Šios dienos daina: Aistė – We Will Rule the World [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, man labai nepatiko Aistės pasirodymas su daina We Will Rule the World per Nacionalinę Eurovizijos atranką. Skambėjo ne itin gerai, o pats judesys scenoje, dovanokite, atrodė kaip Brėmeno muzikantai iš seno miuziklo su kadaruojančiais hipiškais rūbais, primenančiais skarmalus iš Humanos. Nei vaizdo, nei muzikos, atrodo, tikras stebuklas, kad Aistė buvo išrinkta į finalą. Žinokite, būta ne vieno pasipiktinusio.

 

Ir kiek kitoks skambesys ir vaizdas šios dainos, kuri neseniai buvo patalpinta su vaizdo klipu. Iš beformės Brėmenų masės staiga atsiranda ir stilius, ir nuotaika, ir balsas ir koncepcija – aštunto dešimtmečio disco stilius su šiokia tokia pretenzija į tam tikras grupės ABBA nuotaikas. Pozityvi daina, visai paklausyčiau kartelį kitą, bet į Euroviziją nesiųsčiau. Pasižiūrėkite patys.

 

Aistė – We Will Rule the World

[lyrics / žodžiai]

 

Jumpy and scary

The fear that they carry

I wanna out

It’s all just too loud

 

They say I’m a baby

Naive as a fairy

I wanna out

I need you around

 

All my fears disappear.

Every time when you’re near

Take me higher and above

‘Cause all I want is love

 

We will rule the world

Together we’ll face it all

Our hearts with never grow old

And we will rule the world

 

‘Cause we’re living up

Living up

Never giving up

Living up

Baby, it’s your chance

Everybody dance now

Clap your hands

 

Catching the fever

Cause you are my hero

Finally found

I am so proud

 

I see things clearer

Cause you are right here now

Finally found

I am so proud

 

All my fears disappear

Every time when you’re near

Take me higher and above

All I want is love

 

We will rule the world

Together we’ll face it all

Our hearts with never grow old

And we will rule the world

 

‘Cause we’re living up

Living up

Never giving up

Living up

Baby, it’s your chance

Everybody dance now

Clap your hands

 

We will rule the world

Together we’ll face it all

Our hearts with never grow old

And we will rule the world

 

‘Cause we’re living up

Living up

Never giving up

Living up

Baby, it’s your chance

Everybody dance now

Clap your hands

 

Jūsų Maištinga Siela

Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą": du leidimai

 

Kai galvoju apie knygas, kurias dar kada nors norėčiau perskaityti antrąkart, dažniausiai jos visos yra labai seniai skaitytos. Dažnai net vėlyvuoju paauglystės metu arba pabaigus mokyklą. Viena iš tokių Khaled Hosseini sukrečiantis romanas „Bėgantis paskui aitvarą“, kurį pirmąkart „Jotema“ išleido mėlynu viršeliu ir džiugu, kad visai neseniai perleido naujai skaitytojų kartai. Gaila, kad visgi apie šią knygą bent jau aš viešojoje erdvėje beveik nieko nematau ir negirdžiu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Antje Babendererde "Laumžirgių vasara": du knygos leidimai

 

Prieš daugel metų įsigijau dar litais, bet taip ir neperskaičiau vokiečių rašytojos Antje Babendererde romaną jaunimui ir suaugusiems „Laumžirgių vasara“. Tos leidyklos „Gimtasis žodis“, kuri jau seniai nuėjo į kapus, leido stebėtinai gal vizualiai ir nepatrauklia poligrafija, tačiau turinio atžvilgiu (dabar pagaunu) gana gerą vertybiškai formuojamą literatūrą. Jau ko vien vertas Jan Guillou romanas „Blogis“, kuris turėtų būti akylesnės leidyklos perleistas ir kūrinys galėtų tapti mokyklinės programos dalimi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Len Kasten "Ateivių pasaulio tvarka" (Alien World Order)

 Taip!

 

Kartais pagaunu save esantį konspiracinių teorijų šalininką. Bet kokiu atveju, esu įsitikinęs tik vienu, kad ir kokia tiesa ir tikrovė būtų mums diegiama (su visu mokslu, žiniasklaida, išsilavinimu, pasiekimais įvairiuose srityse, istorijos pamokomis su nenuginčijamais faktais) esame taip toli nuo tikrosios tiesos ir tą tikriausiai jaučia daugelis. Tikrovė mums projektuojama melaginga. Iš to atmetimo reakcijos tikriausiai ir formuojasi konspiracinės teorijos, nes žmonės nėra buki, jie jaučia, jog vyksta absurdas.

 

Apie valdančiąją reptiloidų rasę rašo ir Len Kasten savo knygoje „Ateivių pasaulio tvarka“. Ir knyga gana populiari kai kuriose šalyse, tad išvis man kelia nuostaba, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva kažkas išdrįsta išleisti šią knygą lietuviškai, apie kurią niekas beveik nekalbės, nes kaip ir gėdingas reikalas pripažinti, jog atmeti arba bent jau domiesi galima alternatyvia tikrove, kuri galimai daugeliui iš mūsų nematoma. Bet... Šiandien iš nukainuotos krūvos paėmiau šią knygą. Vakar pačiupinėjau, nepirkau, bet nenustojau galvoti, tad šiandien intuityviai grįžau ir pasiėmiau. Žiūrėsime, gal ir perskaitysiu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vonka" / "Wonka"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pasigendu iš savęs entuziazmo žiūrėti spalvingas visai šeimai skirtas kino juostas, tad neatsilikdamas nuo mados stengiuosi bent jau iš inercijos pažiūrėti vieną kitą komercinį naują filmą, kad žinočiau, kas dedasi dabarties kino pasaulyje. O dedasi tai... kad nieko nauja jame iš tikrųjų nevyksta. Režisierius Paul King pateikė dar vieną praėjusio amžiaus vidurio perdirbinį apie šokolado fabriko įkūrėją, t. y. „Vonka“ (angl. Wonka) (2023). Pastaruoju metu tiek literatūroje, tiek kine vyksta senų dalykų atnaujinimas, perkūrimas, idėjų perrašymai ir miuziklas „Vonka“ nėra kokia išimtis.

 

Iš tikrųjų filmą dar žiūrėjau ir dėl garsiausių aktorių, kurie čia pasirodo. Aktorius Timothée Chalamet, suvaidinęs Vonką, prisipažino, kad filme nors viskas atrodo labai lengva ir svaiginančiai, tačiau niekada filmavimo aikštelėje nėra dirbęs sunkiau, nei prie Vonkos vaidmens. Tai liudija, kad komercinis filmas nors ir smagus bei pilnas klišių, tačiau jį padaryti gerai ir kokybiškai nėra taip lengva.

 

Iš tikrųjų filmas pavykęs. Negaliu palyginti su ankstesne versija, tačiau, manau, išlaikytas tas pats pasakos ir miuziklo motyvas. Vonka atvyksta į miestelį trokšdamas tiesiog žmonėms gaminti šokoladą ir teikti džiaugsmą. Išmokęs iš savo mamos šokolado recepto gudrybių, jis ima konkuruoti su miesto šokolado kartelio baronais, kurie Vonką, aišku, nori išstumti iš rinkos kaip priešą. Įdomus ir komiškas motyvas: bažnyčios kunigas savo išpažinčių budelėje turi slaptą liftą į požemius, kur ir įkurtas Ostino Paverso vertas blogiukų šokoladų bunkeris. Lengvos dainelės, smagūs ir spalvingi karnavališki veikėjai tiesiog perteikia viso filmo gana paprastą vienos linijos ir minties filmo esmę: geriausias ir skaniausias šokoladas yra tas, kuriuo gali nuoširdžiai pasidalyti su kitais, nes tik draugystė, pagarba ir meilė suteikia šokoladui papildomo ypatingo skonio. Aišku, filmas, nors ir maskaradinis, jis puikiai tinka šeimoms, ypač mažiesiems, bet jis visgi nišinis, nes pagal savo žanro specifiką (blogiukai prieš geruosius) yra nišinis ir skirtas masėms, tad nereiktų ieškoti kokio nors stebuklingo išskirtinumo, užtenka tiesiog juoktis ir mėgautis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Adania Shibli "Menka detalė"

 

Adania Shibli. „Menka detalė“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Nugalės ne tankas, o žmogus.“

 

Grįžta mano entuziazmas skaityti visas leidyklos Rara knygas iš eilės. Po Mūšiai dykumoje netrukau perskaityti ir palestiniečių prozininkės Adania Shibli (g. 1974) romaną, nominuotą Tarptautiniam Booker Prize, Menka detalė (arab. تفصيل ثانوي), kurią į lietuvių kalbą išvertė kroatų ir arabų kalbų žinovė Julija Gulbinovič. Žinau, Lietuvoje yra degančių neapykanta arba bent jau nemenku izraeliečių teisumu dėl to, kas šiuo metu vyksta tarp Izraelio ir Palestinos. Vėlyvą rudenį teko būti Amsterdame ir mane nustebino didžiulės Palestinos palaikymo akcijos, nors pas mus, pagal amerikiečių žinias piešiamas vienas ir tas pats Izraelio aukos portretas (nieko nuostabaus, juk Izraelis JAV sąjungininkas), o įdomesnės ir kontraversiškesnės informacijos dažniausiai ateina per kokį Kino pavasarį, kai galime meno formomis pamatyti ir kitą perspektyvą. Nenoriu būti politiškas, manau, dažnai esame klaidinami, kai paskęsta tiesa politiniuose interesų laukuose, o iš mūsų tikimasi užimti poziciją ne tik šio regiono konflikto lauke, bet ir tai, kas vyksta Ukrainoje. Neatimsi vieno – literatūra kaip ir kitos meno formos kaip niekas kitas leidžia jautriai perfiltruoti konfliktus humanistiniu filtru ir įvertinti kitaip situaciją.

 

Dviejų vakarų skaitymas labai susisiejo su pačia romano struktūra: vieną vakarą perskaičiau pirmą romano dalį, o antrą – kitą vakarą. Trumputis romanas drioksteli emociškai kaip griaustinis iš giedro dangaus ir labiau primena gerai parašytą apsakymą, nei romaną. Pirmoji romano dalis mus nukelia į 1949-ųjų rugpjūčio 11-13 dienas, kai netoli sienos su Egiptu vaizduojama izraeliečių armija, kuri „išplėšusi“ daug žemių į vakarus formuoja dabarties Izraelio teritoriją, kovodama net su vietos beduinas, vietos arabų klajoklių gentimis, dažniausiai beginkliais, ieškančiais dykumoje ir dykynėse vandens bei pavėsio. Dėmesio centre – karininkas vadas, kuris su pulku įsikuria smėlynuose, nes patruliuoja ir kontroliuoja šį sausumos ruožą. Vieną dieną pulkas aptinka beduinus prie vandens oazės su kupranugariais, juos be gailesčio neginkluotus iššaudo, tačiau į stovyklą parsiveda merginą, kuria nuprausia ir paverčia grupinio prievartavimo auka.

 

Siužeto pirmojoje dalyje ne kažin kiek. Politinių ir istorinių kontekstų taip pat nedaug: vos viena kita data, karininkų ketinimai, vietovardžiai, geografiniai orientyrai. Autorė nepolemizuoja, nefilosofuoja, o kaip literatė susitelkia tik į karininko veiksmų seką, kruopščiai ir nuožmiai kartodama dienos ritualus aprašinėja besikartojančius jo veiksmus. Tiesa, atrodo, nieko nevyksta, bet Adania Shibi stebuklingai sukuria netikėtą įtampą, eliminuodama merginos kankinės jausmus, karininko išankstinius vertinimus, todėl pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio primena Albero Camus Svetimo abejingumą ir šaltumą. Jaudina tai, kad karininkų vadui naktį į šlaunį įkando gyvis (tikėtina, kad voras) ir jis kovoja su fiziniu skausmu, kuris turi įtakos jo sprendimams. Ką iškrės karščio ir drebulio kamuojamas žmogus?  „Mūsų pareiga – užkirsti kelią jų gyvenimui čia, visiems laikams juos iš čia iškeldinti. Juk beduinai nieko nesodina, tik rauna, jų gyvuliai suėda menkiausią užeitą žalią kupstą, jie diena iš dienos naikina ir taip retus žalumos plotus. Tačiau mes padarysime viską, kas yra mūsų galioje, kad suteiktume šioms platybėms galimybę žydėti ir tapti tinkamoms gyventi, užuot palikę jas tokias, kokios yra dabar, – negyvenamas dykvietes (p. 34)“ – sako vadas.

 

Akivaizdu, jog daugelis imasi šios misijos iš idealizmo, įtikėjimo žmonėms neva privilegijuotai suteikta jėga kurti, nugriaunant tariamai matomą neteisingą pasaulį. Romantinis tėvynės statymo ir aukojimosi momentas gajus visur, kur kalba pasisuka apie karą, krašto gynybą, imperijos statybas, o pagrindinis pirmosios dalies veikėjas būtent ir įkūnija tokį pasišventusį idealistą. Kitą vertus, būtent humaniškumą ir užgožia idealai. Pagrobęs merginą, jis žeminančiai ją prie visų lyg gyvulį prausia vandeniu, galima sakyti, įsivaizduoja, kad gali iš demoninio pasaulio žmogų atversti į žmogiškąją, tačiau vadas nepajėgus laikytis humanizmo, todėl per išgertuves paskelbia leidžiantis paeiliui pagal karinius rango susitarimus prievartauti merginą. Prievartos žemę ir kultūrą paaštrina itin karštos dykumų dienos, vandenį ir kraują tuoj pat sugerianti žemė, o vienintelis, kuris jaučia merginos skausmą, pasaulio neteisybę yra benzinu nuo utėlių aplietas šuo, vienintelis sąžinės balsas, kurį vadas paspiria šalin. Šuo labai svarbi pasakojimo grandis, nes jis prieraišus, jis jautrus, be išankstinių sudėtingų įsitikinimų, simbolizuoja viską, kas žmogiška.

Adania Shibli

 

Įdomi pozicija yra pasakojime neanalizuoti merginos jausenų ir būsenų. Aukos emocijos pasakojime eliminuotos, ji tik karo grobis, paversta prievartos auka, kurią galiausiai vadas ir nužudo.  Mums nežinoma, kaip nuo įkandimo besigalynėjančiam karininkui baigėsi, todėl tikimės surasti atsakymus antrojoje romano dalyje, kurioje pasakojami tų pačių kraštų įvykiai po 25 metų, kai viena palestinietė, perskaičiusi spaudoje apie anų laikų įvykius, maniakiškai ima aiškintis, kas nutiko tai merginai. Menka detalė – mergina miršta tą dieną, kai ji gimė prieš 25 metus ir tas tapatinimasis tampa instinktyvia tiesos rekonstrukcijos būtinybe. Autorė suteikia pagaliau moteriai ištisą baimės juslių spektrą, kai ji pasiskolintu automobiliu ir nelegaliu dokumentu vyksta į izraeliečių zoną, išgyvendama visas baimes, įskaitant ir žibalo tvaiko svarbią detalę, daugmaž tą patį, ką išgyveno kita mergina prieš 25 metus. Atrodo, anuomet pasakojime nutildytas balsas pasakojime pagaliau sugrįžta per kitos moters patirtis.

 

Tiesos ieškotojos kelionėje daug mechaninių aprašymų, kurie atrodo hiperbolizuoti savo smulkiais judesiais, bet vienareikšmiškai keliantys įtampą, nes kiekvienas pasirinkimas veda pagrindinę veikėją prie akistatos su tikrove. Praėjo 25 metai, ji savo automobilyje skaito seną žemėlapį ir naują izraelietišką, kuriame pasaulis, kultūra perrašoma politinių invazinių jėgų, tad merginai nesunku paklysti tarp besikeičiančio nesaugaus pasaulio, kuriame iš esmės prapuola pamatinė žmogaus gyvenimo, jo kultūros ir vertybių prasmė. „Tada paimu kitą žemėlapį – aną, rodant šalį iki 1948-ųjų, tačiau, apimta siaubo, užverčiu: palestiniečių kaimai, kuriuos Izraelio išleistame žemėlapyje be ženklo prarijusi geltonio jūra, šiame žemėlapyje pažymėti visu savo gausumu – jų dešimčių dešimtys, jų pavadinimai kone šoka nuo popieriaus man tiesiai į veidą. Vėl įjungiu mašinos variklį ir tęsiu kelią link antro kelionės tikslo (p. 81).“ Pabaigoje veikėja blaškosi po beveik išmirusį kaimą, kurio net nėra tikrovės žemėlapyje, vadinasi, jis tik istorijos nuneštas faktas, kurio niekas nebeprisimins. „Izraeliečių žemėlapis rodo tik toli nuo kelio pabirusius taškus, žyminčius karo pratybų bazes ir šaudyklą (p. 101).“ Šitaip perrašoma istorija, šitaip kita kultūra tankais nugali kitą kultūrą ir nelieka nieko.

 

Autorė meistriška pasakotoja, kuri geba tirštai veikėjų veiksmų sekomis sukurti ne tik įtampą, bet ir nutylėtą veikėjų filosofiją. Kodėl toji mergina susiruošia iš Ramalos į tas žemes, kur anuomet nutiko tas kraupus įvykis, kuris tarp kitų kraupių įvykių tėra tik statistinis įvykis karo kontekste? Kuria psichofizinius ir pasąmoninius veikimo principus, nutapydama juos įspūdingai atsikartojančiomis per du pasakojimo laikus detalėmis (kupranugariai, skalijantis šuo, žibalo kvapas, smėlis...). Tik literatūra gali smelkti tokias aiškias prasmių ar net beprasmių struktūras, kurios už teksto šokiruoja: praėjo 25 metų ir tie, kurie sakė, kad nugalės ne tankas, o žmogus, lygiai po 25 metų, atėjus naujai kartai, atsuka tuos pačius šaunamuosius ginklus ir tęsia nežmonišką savo kovą; praėjo 25 metai, pasikeitė atmintis ir perbraižyti žemėlapiai, tačiau iš esmės karo blogis toliau diktuoja tą siaubingą prievartos ir neteisybės pasaulį, kuriame politika ir idealiai yra aukščiau už žmogų. Ar tikrai nugali žmogus, netgi jeigu jis sėdi tanko viduje ir deklaruoja meilę tėvynei, bet kitą akimirką be gailesčio suvaro kulką kitam į galvą? Knyga, po kurios reikia prisiminti, kad kvėpuoji, visiškai savo prasme išeinanti ir pakylanti virš karo beprasmybės.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eilyn" / "Eileen"

 

Labi, skaitytojai,

 

Pagal 2015 m. rašytojos Ottessa Moshfegh sukurto romano „Eilyn“ (angl. Eileen) (2023) William Oldroyd sukurtas tuo pačiu pavadinimu ir pats filmas. Tiesa, šios autorės knygą „Mano miego ir poilsio metai“ turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tad kam įdomu, kaip ji rašo, galite plačiau apie tai pasidomėti. Na, o patį režisierių William Oldroyd žinau iš puikaus ir kruopštaus jo filmo „Leidi Makbet“ (2016), kuris, galima sakyti, atrado aktorę Florence Pugh, tad labai knietėjo pažiūrėti, ką jis nuveiks su kita kino veterane Anne Hathaway filme „Eilyn“.

 

Istorija mus nukelia į maždaug 1960-ųjų metų pilkus ir niūrius darbininkų klasės namus JAV šiaurėje, kur žiemą mažai saulė. Pagrindinei veikėjai Eilyn vos 24 metai (aktr. Thomasin McKenzie), ji dirba vyrų kalėjime, o po darbų prižiūri buvusio policininko, savo tėvo, alkoholio paliktus padarinius. Jiedu gyvena kartu, tad Eilyn neturi jokios perspektyvos, nes visi kavalieriai miestelyje, galite suprasti, nenori painiotis buvusiam policininkui po kojomis. Vieną dieną į kalėjimo įstaigą įsidarbina seksualiojo Rebeka, kuri, tarsi nužengusi iš Holivudo kino, pradeda dirbti kalėjimo psichologe ir netrukus Eilyn dėl jos pameta galvą.

 

Iš esmės juk tai gan ryškus LGBTQ kino pavyzdys, primenantis šiek tiek „Skandalo užrašus“ (2005), šiek tiek „Kerol“ (2015), tik, žinoma, „Eilyn“ jiems neprilygsta. Režisierius aiškiai fokusuojasi į tamsią ir niūrią 60-ųjų metų atmosferą, kai moters padėtis visuomenėje gana aiški. Rebeka, baigusi Harvardą turi dirbti provincijos vyrų kalėjimą, kai tuo tarpu vyrai su tuo pačiu išsilavinimu gauna kur kas geresnius darbus. Visgi filmas sukasi apie jaunos merginos aistrą vyresnei Marilyn Monroe išvaizdos moteriai, tačiau netrukus siužetas kiek pasikeičia, kai nusiverkusi Rebeka pasikviečia tariamai į savo namus Eilyn išgerti vyno ir paplepėti. Viskas tampa trileriu, nes Rebeka, pasirodo, kaip kokia Klaido Boni, yra nusikaltėle ir Eilyn besąlygiškai aistros gena prisideda prie Rebekos sumanymo...

 

Gerai, filmas, mano akimis, nepavyko. Jis tiesiog pernelyg nuobodus. Mažai siužeto, vienkryptė įvykių nuobodoka eiga, tipažiniai ir maniakiški veikėjai be didesnių intrigų: tėvas alkoholikas, dukrelė maniakiškai įsimylėjusi kolegę, Rebeka perdėtai seksuali. Ir viskas. Belieka įvesti šiems personažams kriminalinę liniją ir turime filmą! Tikrai nuobodu. Dar filmas tyčia imituoja dešimto dešimtmečio neskubų vidutiniško kino manierą, kuria kalbama apie 60-ųjų įvykius. Filme nėra absoliučiai nieko, ko nebūtume matę dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje. Tas retro kino kalbos imitavimas savaime gi nėra blogas, prisiminkime pernai pasirodžiusį Alexander Payne „Paliktieji“ (2023), kuriame visai neblogai veikė retrospekcinė kino kalba. Na, o „Eilyn“ tiesiog psichologiškai nuobodus filmas, kuriame antakius pakelti privertė tik puikus antraplanės aktorės Marin Ireland suvaidintos pririštos moters išpažintis apie vyro sūnaus tvirkinimą ir jos bejėgystę užkirsti kelią tragedijai. Visa kita tiesiog... nepavykę ir paviršutiniškai dekoratyvu.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela