Motinos vaidmuo irgi tipinis fabriko darbininkės, ji, kaip ir daugelis aplinkos čionykščių, yra vyrui po padu. „Ji – daug pykčio prikaupusi moteris, tačiau nežino, kaip su ta nuolatine neapykanta elgtis. Ji protestuoja viena prie televizoriaus ekrano arba su kitomis motinomis prie mokyklos vartų (p. 52).“ Akivaizdus patriarchalinis luominis įsigalėjimas absoliučiai neleidžia uždirbti Edžio motinai, nes tai žemina tėvo orumą. „Kai vieną dieną motina ėmė uždirbti daugiau nei tėvas – kiek per tūkstantį eurų, o jis tuo metu uždirbdavo vos septynis šimtus, – jam trūko kantrybė (p. 60).“ Galiausiai šie įsisenėję modeliai atsiliepia provincialiam kokybės gyvenimui, jis tampa metai iš metų stereotipiškai toksiškas.

Édouard Louis

 

Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad šioje knygoje labai daug panašumo su Bookerio laureato Douglas Stuart puikiu romanu Šugis Beinas, tik pastarasis vaizdavo slogią septinto ir aštunto dešimtmečio ekonominės krizės ištiktą Airijos darbininkų klasę. Tačiau netgi prancūziškame variante yra beveik tos pačios orumo, vertybių, alkoholizmo ir homofobijos apraiškos, kylančios iš paveldimos brutalios ir griežtai kultūriškai atsilikusios sociumo aplinkos, patriarchalinio fabrikinio mačo valdžios paveldo. Sunkiausia yra homoseksualams vaikams ir paaugliams, kuriuos pirmiau pradeda identifikuoti dėl jų balso, manieros ir elgesio aplinkiniai, nei tą padaro patys subjektai, tad natūralu, kad jie pažeidžiamai vertina save kitų pasakymais. Šugis Beinas ir Edis Belgelis literatūroje atėję iš autorių asmeninės patirties liudija ne atsitiktinius ir retus dalykus, bet visus panašioje socialinėje aplinkoje augančius homoseksualus, kurie yra priversti perfiltruoti mačistinį psichologinį per(si)auklėjimo filtrą, galų gale dėl kitų pradėti nekęsti savęs ir galiausiai per kančią priimti save. Kitaip sakant, tai, ką padarė Edis. Žinoma, ne be psichologinių traumų, kitaip sakant, žymės, kuri lydi žmogų iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kur jis beatsidurtų.

 

Nepaisant sudėtingos šeiminės aplinkos, vienas skaudžiausių Edžio momentų yra troškimas pergalėti savo prigimtį ir tapti kaip visi, dėl to jis sulaukia dar daugiau patyčių ir atstūmimo. „Šiandien aš būsiu kietas“ (ir aš verkiu rašydamas šias eilutes; verkiu, nes ši frazė, kuri lydėjo mane daugelį metų ir apie kurią tam tikra prasme – nemanau, kad perdedu, – sukosi visas mano gyvenimas, dabar man atrodo juokinga ir pasibjaurėtina) (p. 141).“ Didžiausia Edžio atsvara tampa teatro trupė už penkiolikos kilometrų, į kurį Edžio tėvas jo neveža, nes jo įsitikinimu vaidinti yra pernelyg moteriška, todėl jam kaskart tenka eiti pėsčiomis laukais, tačiau būtent užsispyrimas stoti į aktorinį tampa Edžio įsigelbėjimu, nes kitaip nebūtų šios knygos, o galgi ir paties autoriaus, jis būtų likęs savo provincijoje, pradėjęs gerti arba miręs kaip jo pusbrolis Silveris.

 

Žodžiu, į Edžio Belgelio pabaigą iš esmės yra sudėtos pagrindinės visų Lietuvos gėjų problemos, jas nesunkiai atseksite skaitydami. Šiuo metu padėtis drastiškai keičiasi, nes mūsų žiniasklaidoje LGBTQ žmonės nebepiešiami kaip sekso marginalai tamsiuose klubuose, priešingai – sulaukia kaskart vis daugiau viešojo palaikymo, tik kad įstatymai pas mus labai stringa. Manau, knygą reiktų perskaityti ne tik tiems, kurie sėdi kur nors provincijoje ir išgyvena atstūmimą, nerasdami jokios saugios atsvaros, bet ir tiems, tariamų tradicinių homofobinių įsitikinimų sergėtojams, dėl kurių stringa įstatymai ir kurie kuria sąlygas tam tikrai visuomenės daliai patirti tai, ką patyrė Edis. Pagal šią knygą režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė spektaklį, tiesa, jo nemačiau, negaliu palyginti su knygos turiniu, tačiau vėlgi knyga, spektaklis įrodo, kad kultūra visada buvo progresyvesnė, o įstatymai visada vilkosi paskui pakitusią žmonių tikrovę ir vėluodama ją įteisina. Visgi knyga manyje įžiebė politinių klausimų, tam tikra prasme, pamatyti priežastis, kodėl vis dar tai vyksta kažkur Prancūzijos provincijoje, kodėl vis dar tai vyksta ir pas mus. Šią knygą įsigijau Vilniuje, netikėtai ją radęs tarp vampyriškos paauglių skyriaus literatūros. Pagalvojau, kokie apdovanoti mūsų penkiolikmečiai, kuriems prieinama šiandien toji literatūra, kuri visai gali suveikti ir kaip terapinė paguodžiamoji; ne tu toks vienintelis pasaulyje. Deja, mano laikais tokios literatūros neturėjome, bet turėjome apsčiai apie geriančius kolkozninkus ir žemdirbiškąją kultūrą, kuri jau tada neatliepė pakitusios tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos citata: poetas Charles Baudelaire (Šarlis Bodleras) apie svaigulį, girtumą ir gyvenimo pajautą

 

Sveiki,

 

Jeigu prancūzų poeto Charles Baudelaire citatoje užtušuosime žodį svaigintis ir pakeisime jį džiaugtis, tada viskas bus tiesmuka ir paprasta. Argi neįdomūs tie žodžiai ir literatūra, kurie įneša svaigulingo dviprasmiškumo ir neaiškumo? Pridedu visą citatą.

 

„Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.

 

Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, - kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.

 

Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, - kiekvienas savaip.“

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pradingusi" / "Missing"

 

Sveiki,

 

Vos tik pamačiau naujausią režisierių Nicholas D. Johnson ir Will Merrick filmą „Pradingusi“ (angl. Missing) (2023), kurie prisidėjo prie novatoriško ir įtempto trilerio „Paieška“ (2018) kūrimo, supratau, jog turiu ir vėl pamatyti kažką panašaus. Tiesą sakant, per šį jau netrumpą penkerių metų tarpą nuo „Paieškos“ buvo sukurtas ne vienas panašaus braižo filmas, vieni sėkmingesni, o kiti šiaip, tad knietėjo pasižiūrėti, ar kino kūrėjai pasiūlys dar įdomesnį siužetą ir kokių nors naujovių.

 

Nuo pat filmo pradžios tampa akivaizdu, jog „Pradingusi“ remiasi tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis kaip ir „Paieška“, o galgi galima tai pavadinti netgi savotišku tęsiniu. Istorija pasakoja apie vienos šeimos istoriją per namų tinklalaides, socialinius tinklus ir pokalbių kambarius bei viską, ką galima rasti ir patikrinti internete, įskaitant ir saugumo stebėjimo kameras. Jauna mergina išlydi mamą į oro uostą, iš kurio ji su savo naujuoju širdies draugu išskrenda į Kolumbiją, tačiau sutartą grįžimo dieną ji negrįžta. Kas nutiko mamai ir jos draugui? Mergina kreipiasi į šeimos draugus ir policiją, bando prisijungti prie mamos pašto ir visaip kitaip atsekti įvykių eigą. Žinoma, besikapstydama po archyvus ji randa labai keistų dalykų. Paaiškėja, kad naujasis mamos draugas turi kriminalinę praeitį, o ir pati mama turi savų paslapčių...

 

Filmas iš tikrųjų išlaiko ir įtampą, ir demonstruoja neįtikėtiną dinamišką ir operatyviai apgalvotą internetinio pasaulio galimybes. Net sunku patikėti, kaip lengva nulaužti paskyras, prisikapstyti prie tiesos, jeigu nors kiek pažįsti žmones, todėl labai atsargiai su paskyrų slaptažodžiais! Filmą išties lengva ir paprasta žiūrėti, nes šioji internetinio detektyvo forma dar nėra išsikvėpusi ir, atrodo, dar tik kyla. Prisiminkime nelabai sėkmingą bandymą perteikti siaubo trilerį „Išmesta iš draugų“ (2014), bet „Pradingusiai“ šitas negresia. Bet visgi atmetus filmo formą, kuri išties veikia ir pasitarnauja labai gerai, pats siužetas neatrodo labai jau sudėtingas, tam tikrus dalykus galima įspėti jau pačioje pradžioje. Tiesą sakant, tas asmeniškai ir pavyko, bet viso šio filmo žavumas ir intriga yra žiūrovo keliamos prielaidos, o gal viskas yra ne taip, kaip atrodo, ir įtampą išlaiko visa filmo kompozicija, kuri retsykiais ir paklaidina, ir vėl leidžia grįžti į teisingos hipotezės kelio. Nepaisant kelių nonseniškų kadrų, pavyzdžiui, beginklio bėglio sušaudymas ant stogo, kurį mato pasaulis, šiaip yra laikomas neteisėtu, tačiau šunys matė. Manau, jeigu kūrėjai dar kurs panašaus turinio filmą ir nebepalepins kaskart įmantresniais siužetais, gali ištiktų frančizės nesėkmė.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poliamorija" / "Hranice Lásky" / "Boders of Love"

 Sveiki,

 

Kino pavasaryje rodytas čekų vaidybinis filmas pavadinimu „Poliamorija“ (ček. Hranice Lásky) (2022) iš žiūrovų nesulaukė itin didelio dėmesio, kažkaip neaptikau nei kokių nors diskusijų, nei įdomesnių komentarų iš apžvalgininkų. Vakarų civilizacijos šalyse jau seniai praktikuojami sekso vakarėliai, kai susitikusios poros uždaruose vakarėliuose keičiasi poromis ir daro tai, ką daro. Kas gi nežino, kad Čekija yra europietiškos pornografijos sostinė, tad visai nenustebau, kad čekai ir savo vaidybiniame kine kalba apie ne apie savo alų, o seksą.

 

Filme rodoma jauna čekų pora, kuri, atrodo, savo gyvenime išbandė jau daug ką, o jų santykiai atrodo atviri ir „susigulėję“. Kol jų bendri draugai bendraamžiai skaičiuoja trečiojo vaiko gimimą, iš šalies atrodo, jog Hana ir Petras kažin ko delsia. Galiausiai filmo pradžioje iš Hanos nuolat lenda įvairios frazės apie tai, kad reiktų paeksperimentuoti, o Petras, nors ir kuklesnis ir šypsosi, jis pritaria žmonos sumanymams ir vieną vakarą pakursto ją nukabinti bare esantį vyruką ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

 

Iš vienos pusės filmas kiek nuobodokas, prisodrintas erotinių fantazijų, tačiau tuo pačiu šiek tiek ir nepatogus, todėl išlaiko dėmesį. Pora netrukus taip įninka į sekso pasimatymus, kad kartais nelabai belieka laiko vienas kitam. Iš pažiūros dažnam konservatyvių pažiūrų lietuviui tokie santykiai atrodo nenormalūs. Iš esmės filmas ir atskleidžia, kad poligamija žmonėms, kurie nori kurti šeimą ir išlaikyti nebraškančią santuoką, nėra gerai. Arba bent jau didžiajai daliai. Pamažu Hana tiesiog išprotėja dėl tų seksualinių geidulių, o Petras pajunta, jog tai, kas iš pradžių atrodė kaip seksualinės fantazijos ir pokštavimai, ima griauti jųdviejų sukurtą pasitikėjimą. Juolab kad Petras prigauna žmoną meluojančią. Iš esmės filmas įdomus tuo, kad jis gali parodyti, kaip atvirumas dėl seksualinių fantazijų tarp partnerių gali paveikti santykius, netgi išardyti santuoką, jeigu antroji pusė leidžia tas fantazijas dar ir įgyvendinti. Gal ir gera toji filmo prasmė: tegu seksualinės fantazijos ir lieka slaptomis fantazijomis, nes pradedant jas įgyvendinti tikrovėje gali atrodyti ne taip jau geidulingai aistringa.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adomas" / "Adam"

 Sveiki,

 

Kai kalbame apie Maroką ir kiną, tikriausiai visiems stereotipiškai iškyla kultinio filmo „Kasablanka“ vaizdiniai, tačiau retas kuris įvardytų kokią nors marokietišką šiuolaikinį filmą. Viena tokių Maroko kino kūrėjų yra režisierė Maryam Touzani, kuri sukūrė jau ne vieną Europoje pripažintą kino juostą, o tarp pasisekusių darbų yra ir „Adomas“ (angl. Adam) (2019).

 

Istorija pasakoja apie jauną paskutiniosiomis nėštumo savaitėmis besilaukiančią moterį Samiją, kuri išvyko iš savo mažo marokietiško miestelio į didmiestį, kad slapta nuo visų pagimdytų nesantuokinį vaikelį ir sugrįžusi vėl pradėtų gyvenimą iš naujo. Samija slampinėja gatvėmis ir beldžiasi į kiekvienas duris darbo, tačiau niekas nenori problemų ir besilaukiančios moters, kol vieną vakarą ją pernakvoti pakviečia rūstokos išvaizdos ir elgesio moteris našlė Ablah. Netrukus Samija pamažu darydama rankų darbo makaronus, kuriuos itin mėgsta gatvės maistą perkantys prekeiviai, užsitarnauja jos prielankumą, tačiau pati Samija nekenčia savo kūdikio ir trokšta kuo greičiau jį atiduoti į vaikų namus.

 

Šiaip nemėgstu to, bet tenka įvardyti, jog filmas apie moteris ir moterų pasaulį. Gal Vakaruose jau ir pasikeitusi toji situacija, tačiau musulmoniškame Maroke moteris už savo nėštumą yra atsakinga tik ji viena. Iš vienos pusės matome tą atstumtosios moters pasileidėlės įvaizdį, Samija ją perteikia kaip kokios Magdalietės metaforą, iš kitos pusės filmas ir apie moteriškos draugystės solidarumą. Samija padeda savo šeimininkei pamažu patikėti savo laime, pakursto idėją baigti našlystės gedulą ir vėl klausytis muzikos, pradėti dažytis ir šypsotis, tačiau paradoksas tas, kad pati Samija, gimus vaikeliui, nė nenori į jį pažiūrėti ir vaiką laiko klaida. Visumoje filmas brėžia mums, lietuviams, šiek tiek svetimos kultūros moralinius punktyrus ir sako, kad lygiateisiška ir teisinga bei visuomenės pripažinta moteris yra tik ta, kuri pagimdo santuokoje ir turi vyrą. Filmas, nors ir apie Samijos tragediją bei pasirinkimus, nulemtus tradicinių kanonų, visgi randama ir kuo pasidžiaugti, toks energetiškai subalansuotas tarp liūdesio ir džiaugsmo.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Soprano ledainė, kavinė, ledai, Pilies g. 3, 01123 Vilnius

 Sveiki,

 

Būna, kada sėdi, maigai telefoną ir nei iš šio, nei iš to atsiranda noras padaryti nuotrauką. Mėgstu Vilniaus Pilies gatvėje esančią kavinę ledainę „Soprano“, čia visada užsuku sukrimsti kokio nors ledų kamuoliuko. Šiemet šioji užeiga šiek tiek pasikeitusi, tiek daug žalumos! Tiesa, tada, kai sėdėjau darydamas šią nuotrauką, vyko NATO viršūnių suvažiavimas. Miestas iš vienos pusės smarkiai apribotas judėjimo, o iš kitos netrūksta užsieniečių žurnalistų, ruošiančių reportažus ant kiekvieno kampo. Taigi, kaip matote, pro langą eina mergina su Ukrainos vėliava. Dabar tai taip natūralu, o po dešimties metų bus epiškai istoriška, todėl ir dalijuosi.

 

Jūsų Maištinga Siela