Šios dienos daina: Barbra Streisand - The Way We Were [lyrics / žodžiai] (cover Beyonce)

 

Sveiki,

 

Kas nežino legendinės amerikiečių atlikėjos Barbros Streisand (g. 1942)? Krištolinio balso savininkė buvo itin populiari 7-9 dešimtmečio muzikos ir kino padangėse. Šiandien jos talentas vis dar pripažįstamas ir laikomas prestižiniu. Per savo karjerą Striesant išleido daug muzikos albumų, įvertintų pačiais prestižiškiausiais apdovanojimais.

 

Man asmeniškai viena gražiausių jos dainų yra pastaruoju metu vis niūniuojama „The Way We Were“, kuris buvo išleistas 1973 metais rugsėjo mėnesį. Dainos žodžiai detaliai perteikia tais pačiais metais pasirodžiusį miuziklą su Barbra Streisand ir Robert Redford tuo pačiu pavadinimu kaip ir daina. Daina JAV-ose 1974 metais tapo sėkmingiausiai parduodamu hitu, pelniusiu platininį sertifikatą su 1 milijonų pardavimų, Kanadoje pasiekė klausomiausių kūrinių topų viršūnę. Daina buvo sėkminga ir kitose šalyse, o po sėkmės daug kas sukūrė savo dainos versijas. Įdomu, kad šią melodingą ir jautrią dainą gyvai dainavo pati Beyonce, kai Barbrai Streisand buvo įteiktas garbės apdovanojimas už viso gyvenimo muzikinius pasiekimus. Tiesa, man Beyoncės versija taip pat labai patinka, todėl įdedu abi versijas, galite užsimerkę paklausyti, nes kūrinys išties puikus ir gurmaniškas.

 

Barbra Streisand – The Way We Were

 

Beyonce – The Way We Were

Gyvas Barbros Streisand pasirodymas

 

Žodžiai / lyrics

Barbra Streisand – The Way We Were

 

Memories

Light the corners of my mind

Misty watercolor memories

Of the way we were

Scattered pictures

Of the smiles we left behind

Smiles we gave to one another

For the way we were

Can it be that it was all so simple then?

Or has time re-written every line?

If we had the chance to do it all again

Tell me, would we?

Could we?

Memories

May be beautiful and yet

What's too painful to remember

We simply to choose to forget

So it's the laughter

We will remember

Whenever we remember

The way we were

The way we were

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 34: vidinė ramybė svarbiau nei įsitikinimai ir teisingumo jausmas (gyvenk neįrodinėdamas!)

 

Sveiki,

 

Kadangi vis tęsiu pozityvaus mąstymo dienos įrašus, matau, kad tai vienaip ar kitaip veikia kasdieniniame gyvenime. Juk kaip šauksi į Visatą, taip ji atsišauks, tad ir šiandien tai išgyvenau savo kailiu. Lankiausi pas gydytoją, pas kurią teko patirti daug nemalonių pojūčių, tačiau po visko diena praėjo stebėtinai puikiai, kadangi neleidau sau tų patyrimų ir minčių dauginti ir nuolat velėti kaip skalbinių mašinoje savo galvoje. Svarbu užkirsti negatyvui kelią, ypač, jeigu norite pagerinti ne tik savo psichinę sveikatą, bet ir gyvenimo kokybę. Tam tikra minčių (ne)kontrolė yra situacijos besąlygiškas priėmimas, o ne strategijų kūrimas ir šimtą kartų situacijos emocingas permąstymas, kodėl, kas, kaip buvo galima geriau ir pan., nes visas tas susipriešinimas iš esmės veda tik į kovą.

 

Žinau, kad Jums tai tik žodžiai, parašyti blogerio, tačiau man tai veikia ir nenoriu pamiršti, jog visada reikia kuo greičiau išplaukti iš blogos situacijos būtent priimant ir paleidžiant, o ne stoti į kovos poziciją. Kovos pozicijoje galima retkarčiais laimėti, bet, bent jau man, gyvenimiško pasitenkinimo neatneša, tik jėgų išeikvojimą. Juk šiaip ar taip svarbiausia susidūrus su nepalankiomis situacijomis stabtelėti ir priimti tai kaip pamoką, pamatyti pozityvią perspektyvą ir lengvai paleisti.

 

Vadinasi, tenka atsisakyti mums labai ilgai skiepytų įsitikinimų apie savigarbą, orumą, įsižeidimą, kaltės jausmą ar atleidimą. Vienintelis dalykas yra gerbti kitus ir visada „ant smūgio“ sau pačiam toje suvokimo akimirkoje atleisti. O ką mums apie tai sako religija? Kad reikia kančios, atgailos, ilgo proceso, jaustis nusižeminusiam, blogai ir šis kelias visiškai netinka. Net nemanau, kad tai išvis Kristaus mokymo kelias, tai vergovės kelias, kuris veda tik į užsiciklinimą. Aš atsisakau eiti tokiu keliu ir renkuosi tiesiog gyvenime šypsotis ir jaustis gerai, o kai gerai jaučiuosi, jaučiu, kad ir kiti šalia manęs gerai jaučiasi. Galų gale juk aplinkui yra vien tik energija ir vibracijos, tad kodėl nepasistengus tą energiją gerinti ir dauginti, atsisakant pretenzijų į suinstaliuotus įsitikinimus, kurie neretai tampa ne vertybiniu pagrindu, o iš tikrųjų mūsų gyvenimo kokybės ir jausenų trikdžiais?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Damon Galgut "Pažadas"

 

Damon Galgul. „Pažadas“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 288.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su neištesėtais pažadais, kai duodame žodį, tačiau aplinkybės susiklosto taip, kad išsižadame tai, kas anksčiau buvo žadėta. The 2021 Booker Prize laureatas, Pietų Afrikos Respublikos rašytojas Damon Galgut (g. 1963) naujausiame savo romane Pažadas (angl. The Promise), kurį į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido Baltos lankos, taip pat nagrinėja pažadų prasmę, kuri labai siejasi su religine kultūra, moraliniu įsipareigojimu bei kaltės jausmu.

 

Skaitant Pažadą, nesunku suvokti, kodėl autoriui buvo paskirtas vienas prestižiškiausių pasaulyje literatūrinių apdovanojimų. Vaizduojama Afrikos kultūra, egzotika, politinė istorija, mums visiems svarbi rasinė ir socialinė nelygybė, jaudinanti šeimos saga ir įtaigi literatūrinė kalba. Romanas apima daugiau nei tris dešimtmečius vienos pasiturinčios Pietų Afrikos Respublikos (PAR) šeimos sagą, kuri išgyvena baltųjų pakylėjimą ir kelias rimtas šalyje vykusias revoliucijas, dėl kurių šeimos socialinės statusas nusmuko. Tačiau autorius nepiktnaudžiauja istorinių įvykių faktų gausa, visa tai aidi tik šeimos istorijų pasakojimų kontekste, bet net ir lietuviai skaitytojai gali nesunkiai įsivaizduoti, kas nuo devinto dešimtmečio pradžios iki šių dienų vyko šalyje.

 

Pasakojimas prasideda nuo mergaitės Amor (ispaniškai reiškia Meilė), kuri iškviečiama iš mokyklos namo, nes mirė jos motina. Pirmasis romano skyrius apie tai, kaip vyksta motinos Rachelės laidotuvės, dėl kurių konkuruoja PAR žydų ir krikščionių bendruomenės, nes Ma (taip romane vadinama motina) gyvenimo pabaigoje atsivertė į judaizmą. Amor stebi laidotuvių įvykius, tačiau pati netikėtai laidojimo dieną išgyvena pirmąsias mėnesines, kurios koreliuoja su mergaitės bandymu suvokti, kad neteko motinos, kitaip sakant, autorius puikiai perteikia fizinio kūno pojūčius į psichologinį šoką. „Bet kas numalšins skausmą to, kad nebuvai prie kapo, kai į jį leido karstą? Ar kad nebuvai viena iš tų, kurie žengia į priekį, paima kastuvą ir beria žemes ant karsto? (p. 76).“

 

Iš kariuomenės iškviestas brolis Antonas niekam nesako, kad visai neseniai nušovė moterį, todėl viduje išgyveną kaltę ir jaučia, kad Dievas jo paties motiną pasikvietė už jo nuodėmę. Amor vyresnioji sesuo Astrida jau beveik suaugusi, rūpinasi tik savo grožiu ir santykiais su vyrais. Tačiau mažoji Amor nugirdo, kaip mirties patale gulėdama motina prisaikdino vyrą atiduoti namą ir dalį žemės juodaodei tarnaitei Salomėjai, kuri padėjo išauginti tris šeimos atžalas. Tačiau galiausiai per laidotuves paaiškėja, kad niekas tarnaitei turto nė neketina duoti, nes tėvas mįslingai nusuka kalbą, vos tik Amor apie tai prakalba, Antonas ir Astrida taip pat šį mamos norą laiko nesąmone. Iš esmės šeimos pozicija atspinti turtingųjų baltųjų PAR politines ir socialines pažiūras tuo metu suirutę išgyvenančioje šalyje juodaodžių žmonių atžvilgiu.

 

Įdomu, kad į Rachelės ir jau našlio tapusio Meinio turtą rankas tiesą vietos bažnyčios pastorius, kuris naudojasi buvusio alkoholiko atlapaširdiškumu Bažnyčiai. Kaip jau galima įtarti, Amor tampa to esminio pažado liudininke ir vienintele, kuri įsipareigoja įgyvendinti motinos palikimą, bet, deja, dėl valios stokos, dėl blogų santykių su šeima ir dėl to, kad buvo per maža ir naivi, nuolat ši proga išsprūsdavo iš aktualumo lauko. Salomėja vis sensta ir laukia, kol namas teisėtai atiteks jai, tačiau ji lieka tik stumdoma namų tarnaite, kurios pačios sūnus, gabus ir protingas vaikas Lukas, tampa viso labo tik kapinių duobkasiu, tulžingu ir piktu vidutinio amžiaus alkoholiku, kurio svajonėms nelemta išsipildyti kaip ir daugeliui PAR juodaodžių dėl tos pačios luominės santvarkos. Atrodo, kad pati Amor šeima įprasmina kultūriškai suskilusios PAR modelį, nes net Ma patraukia prie žydų tikėjimo, o tėvas po mirties laidojamas šalia pagal krikščioniškąsias tradicijas.

 

„Amor trylika, istorija į ją dar nenusivalė kojų. Ji nenutuokia, kokioje šalyje gyvena. Ji matė, kaip juodieji bėga nuo policininkų, nes nesinešioja dokumentų, girdėjo, kaip suaugusieji tyliai, skubriai šnabždasi apie maištus juodųjų miesteliuose, o vos praeitą savaitę mokykloje reikėjo išmokti slėptis po stalais, jei kas užkluptų, ir ji vis dar nežino, kokioje šalyje gyvena. Yra tokia Nepaprastoji Padėtis, žmonės sulaikomi ir įkalinami be teismo... (p. 84).“

 

Antrame romano skyriuje reikalai klostosi po gero dešimtmečio, kai netikėtai savo reptilijų rezervuare nuo gyvatės įkandimo miršta tėvas. Vaikai vėl susirenka į laidotuves, o Amor vėl kalba apie motinos pažadą, tačiau niekas aplinkui nenori įgyvendinti velionės valios ir Salomėja toliau lieka be turto. Įdomus šio fragmento momentas, nes potekstės romano byloja, kad galbūt tėvas nuo gyvatės mirė demonstruodamas pastoriaus pamasintą poelgį įrodyti, kad tikėjimo galia apsaugo nuo Rojaus gundytojo įkandimo. Kitaip sakant, nusisavinti per palikimą Meinio turtą. Tekstas persmelktas religinėmis aliuzijomis, ištisomis inscenizuotomis perifrazėmis, pavyzdžiui: „Sėdi susmukęs, regis, jokio pasitikėjimo savimi, nors nevalia pamiršti, kad popietę jis buvo nukakęs į klojimą ir paskerdė ten ėriuką, dabar jų ir valgomą. Taip, perrėžė gerklę; kai visai užvaldė bejėgiškumas, trumpam pražydo smurtas – buvo taip gera. Vadinasi, žmonės gailėsis savęs, panirę į liūdesį dėl to, ką prarado, nesuvokdami, kad šitaip tuoj praras ir daug ką kita. Motinos avies sielvartas dėl ėriuko – baisaus daikto? Bet jis palieka pėdsaką ore, kaip žmogaus sielvartas, jo nenuplausi (p. 64-65).“

Damon Galgut

 

Trečiojoje dalyje paaiškėja, kad Astrida nužudoma tiesiog greitkelyje, kai važiuoja iš prekybos centro apsipirkusi namo. Ji tampa įsigalėjusios korupcijos ir smurto šalyje auka. Vėl visi susirenka į laidotuves, tačiau šeimos reikalai pakrikę, nes Antonio santuoka braška, jo žmona susitikinėja su jogos meistru, o pats Antonis paniręs dėl nelaimingo gyvenimo į alkoholį, diena iš dienos bastosi skiesdamas apie neva rašomą romaną ir skolinasi pinigus, švaisto šeimos santaupas. Šį romaną jis rašys 20 metų iki savo mirties, kol galiausiai jį perskaitys jau vidutinį amžių perkopusi lesbietė Amor. Praeis daug laiko, kol Salomėjai, jau visai senutei, bus pasiūlytas sandoris, tačiau ko galima tikėtis po šitiek laiko, kai tarnaitė net išsižadėjo bet kokios vilties ir susitaikė, kad taip ir mirs visą gyvenimą buvusi skurdžių šešėlyje?

 

Iš esmės knyga labai melancholiškai liūdna, nes akivaizdu, kad duotas neįgyvendintas pažadas tampa tam tikru šeimos prakeiksmu – beveik nė vienas šeimos vaikas taip ir nenugyvena laimingo gyvenimo. Doman Galgul perfrazuoja biblines prasmes be jokio didaktikos prieskonio, o drauge perpasakoja ir įsipareigojusios šalies valdžios atstatyti teisingumą ir lygybę, kurios žmonės taip ir nesulaukė, pažadą. Belaukiant, kol pažadai bus įgyvendinti (asmeniniai ar valdžios) galima ir numirti nugyvenant nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių ir pykčio gyvenimą.

 

Romanas parašytas kryžminant keletą modernių XX amžiaus pasakojimo būdų – sąmonės srautas, menamoji kalba, vidinis monologas. Smagu lengvai skaityti tuos perėjimus ir jausti, kaip vienoje pastraipoje pakinta pasakojimo perspektyva ir tonas, kokį mėgo britų rašytoja Virginia Woolf, nes tai leidžia vienu metu byloti įvairioms tiesoms, vertinti skaitytojui iš skirtingų žiūros taškų, suvokti geriau ir įtaigiau, kaip pažado savitas prakeiksmas veikia veikėjus. Manau, kad knyga rašytojui labai pavyko, ji tapo universali ir aktuali netgi tiems, kurie, sakykime, netikėtai susipeša dėl palikimo (kas juk nesvetima ir pas mus, lietuvius). Man asmeniškai labiausiai patiko tos autoriaus išrašytos poetinės apibendrinamosios mintys, išaugančios į filosofinį matmenį, kuriame atsiveria gyvenimo grožis – ir skausmas, ir džiaugsmas praeina, tad ir recenziją baigsiu šiomis citatomis.

 

„Nustebtumėt sužinoję, kokių iššūkių jau kelia kai kurie lavonai – pavyzdžiui, storulių, riebalai suskystėja ir tampa degūs, kartą užsiliepsnojo viena sekcija, arba tų, kurie, pasirodo, turėjo nepastebimų mechaninių įtaisų, kaip tas susprogęs širdies stimuliatorius. Bet atsikratyti Antonu, pasirodo, nesudėtinga. Jis toks liesas, kad lengvai virsta pelenais. Nors tiksliau būtų tarti, kad jis tampa žvyro krūva su įmaišytomis kaulų atplaišomis. Beje, įspūdingas kiekis (p. 254).“

 

„Taip, štai jis, lietus, it koks pigus išganymo simbolis kokioje nors istorijoje, iš šėlstančio dangaus vienodai krintantis ant turtingųjų ir vargšų, laimingų ir nelaimingų. Vienodai abejingai krintantis ant skardinių lūšnų ir ant prabangos. Lietus neturi išankstinių nuostatų. Jis krinta nesmerkdamas ir ant gyvų, ir ant mirusių, ir nesiliauja kritęs kiaurą naktį (p. 275).“

 

„Amor, vien su liemenėle, ant stogo. Pusamžė Amor, su liemenėle ant stogo. Sėdi čia, savo istorijos vidury, kitokia nei tos asmenybės, kuriomis ji buvo, nei tos, kuriomis gali tapti. Dar nesena, bet jau nejauna. Kažkur per vidurį. Kūnas jau patyrė savo visų geriausia, pradeda silpti, girgždėti. Prisimink, koks jis buvo pačiam žydėjime, nors tu to tada nežinojai. Tą dieną, kai pirmą kartą ištekėjo kraujas, tą dieną, kai palaidojo Ma. O dabar kraujavimai, matyt, jau baigėsi. Paskutinės menstruacijos pasirodė prieš tris mėnesius, tikriausiai jau nebebus. Tavo kanalai pamažėle džiūsta, netenka syvų. Tu – šaka, prarandanti lapus, vieną dieną nulūši. Kas tada? Tada – nieko. Kitos šakos užpildys erdvę. Kitos istorijos užsirašys ant taviškės, nubrauks kiekvieną žodį. Neišskiriant ir šitų (p. 278).“

 

Gal todėl Antono pelenai nėjo nuo stogo į dangų su vėju, o nubiro ant stogo ir lietvamzdžius, nes Dievas priima tik teisingai įvykdžiusius duotus pažadus? Tiek daug gražios užkoduotos poetinės prasmės. Puikus romanas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Kylie Minogue ft. Oliver Heldens - 10 Out of 10 [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Iš tikrųjų šia daina norėjau pasidalyti seniai, dar rudenį, kai netikėtai viename Paryžiaus viešbutyje ėmiau ir išgirdau, o po to negalėjau atsiklausyti. Iš tikrųjų Kylie Minogue, išleidusi naujausią albumą „Tension“, vėlgi parodė, kad daro geriausią ir pozityviausią pop muziką, kokią gali daryti ilgametės scenos žvaigždės. Kartais neįvertinu, kaip gerai yra tokios lengvos ir pozityvios dainos kaip „10 Out of 10“, kurią atlikėja atliko kartu su dainininku Oliver Heldens. Daina iš naujausio albumo, kuris kritikų jau įvertintas kaip vienas geriausių Kylie Minogue albumų. Šiandien siūlau tiesiog atsipalaiduoti ir nieko nedaryti, tiesiog klausytis.

 

[Žodžiai / Lyrics]

Kylie Minogue x Oliver Heldens - 10 Out of 10

 

You know I'm gonna give you ten out of ten

Know I'm gonna love you, love you to death

Baby, all night, again and again

Yeah

You know I'm gonna give you ten out of ten

That'll give you something you can't forget

Baby, all night, again and again

Ten out of ten

Body, ten

Touch, ten

Energy, ten

Ten out of ten

Body, ten

Touch, ten

Energy, ten

Ten out of ten

You messin' with a dime, top of the line

Look so good, it should be a crime

Runnin' your mind all day and all night

Wanna kiss me where the sun don't shine

Wow, wanna devour

Me, boy, I might get wet, bring a towel

After we're done, let's hop in the shower

Countin' the seconds, minutes, and hours

You got my full attention

Spend it all on ya

Yeah

I don't do halfway loves

Not once my minds made up

You know I'm gonna give you ten out of ten

Know I'm gonna love you, love you to death

Baby, all night again and again

Yeah

You know I'm gonna give you ten out of ten

That'll give you something you can't forget

Baby, all night again and again

Ten out of ten

Body, ten

Touch, ten

Energy, ten

Ten out of ten

Body, ten

Touch, ten

Energy, ten

Ten out of ten

I could love you perfectly

Come fulfill your fantasy

Make your dream reality

Show you every part of me

One hundred percent

I ain't on the fence

Never been

Be your medicine

Come and get your fix

Ooh, ya

You got my full attention

Spend it all on ya

Yeah

I don't do halfway loves

Not once my mind's made up

You know I'm gonna give you ten out of ten

Know I'm gonna love you, love you to death

Baby, all night again and again

Yeah

You know I'm gonna give you ten out of ten

That'll give you something you can't forget

Baby, all night, again and again

Ten out of ten

Body, ten

Touch, ten

Energy, ten

Ten out of ten

Body, ten

Touch, ten

Energy, ten

Ten out of ten

 

Jūsų Maištinga Siela

Youtuberis vlogeris Jotvingis: Laikas yra iliuzija (Kodėl viskas, ką mes žinome apie laiką, yra netiesa?). Vaizdo įrašas

 

Laba,

 

Vakar prieš užmigdamas klausiausiu tokio retai mano paties lankomo YouTube kanalo „Jotvingis“ įrašo. Tame kanale talpinami man priimtini ir nevisai priimtini dalykai. Dėl kai kurių galėčiau diskutuoti, bet šiandien ne apie tai. Dažnai šiaip YouTube cenzūra mėgsta blokuoti ar apriboti vartotojus, kurie pasisako apie pasaulį, kurio sistemas žmonės linkę kritikuoti. Internete pilna tokių užplombuotų anketų, o tai iš dalies sako, jog esame veikiami kažin kokio Didžiojo Brolio. Su tuo kovoja eilė trolių, kurie klijuoja savotiškai kitaip mąstantiems visokias konspiracijų teorijų šalininkų etiketes, visaip menkina, marginalizuoja ir t. t. Bet iš patirties žinau, kad tokia informacija, kokią transliuoja Jotvingis, dažniausiai ateina pas tuos, kuriems reikia, taigi atėjo šįkart ir pas mane.

 

Galite pasižiūrėti ir išklausyti Jotvingio įrašo. Ramiu ir gražiu balso tembru jis išdėsto nemažai per daug metų mano artikuliuotą ir rinktą informaciją apie kvantinę fiziką bei tai, kaip veikia žmogaus minties galia. Išties revoliucinė kai kam idėja, jog laikas neegzistuoja ir mes einame laiko cikliniu ratu. Taip pat tas tiesas, kurias mokomės per fiziką ir astrofiziką, regis, pamirštame, kad nemaža dalis tėra tik teorija, tačiau juk beveik kiekvienas į klausimą „kaip atsirado visata?“ atsakytų – iš Didžiojo sprogimo. Bet argi, jeigu tai niekada neįrodyta? Apie laiką, Visatą ir kitus dalykus paprastai ir aiškiai iš Jotvingio. Gal ir jums surezonuos?

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 33: nebekovokime susikurtų netikrų kovų!

 Etruskų meno fragmentas.

Sveiki,

 

„Sustok, akimirka žavinga!“ Tokius turėjo ištarti Faustas žodžius Mefistofeliui ir tapti jo amžinu vergu, pažinęs visus Visatos slėpinius. Kaip dažnai būna, kada norime, kad toji akimirka visgi kuo greičiau praslinktų ir kaip dažnai sakome „reikia atlaikyti dar vieną dieną!“. Tarsi kokią užtvanką nuo jūros. Signalas, kad kažkas negerai. Tačiau dažniausiai tas užtvankas mes padarome patys dar didesnes, sunkesnes ir kartais beveik mus visiškai sunaikinančias, nes esame nuolatinėje kovos pozicijoje.

 

Nusiraminkime. Nėra su kuo kovoti. Niekam nieko nereikia įrodinėti, nes mes esame tokie, kokie esame ir mūsų pakankamumas pasaulyje yra užtektinas. Iliuzija yra tik tai, kad mums uždėjo įsitikinimą, kad reikia nuolat baisiai stengtis, nertis iš kailio, įrodinėti, pamirštant paprasčiausią savo vidinę ramybę, žinojimą, kad iššūkiai patys maloniausi yra tik tie, kurie teikia augimo ir pasitenkinimo, o ne tie, kuriuos manome per klaidą, kad reikia paskutiniais neuronais įveikti. Nusiraminkime, įkvėpkime, žavinga akimirka tegu tęsiasi kaip šiame etruskų kažkada pavaizduotame paveiksle. Pasakykime sau šiandien priešingai: įdėsiu tiek pat pastangų ir energijos būti taikoje ir ramybėje, kiek įdėdavau kažkada kovodamas ir atlaikydamas lyg užtvankas dienas. Juk šiaip ar taip pasaulį projektuojame iš savęs, o ne iš išorės, tad kodėl nepabandžius tiesiog stabtelėti akimirkomis ir suprojektuoti kažką naujo?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atstumtieji" / "The Holdovers"

 

Sveiki,

 

Pradėsiu nuo to, kad mėgstu režisierių Alexander Payne, jo filmai „Paveldėtojai“, „Klystkeliai“ ir „Nebraska“ įvairiuose kino festivaliuose tapo hitų hitais, tad ir naujausias jo darbas „Atstumtieji“ (angl. The Holdovers) (2023) jau pamažu įtraukiamas į įvairius geriausių šių metų kino filmų sąrašus.

 

Naujausiame savo filme A. Payne mus nukelia į septinto dešimtmečio pačią pabaigą, kuriame vaizduoja internatinę ir griežtą turčių sūnums skirtą mokyklą. Kalėdos sūneliai grįžta namo, išskyrus Angusą, kurio motina paliko jį Kalėdos internate su baisiu prižiūrėtoju, mokytoju Paulu. Per ateinančias žiemos atostogų dienas Paului ir Angusui tenka susibičiuliauti, tiesa, nelengvai. Internete taip pat savo istoriją turi juodaodė valgyklos virėja Merė, kuri visai neseniai kare neteko savo sūnaus, todėl šios Kalėdos labiau ne šventė, o gedulas, tačiau visi veikėjai, nors ir apgaubti keistai pilkos ir rudos disciplininės laikmečio atmosferos, autoritetingų mokytojų ir paklusnių mokinių hierarchijos, visgi istorija tuo pat metu išlieka viltinga.

 

Filmas nufilmuotas ir sumontuotas pagal klasikinius 7-9 dešimtmečio kanonus. Pats pasakojimo ritmas lėtas ir sutelktas į veikėjų emocijas, tačiau nepersistengia su psichologizavimu. Angusas labai rizikuoja, nes po šio išmetimo iš mokyklos jam gresia karo mokykla, į kurią niekas nenori. Visgi veikėjams tenka „nusikarūnuoti“, pamiršti mokytojo aroganciją ir mokinio maištą, atsiverti kaip žmonės ir priimti naujas gyvenimo pamokas. Visgi filmas pavyko atmosferiškai, jį žiūri kaip iš kokios klasikos serijos ir nelabai suprasi, kad jis nufilmuotas visai neseniai. Daugel dalykų man priminė „Atstumtųjų“ pasakojimas. Visų pirma, kaip niekad dvelkia filmo nuvalkiotas didaktinis tonas, žiūrovams stačiai pamokslaujama ir lyg paveikslėliais scenomis rodomas teisingas elgesys, tad įtariu, kad nemėgstantiems atviro moralizavimo, filmu gali ir nusivilti. Kitą vertus, esame atpratę nuo tokio kino, naujesnioji karta išlepinta „Marvel“ serijos klišėmis staiga šiame filme gali pamatyti jau į kapus nuvarytus senus filmo triukus, kurie, bent jau mano galvoje, susimiksavo iš įvairių klasika tapusių filmų. Pavyzdžiui, iš dalies filmas primena siaubo filmą „Švytėjimas“ – didžiulėje internatinėje mokykloje švenčių laikotarpiu lieka įstrigę veikėjai, tačiau visa filmo minties sugestija primena labai tvarkingą ir puritoniškai atidirbtą „Pusryčių klubo“ (1985) ar „Mirusių poetų draugijos“ (1989) toną. Visgi filmo istorija nieko naujo mums idėjiškai neperteikia, ko nebūtų perteikę senieji filmai, tačiau „Atstumtaisiais“ galima mėgautis kaip desertiniu gurmanišku filmu dėl vaidybos, dėl sentimentų senajam kinui. Šiuo atžvilgiu, režisieriaus „Klystkeliai“ lieka nepranokti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela