Šios dienos citata: Oskaras Koršunovas apie spektaklį "Išvarymas"

 Sveiki,

 

„Pjesėje yra paslaptis. Yra kažkas, kas sprogdina patirties ir atminties atomą, sielos geną bendrą visiems. Spektaklis pasakoja apie 90-tuosius. Apie laiko istorinę, techtoninę slinktį, lūžį, keitusį žmonių pažiūras, likimus, gyvenimą. Apie neįtikėtinai sunkius laikus, kai buvo sunku išgyventi, o dar sunkiau išlikti žmogumi. Kai iš naujo reikėjo sukurti save. Kaip sako spektaklyje senasis Benas ,,iš šūdo sulipdyt veidą". Tai tie baisieji laukinio kapitalizmo laikai, su visu savo moraliniu ir ekonominiu smurtu.“ Oskaras Koršunovas

 

Ir aš dar nepamačiau „Išvarymo“, apie kurį kalbama jau visą dešimtmetį, nes tai tikriausiai viso dešimtmečio Lietuvos didysis teatro šedevras! Labai tikiuosi, kad „Išvarymas“, apie kurį neseniai režisierius O. Koršunovas pasidalijo savo facebooke įrašą, dar vieną dieną būtinai sugrįš ir turėsiu galimybę patirti tai, ką patyrė kiti žiūrovai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 40: mantra "Viskas yra ir bus gerai!"

 

Laba, skaitytojai,

 

Šiandien pirmadienis. Nauja savaitės gerų darbų ir ketinimų pradžia. Tuoj baigsiu rytinę kavą, padarysiu tempimo pratimus ir jau ruošiuosi į darbą su intencija, kurią per visą savo gyvenimą nežinau, kiek kartų esu sau pasakęs, bet pakartosiu.

 

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus...

Viskas yra ir...

Viskas yra...

Viskas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Soltburnas" / "Saltburn"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie tai, kaip gyvena britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja, nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn) (2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei iš vyrukų, nei iš merginų.

 

Gerai, filmas prasideda kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja, labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu (nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“, kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku, filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų... Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko tik troško.

 

Visgi tuos seksualinius lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku, nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus, nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai, kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Phoenix - Artefact (ft Leon Larregui) [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Nežinau, ar kas nors Lietuvoje žino prancūzų muzikos grupę Phoenix, kuri susikūrė 1995 metais ir save laiko muzikantais, kilusiais iš paties Versalio. Grupę sudaro nuo pat susikūrimo pradžios nepakitę nariai Thomas Mars (pagrindinis vokalas), Deck d'Arcy (bosas, klavišiniai, pritariamasis vokalas). , Christian Mazzalai (gitara, pritariamasis vokalas) ir Laurent Brancowitz (gitara, klavišiniai, pritariamasis vokalas). Phoenix muziką būtų galima apibūdinti kaip indiroko muzikos kūrėjais, nors plačiojoje žiniasklaidoje jie pristatomi visokios indie muzikos atmainos atlikėjais.

 

Per beveik tris dešimtmečius trukusią karjerą atlikėjai išleido 7 studijinius muzikos albumus. Man jų įstrigusi ir kiek senamadiškai The Beatles primenanti daina „Artefact“ buvo išleista 2022 metais ir įėjo į jų paskutinįjį albumą „Alpha Zulu“, visas albumas įrašytas pandemijos metu Luvro muziejuje. Albumas labai puikiai įvertintas kritikų, pelnė net 84 balus iš 100 pagal metacritic reitingą. Prancūzai dainuoja angliškai, tiesa, šios dainos versiją atlikėjai šių metų rudenį įrašė su meksikiečių atlikėju León Larregui, kurią, tiesą sakant, pirmiau ir atradau. Puikiai skambinti melodinga daina apie tai, kaip ieškoma paslėpto artefakto, o iš tikrųjų nepažeistos savasties dalies, kuri galėtų būti kitam ta sielos dalimi, kuri sugrąžintų ir atstatytų pirmapradžius ryšius. Pasiklausykite abiejų versijų.

 

Phoenix – Artefact

[žodžiai / lyrics]

 

Did you did you did you know

Did you did you know

Every color turned blue?

How to find the shore in a waterfall

Oh that rumor sounds true

Yeah I hear it too

 

I'm looking for an Artefact

A piece of me that's still intact, yeah

I'm looking for an Artefact

What part of me can still attract you?

 

Before you were born

Before we were one

Before you were loose

 

And when on your own

I considered it home

Believed it was you

 

I'd leave it alone

I deleted it all

Because it was true

 

And when you get upset

I can't afford it

I won't deny it

Over Nova Scotia

I'm no Rubirosa

This story comes and...

 

And when you get upset

I kinda like it

Don't leave me skull and bones

And with your Boyfriends

I can't escape them

This story comes and goes

 

How finally has a bitter tone

Your wish I'd never known

Nothing that follows sounds new

Heart of styrofoam

Over the telephone

Oh let the rumor run through

Here I tell the truth

 

I'm looking for an Artefact

A piece of me that's still intact, yeah

I'm looking for an Artefact

What part of me can still attract you?

 

Before you were born

Before we were one

Before you were loose

 

And when on your own

I considered it home

Believed it was you

 

I'd leave it alone

I deleted it all

Because it was true

 

And when you get upset

I can't afford it

I won't deny it

Over Nova Scotia

I'm no Rubirosa

This story comes and...

 

And when you get upset

I kinda like it

Don't leave me skull and bones

And with your Boyfriends

I can't escape them

This story comes and goes

 

Oh did you did you did you know

Did you did you know

Every color turned blue?

How to find the shore in a waterfall

Oh that rumor sounds true

Yeah I hear it too

 

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kaja Elena Brilė apie vyrų (Vytautas Jasutis, Ervinas Kvitkauskas) galios žaidimus

 

Laba,

 

„Keista, bet bestovint ten, tarp aukštų vyrų, besitariančių tarpusavyje, kaip geriausiai su manim susidoroti, kad policijai nekiltų įtarimas, protas tapo keistai šaltas. Supratau, kad išgyvenu situaciją, išgyvenamą tūkstančių moterų visame pasaulyje. Kai negali pasakyti žodžio prieš. Kai girti negirti vyrai palaiko vienas kitą. Kai argumentai ar patirtys nesvarbu, svarbu užstoti savo draugelį ir paskui jam vyriškai paplekšnoti per petį, kaip gerai susitvarkė su „mergaite“. Kaja Elena Brilė

 

Ką tik „Lietuvos ryte“ perskaičiau iš „Žalgirio“ Kauno arenos vyrų išmestos Kajos Elenos Brilės laišką spaudai. Kai kas po tekstu parašė: „Jau visai nėra apie ką rašyti“. Nemanau, kad nereikia rašyti, tiksliau – būtina, nes tai svarbu. Pats esu susidūręs su galios žaidimais ir žinau, kaip tokiose baisiose situacijose, kai visur tave dar bando „nupiešti“, kad „pats ir kaltas!“ ir tą liudija galios vilkų kompanija, norisi rėkti pasauliui dar ne tokius žodžius. Tiesiog dabar begėdiškai vyrai gesina gaisrą versdami kaltę kitiems ir maskuodami, kad tai visai nereikšmingas skandaliukas. Ne, žmonės to visgi neužmirš.

 

Straipsnį galite perskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: ar kovotum ir numirtum už Lietuvą šiandien?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai nebus nei pozityvus, nei dar kažkuo ypatingas įrašas. Tiesiog iš egzistencinės pajautos, apmąstant tai, kas vyksta.

 

Šiandien – Sausio 13-oji ir visus, kurie išdidžiai socialiniuose tinkluose deklaruoja meilę Lietuvai ir laisvei, nutariau susilaikyti nuo sveikinimų, vėliavų ir mėlynų žiedlapių. Prisiminti neprisimenu, juk dar tą dieną buvau beveik kūdikis. Galiu tik kolektyviškai imituoti tam tikras pajautas, imituoti patriotiškumą, tapatintis su nepatirtais istoriniais įvykiais ir sakyti daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes nepamiršome“, bet tiesa tame, kad šiandien nelabai tą jaučiu.

 

Taip, suprantu protu tų dienų reikšmę istoriškai, taip, žinau, kad toji Sausio 13-oji svarbi mums, lietuviams, tačiau kas atsitiko su laisve, kurią iškovojo kiti, man sunku reflektuoti. Nors gyvenu Lietuvoje visą savo gyvenimą, tačiau nesijaučiu nei priimtas lietuvių, nei suprastas žmonių – ir nebemanau, kad kada patirsiu kolektyvinės vienybės džiaugsmą, kokį patyrė normalūs žmonės, augę šeimose, sulaukę palaikymo ir pritarimo. Deja, mano gyvenimo atveju to nebuvo, todėl toji atskirtis, kuri metais iš metų įsiėdė, leidžia kiek kitaip vertinti ir šią Sausio 13-ąją. Galiu tik džiaugtis, kad laisvė davė man šiokią tokią mizantropiją, galiu gyventi atskirtyje. Pernelyg dažnai susidurdavau su atmetimo reakcija, todėl nepavadinčiau savęs patriotišku, nesu ir iš tų, kurie drąsiai rėžia, kad kilus karui eitų herojiškai ginti Tėvynės. Deja. Manau, kad netgi tarp tų, kurie imituoja, kad prisimena, iš tikrųjų dalis darytų tą patį: gelbėtųsi, o nemirtų.

 

Bandau suprasti anuometinę situaciją. Žmones, kurie stojo už laisvę, palikę savo artimuosius. Kokia galinga tikėjimo galia turėjo juos nešti į Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo kažkoks kolektyvinis darinys, man sunkiai nujaučiamas. Bijau baisiausios tiesos: kad tokie stebuklai vyktų ir žmonės vienytųsi, jaustų kolektyvinį pulsą, aukotųsi, reikia aiškaus priešo. Anuomet jis buvo. Šiandien? Bandoma prie to privesti, tą matome kaip aiškiai artikuliuojama žiniasklaidoje. Dažnai užsimerkiu, neskaitau, nesitapatinu, nes gyvenime nestinga asmeninių priešų. O juk dažnai gyvenime nutinka taip, kad patys sukuriame tankus ir gulamės po savo žudymo įrankiais, nes didžiausi priešai esame mes patys.

 

Aš nieko neprisimenu apie Sausio 13-ąjį, nei apie kitas XX amžiaus tragedijas. Viskas yra iš kitų rankų ir lūpų. Buvau mokytas tai gerbti, atkartoti kaip savo tautos patirtį, lyg pats TEN būčiau buvęs, tačiau susiduriu su tuo, kad imituoju ir net ap(si)gaudinėju. Sudėtinga man paaiškinti. Nors žiūrint „Baltijos kelio“ ar tų pačių Sausio 13-osios istorinius kadrus bėga ašaros.

 

Ką tik pradėjau skaityti Virginios Woolf romaną „Bangos“. 10 puslapių skaičiau šokiruotas, nes nesuvokiau, kaip reikės tą knygą pabaigti. Dar po 10 – koks keistai burbuliuojantis literatūrinis šedevras. Vienoje vietoje vienas iš balsų pasako, kad visi darome šiai akimirkai kažką tik dėl to, kad tai akimirka. Kitaip sakant, privaidiname, kurdami save čia ir dabar. Šios atstumtiems būsenos dieną klausiu savęs: kodėl taip viskas keistai butaforiška ir netikra? Neapgauna manęs jausmas, jog dabar daug vaidybos ir kaip ją sunku pripažinti, nes ji bus prilyginama išdavystei.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eglė Frank "Mirę irgi šoka"

 

Eglė Frank. „Mirę irgi šoka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pažintį su naujausia lietuvių literatūra. Ilgą laiką trukęs lietuviškos prozos sausmetis man pasibaigė pernai, kai vėlei atsigręžiau ir susidomėjau mūsų literatūra, kuri, tiesą sakant, nėra prastesnė nei daugelis verstinių beletristinių kūrinių. Apie debiutinę novelių Eglės Frank (g. 1975) knygą Mirę irgi šoka buvau prisiskaitęs nemažai atsiliepimų. Tiesą sakant, apie ją rašė beveik visi mano amžiaus nors kiek literatūros pasauliu besidomintys skaitytojai: vieniems knyga patiko, kiti ieškojo priekabių.

Skaitinėdamas komentarus susidariau įspūdį, kad mūsų komentatoriai dvilypiai. Vienaip pasitinka juodus, tamsius ir perversijomis akinančius pasakojimus verstinėje prozoje, pavyzdžiui, Samanta Schweblin ar Mariana Enriquez, kurios irgi fatališkos rašytojos, tačiau kai akys krypsta į lietuvių literatūros lauką, atrodo, jos įtariai susiaurėja. Ar man vienam kartais susidaro įspūdis, kad rašyti kaimiška ar istorine tema – tai autoriaus autentiškumas, o rašyti nutrynus bet kokį kaimiškąją, istorinius kontekstus ir lietuviškumą – jau tik pretenzinga literatūra be lūkesčių išsipildymo? Nesakykite, toks požiūris neretai pasitaiko skaitinėjant ne tik pavienius atsiliepimus, bet ir periodinės spaudos recenzijas.

 

Grįžtant prie knygos Mirę irgi šoka, tenka pripažinti, kad knyga kelia nevienareikšmišką įspūdį. 13 novelių rinkinyje pagrindinė mirties tema reiškiama kaip esminė fatališkosios pasakotojos būties matas. Su mirtimi žaidžiama, jos baiminamasi, iš jos juokiamasi, ji sapnuojasi, šnopuoja veikėjams į ausį. Centrine novele galima laikyti Mirę irgi šoka, kuria pavadintas ir visas rinkinys. Pats gerai menu tą pavasario metą, kai Bernardinų kapinės sužydi smulkiomis mėlynomis gėlytėmis. Įstabus vaizdas, kuris koreliuoja su veikėjos patirtimis ne tik svaiginantis su draugais tarp antkapių, bet ir skaitinėjant paskutiniuosius savižudžių socialinių tinklų įrašus, ieškant ir permąstant ten galimai išreikštus mirties ženklus. (Kas neskaitė paskutiniųjų postų, pvz., Agnės Jagelavičiūtės facebooke, ką?). Facebookas man visą novelę švytėjo būtent ta persmelkta mėlyna Bernardinų kapinių spalva.

 

Novelėse išryškėja įvairialypės, besikeičiančios daugiaveidės moters paveikslas. Nesuklysiu sakydamas, kad ji – fatališka, erotiškai hiperbolizuota ir į kraštutinumus linkusi moteris. Man asmeniškai ji labai panaši į tam tikras Jurgos Ivanauskaitės sukurtų moterų pasažus, ypač ankstyvojoje rašytojos prozoje Pakalnučių metai, Kaip užsiauginti baimę, Mėnulio vaikai, Ragana ir lietus. Iš esmės Eglė Frank tarsi pratęsia J. Ivanauskaitės ir Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino kartos nihilizmo pajautas. Amerikiečiai savo literatūroje ir apskritai plačiojoje kultūroje 9-10 praėjusios amžiaus dešimtmečiuose turėjo vadinamąją Prozako kartą. Skaitant tam tikras E. Frank noveles labai ryškėja būtent Lietuvoje pradėtos, bet taip iki galo ir nesusiformavusios nihilizmo literatūros, kuri reikštų besikeičiančių kartos vertybių ir egzistencinių krizių įsigalėjimą. „Tie, kurie nepuolė daryti karjeros, slopindavo depresiją lėbavimu, alkoholiu, su migdomaisiais ir raminamaisiais pramaišiui, kartkartėmis atguldami į Vasaros gatvės lengvesnius skyrius. Tuštuma nuolat mausdavo saulės rezginiuose, kur, tarsi į aukštakrosnę, kraudavom kraštutinumus. Rami kasdienybė, subalansuotas jausmų melanžas, kur baltai tenka tiek pat juodos, netiko; nepasotinta ertmė plėsdavosi ir anksčiau ar vėliau vis tiek prarydavo jos nešiotojus (p. 76-77)“.

 

Kitą vertus, juntama prozakiškosios kartos pajautas ištirpina pasireiškusi nauja hipsteriškoji kultūra, kuri aiškiai ateina per naujosios kartos miesto kultūrą t. y., barų ir pokalbių kultūra, lengvi meilės romanai, siekis neįsipareigoti, saugoti savo individualumą, kritiškai vertinti šeimos instituciją ir motinystę. Tą hipsteriškumą papildo LGBTQ temos ir problemos, kurios novelėse vienos ryškiausių. Autorė savo pasakojimais tarsi įtvirtina požiūrį, kad žmogaus seksualumas ambivalentiškas ir neturintis išskirtinių kriterijų. Vienas labiausiai pavykusių pasakojimų knygoje buvo Pasimatymas, kuriame mokytoja pasakoja savo lesbietiškas meilės istorijas, o pastarosios atskleidžia sutrūkinėjusių, įsipareigoti negalinčių individų visuomenę. Nors nėra ko norėti, viešojoje erdvėje vis dar tokie santykiai smerktini, todėl reikia saugotis, o pagrindinei veikėjai dėl romantinių santykių reikia važiuoti į kitą miestą, nes, neduok Dieve, mokiniai sužinos apie jos orientaciją. Novelė užsibaigia itin vykusiai – bažnyčioje ji pamato seną savo mylimąją, erdvėje, kuri prieštaringai vertina tikinčiųjų seksualinius pasirinkimus, bet kartu teikia susitaikymą ir priėmimą: „ramybės“.

Eglė Frank

 

Tarp intriguojančių novelių įvardyčiau ir Pabėgusio briedžio metas, kurioje autorė mistinėje briedžio avarijoje suduria išsilavinusios moters ir kaimietiškos mužikės pokalbį, kuria socialinę įtampą tarp stereotipų nesilaikančios ir atsakingosios gelbėtojos. O štai novelėje Jaučio širdis kalbama apie moterį, kuri negali susilaukti dukrelės ir kaip ji irzliai laukia savo vyro vaiko atvykstančio į namus, manding, savo išmoninga struktūra per buities detales priminė Dainos Opolskaitės Dienų piramidės noveles: dideli ir persirpę jaučio širdį primenantys pomidorai, kuriuos taip saugojo nuo agurkų, istorijos pabaigoje sužnaibomi pačios veikėjos. Apskritai Eglė Frank nevengia buitiškumo, pvz., Morta kepa kepsnį seseriai Marijai, o Greta su Audra kitoje novelėje iki išnaktų geria portugališką vyną rytietiškoje aplinkoje, kur daug katės plaukų ir dulkių. Buitis įprasmina veikėjų kasdieniškumą, padaro juos žemiškais, o pasakojime turi atskaitos tašką ir padeda autorei iš tos erdvės fragmentiškai plėsti veikėjų biografijas, buitiškumas pasitarnauja novelių struktūrai, kuri yra daugelio pasakojimų stipriausias elementas.

 

Be buitiškumo autorei būdingi aprašymai, perteikiantys pagrindinių veikėjų charakteristiką, gyvenimo filosofiją. Neretai panaudojami gotikiniai hiperbolizuoti įvaizdžiai, bjaurasties estetika įtaigai sustiprinti, nusakyti su mirtimi susijusius leitmotyvus. „“Stengdavosi nežiūrėti į Hė, stebėdavo šalimais gulinčio vyro rankas – išdžiūvusias, driežiškas, su nusmailėjusiais nagais (p. 134)“. „Ją visada trikdydavo jų požiūris į kūną – be ceremonijų keisdavo sauskelnes, dar galinčių šlapintis mažytes, susitrakusias varpas kruopščiai įtaisydavo į basoną, motiniškai maitindavo, kažką rypuodamos, skusdavo ir apiprausdavo. Guosdavo it vaikus, pravirkusius iš nevilties... (p 135)“.

 

Netikėtai ir kiek makabriškai nustebino novelė Siuntinys, kai šešiasdešimtmetė, it geiša vilkėdama kimono, sėdasi ant guminio falo, apmąstydama savo vyro Hė mirties kančias ligoninėje. Aišku, autorė randa aštrių, nors ir itin tamsių istorijose mirties ir gyvenimo sąsajų, fatališkai juos perteikia pernelyg nenutoldama nuo tikrovės. Pavyzdžiui, man buvo artima paskutinioji novelė Aš esu Romka, savitas film noir klajonės po naktinį Vilnių, pavojingai gretinantis prie socialinėse paraštėse atsidūrusių benamių, nes nežinia, kaip kurti ir ką daryti su gyvenimu, kai tau dar vaikystės darželyje užrišamos akys svetimo vaiko šaliku, kad užmigtum ir būtum paklusniai normalus.

 

Mirę irgi šoka – novelės apie normalumo ribas, kurios tikriausiai neegzistuoja ir yra kiekvienoje žmonių kartoje vis skirtingos. Kiekvienas pasakojimas savaip nagrinėja socialinius, kultūrinius, psichologinius barjerus, jų įveiką, kuri tampa asmenį transformuojančiomis, perkuriančiomis patirtimis. Juk ir tamsi, negatyvi patirtis yra irgi patirtis, kuri kreipia kitokio gyvenimo pajautai. Kitą vertus, nuolat mąstant ir jaučiant, kad gyvenimas yra baigtinis, nes aplinkui visi miršta, kaskart keisdamas save, irgi miršti. Viršelyje lyg nusidėjėlė Ieva pavaizduota moteris man primena mitinę Lilit, kurios plaukų kasa, supintas likimas, gali įgelti sau pačiai, ką jau kalbėti apie kitus. Nemanau, kad knyga turėtų ką nors įkvėpti, akivaizdu, kad ir nors struktūra stipri ir ji literatūriškai gerai apgalvota, tai veikiau terapinio rašymo pavyzdžiai, kaip, beje, ir tam tikra Jurgos Ivanauskaitės proza, pastarosios, kaip ir E. Frank Mirę irgi šoka, neskirta kiekvienam. Kitą vertus, pasakojimuose veriasi ir kažin kas šiuolaikiško, atliepiančio dabarties tikrovę, panašių niuansų galima aptikti Virginijos Kulvinskaitės prozos knygoje Keturi. Reziumė: knyga apie moters savikūrą ir savigriovą, nuolatinę asmenybės pertransformavimą, išgyvenant ribines situacijas, susijusias su mirties priėmimu-atmetimu. Labai fatališka.

 

Jūsų Maištinga Siela