Spektaklis "Revizorius", režisierius Aidas Giniotis, Valstybinis Šiaulių dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinįkart buvau Šiauliuose. Tikrai. Bet labai seniai, o ir miestas man neturi sąsajų su tokiu miestu, kuris turi ypatingą teatro mokyklos ir tradicijos veidą, nors gal tikrasis šiaulietis pasakytų kiek kitaip, nors žinau, kad toks Valstybinis Šiaulių dramos teatras egzistuoja ir puikiai daro savo spektaklius, tačiau jų retai pamatysi uostamiestyje. Tą retą progą šįkart išnaudojau ir tiesiu taikiniu nuėjau į režisieriaus Aido Giniočio spektaklį „Revizorius“, kurį vieninteliam pasirodymui atvežė šiauliečiai 2025 m. sausį. 2019 metais įvykusi Šiaulių dramos teatro premjera pagal Nikolajaus Gogolio klasikų klasika tapusią pjesę pasirodymas vertė salę trumpam sugūžėti. Nemačiau nė vienos tuščios vietos – „Revizorius“ iššlavė viską.

 

Bandau prisiminti savo skaitymo metus, kada studijų metais „sukirtau“ Gogolio „Revizorių“. Anuomet pjesė patiko, ji ir rimta, ir labai komiška, tad daugmaž žinojau, kokio turinio reiktų tikėtis. Daugelis vyresniosios kartos arba studijuojantys režisūrą bei aktorystę tikriausiai skaitė „Revizorių“, kuris narplioja XIX a. pirmosios pusės carinės Rusijos provincijos biurokratinius korupcijos reikalus. Pjesė originalo kalba išleista 1836 m., tačiau joje vyrauja nesunkiai aktualizuojami nūdienos liūdni sisteminiai dalykai.

 

Aidas Giniotis toli nenubėga nuo klasikinio varianto, tad stengiasi išlaikyti nugrimzdusį rusišką XIX a. miestelio kasdienybę ir centre vaizduoja prasigėrusius, moralės nebeturinčius miestelio valdytoją, teisininką, paštininką, gydytoją ir t. t. Žodžiu, visus tuos institucinių organų vadovus, dėl kurių laikosi provincijos gyvenimas. Neanalizuosiu ir nedetalizuosiu turinio, tik pasakysiu, kad šiam spektakliui ir nereikėjo didelių pakeitimų, perkonstravimo ar dekonstravimo, keistų ar labai originalių, sunkiai pjesės neskaičiusiam atsekamų sąsajų, modernybių. Iš vienos pusės tai klasikinio braižo pastatymas, bet Giniotis jį bando aktualizuoti „užsklandėlėmis“, per kurias veikia miestelėnų darbininkai (panašiai kaip animaciniame filme „Bjaurusis aš“ geltonieji pakalikai), išėję į ekspozicijas pokštauja apie COVID-19, moralizuoja ir demoralizuoja alkoholizmą, moko ir čia pat paneigia vertybinius aspektus, kalambūriškai kalbėdami perteikia šiuolaikinius savivaldybių valdymo biurokratinius triukus, aktualizuoja kyšių ir korupcijos sistemines ydas.

 

Man patiko tariamo revizoriaus Chlestakovo aktoriaus Arno Ašmono pasirodymas.  Ši pjesė ir charakteringas sukčiaus, mergišiaus vaidmuo man kažkuo priminė Moljero „Tartiufo“ veikėją. Tiesa, spektaklyje turime klasikinių vulgarybių, pvz., seksas, vilkint tautinius moterų rūbus, pasivoliojimai, gašlumai man žiūrėjosi nepaprastai komiškai ir vykusiai, labai mėgstu gašlumo parodijas teatre, nors gal kam ir nepatinka, nes gal pasirodo nerimta ir priklausytų žemesniojo teatro rangui, bet Šiaulių „Revizorius“ man pasirodė tinkamai „paspaustas“ komizmo prasme, kuriame išsiryškina provincialusis kaimietiškas naivumas, kvailumas ir idiotizmas.

 

Kaip bežiūrėsi, „Revizorius“ juk yra komiška moralinė pjesė, ji moko per gudročių tragedijas ir raudas tos folklorinės/liaudies tiesos: nešink ant kito, nes ir ant tavęs gali šikti; nespjauk į vandenį, iš kurio reiks gerti; kaip pasiklosi – taip ir miegosi... Žinoma, kad „Revizoriaus“ spektaklis nėra joks stebuklas, tačiau jis pramogos dėlei labai smagus ir tikrai nesnūduriavau ir laikas neprailgo. Galų gale nustebino finalas, kada atėjo tikrasis baltasis revizorius ir mums lyg Mozė iš lapų perskaitė įsakymą „iš viršaus“, jog esame ir būsime kontroliuojami (labiau net mums, dabarties žmonėms, o ne tiems XIX a.), būsime dėl sistemos mušami ir persekiojami, jeigu ją griausime, jei reiks, būsime prismaugti, kad ir oro uosto tualetuose, nes prieš viršenybę nepapūsi. Šis jo pranešimas staiga įgauna gilią prasmę, kurią pavadinčiau reikšmingiausiu spektaklio provokacija, kuris manyje sukirbino maišto prieš kontrolę ir sistemą jauseną, prieš sistemą, kurią mes patys renkame, maitiname, kuri mums turi atstovauti, o galiausiai tampame jos baudžiauninkais ir vergais dėl tos pačios paradoksalios priežasties, dėl ko apsikvailino „Revizoriaus“ miestelio valdžios vyrai. Žavesio šis spektaklis turi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 95: dangus priklauso visiems!

 Sveiki,

 

Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga, ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti, leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems, jo nenukariausime nei aš, nei jūs.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Latviešu literatūra lietuviešu valodā, grāmatas / Latvių literatūra lietuviškai, vertimai, knygos

 

Sveiki,

 

Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje, tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.

 

Laima Muktupavela „Kilpa“. Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių. Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.

 

Māra Zālīte „Penki pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu, jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos istorija ir kultūra.

 

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių. Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos pienas“.

 

Andris Kalnozols „Mane vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.

***

 

Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi, iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši kritiķu un lasītāju atzinību.

 

Māra Zālīte "Pieci pirksti". Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta ar Latvijas vēsturi un kultūru.

 

Nora Ikstena "Mātes piens". Šis rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika. Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes piens".

 

Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Angelų takais" (virtualios realybės filmas pagal M. K. Čiurlionio paveikslus)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie režisierių ir virtualaus filmo „Angelų takais“ autorių Kristinos Buožytės, Vitalijaus Žuko darbą girdėjau labai seniai. Labai išreklamuotas ir po ranka pasiekiamas buvo man bet kada, tačiau, žinote, kaip nutinka? Tai, kas padėta po ranka ir prieinama, dažniausiai tampa neprieinama, o be reikalo. Eidamas į šį filmą, į kurį jau tikriausiai buvo nuėję, kas tik netingėjo, tikėjausi daug, daug ir gavau. Tai apskritai mano pirmas kartas, kai esu tokio formato meniniame filme, kuriame 3D akiniai ir 360 laipsnių sukamoji kėdė, filme iš tikrųjų pasijauti lyg kitoje visatoje. Ir ne bet kokioje, o būtent Mikalojaus Konstantino Čiurlionio visatoje, nulipdytoje iš jo pačių garsiausių ir įdomiausių paveikslų, kuriuos labai rekomenduočiau prieš einant į filmą pasižiūrėti, patyrinėti, nors nuo vaikystės visokiuose vadovėliuose jis buvo publikuojamas, tačiau verta vėl prisiminti. Tą padeda ir paruošti vizualūs supažindinimo stendai, kuriuos galite patyrinėti prieš pats seansą.

 

Bandau prisiminti „Angelų takais“ suteiktą patirtį. Tikriausiai atrodome juokingai besisukiodami ant savo kėdžių ir kilnodami bei sukiodami galvas, tačiau patirtis absoliučiai nejuokinga. Tai lyg būvimas tam tikra prasme kitoje planetoje, išbudinanti ir išlaisvinanti naujos būties formos ir potyrių pamoka. Filme tu beveik realiai gyveni, vaikštai, plauki ir net skraidai. Būtent skrydžio pojūtis pats efektyviausias ir nerealiausiais per visą seansą, ko vis norėjosi tik daugiau. Įspūdinga grafika, čiurlioniškosios spalvos, vizualumas, o pabaigos motyvas, kada išskrendi į kosmosą ir patyri čiurlioniškosios visatos struktūras, spalvas ir garsus sunkiai nusakomas. Filmas turi vieną labai didelį trūkumą – jis tiesiog per greitai baigiasi! 23 minučių trukmės kelionė man praėjo kaip 10 minučių.

 

Po filmo galvojau, kad tikriausiai po 100 metų visi filmai, įskaitant ir senąją klasiką, bus rekonstruoti būtent į tokį formatą, nes tai jau visiškai kitoks būtas patirti istoriją. Taip pat galvojau apie vargšą Čiurlionį, kurio gyvenimas buvo paženklintas liga ir skurdu, tačiau turėjo tiek daug potencialo ir gelmės, jo darbai šiandien, nors labai sukomercinti (rankinės, užrašų knygelės, filmas ir t. t.) visgi prikelia jo darbus kitam gyvenimui. Ar kada menininkas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną jo darbai piešti ant prastoko popieriaus pastelinėmis akrilo spalvų kreidelėmis taps tokis įspūdingo projekto kaip „Angelų takais“ tąsa? Tikriausiai nė jokiame sapne nesapnavo. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau laukiu kito filmo „Pasaulių sutvėrimas“, kuris kiek ilgiau leis vėlei pasibūti Čiurlionio pasaulyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 94: būk lengva(s) kaip M. K. Čiurlionio zodiako paveikslas Mergelė

 

M. K. Čiurlionis, „Mergelė“ iš ciklo „Zodiakas“, 1906-1907.

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu kylančios situacijos mane moko bet kokia kaina pakilti virš jų ir evoliucionuoti, neįsitraukti į žemas vibracijas, besiturkšti nereikalinguose aiškinimuose ir tiesos ieškojime. Matyt, žmogus sau turi pasakyti: manęs intrigos nedomina, aš esu laisvas, aš esu virš jų, aš esu kaip ši Mergelė iš Mikalojaus Konstantino Čiurliono ciklo „Zodiakas“ – beje, vienas mėgstamiausių, nors apskritai man Čiurlionio paveikslai pastaruoju metu yra neįtikėtini!

 

Šioji Mergelė žvelgia į dangų, į pavakario žvaigždes, apsupta gamtos, tamsėjančių mėlynų gėlių. Prisimenu savo vaikystės momentus, kada išlėkdavau vakarais į pievas ir taip pat stebėdavau, kaip pirmieji šikšnosparniai skraido ir skleidžia garsus, kaip nuo kalvų žemyn slenka saulė, kaip tamsėja rugių laukai... Ir taip, žinokite, buvo gera ir tebėra gera prisiminti tą išskirtinai paprastą lengvumą, kuris dingsta panirus tarp žmonių į socialinius vaidmenis ir kaukes.

 

Bet net ir ten būnant, reikia prisiminti, jog galima pakelti galvą į lubas ir tos galbūt tą akimirką sunkios akimirkos praeis ir tu vėlei pamatysi dangų, kuris užpučia, išblaivo, išgrynina, nuramina ir gydo. Lengvumo iš Čiurlionio svaigiųjų gelmių, iš jo paveikslų gelmių, kur viskas neaprėpiama, bet dėl to viskas aišku, kaip kad du kart du – keturi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Sixpence None the Richer – Kiss Me [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, klausytojai,

 

Šią dainą tikriausiai žino kiekvienas šiek tiek per 30 metų turintis žmogus, arba bent jau kur nors fone tikrai yra ją girdėjęs. Krikščioniškosios pop roko grupės Sixpence None the Richer hitas „Kiss Me“ buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje be galo populiarus ir naudojamas daugelyje serialų ir filmų garso takelių, todėl šiek tiek nustebau, kai su draugu „Maximoje“ apsipirkinėdami išgirdome tokią seną dainą, turint galvoje, kad leidžiama pastarojo laikotarpio populiarioji muzika.

 

Muzikos grupė Sixpence None the Richer susikūrė 1992 metais ir jų ilgai trunkanti karjera tęsiasi iki šių dienų. Tiesa, grupė nuo 2003 iki 2007 metų padarė pertrauką, bet šiuo metu vėl leidžia dainas, tiesa, ne tokias populiarias, kokios buvo anuomet. 1997 metais ji pasauliui pristatė hitą „Kiss Me“, pastaroji išgarsėjo tik 1998 m., kai buvo panaudotas populiariame televizijos seriale „Dawson's Creek“ ir romantinėje komedijoje „She's All That“. Ši daina tapo tarptautiniu hitu ir iki šiol yra vienas žinomiausių 90-ųjų pabaigos pop kūrinių. Be „Kiss Me“, grupė taip pat išleido tokius kūrinius kaip „There She Goes“ (cover versija dainos, originaliai atliktos The La's) ir „Breathe Your Name“.

 

„Kiss Me“ buvo nominuota Grammy apdovanojimui kategorijoje „Geriausias popmuzikos pasirodymas dueto ar grupės su vokalu“. Nors apdovanojimo ir nelaimėjo, nominacija parodė dainos ir grupės pripažinimą muzikos industrijoje. Kūrinys nr. 1 tapo Australijoje ir Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje iškopė į 4 poziciją, o JAV-ose pelnė platininį sertifikatą.

 

Įdomu tai, kad grupė yra įrašiusi japonišką šios dainos versiją. Taigi „Kiss Me“ buvo itin sėkminga daina, kuri ne tik atnešė Sixpence None the Richer pasaulinę šlovę, bet ir iki šiol išlieka populiari bei mėgstama klausytojų. Jos populiarumą sustiprino sėkmingas panaudojimas filmuose ir televizijoje, o aukštos pozicijos topuose ir platininiai sertifikatai įrodo didelius pardavimus. Siūlau šiandien pasiklausyti.

 

Sixpence None the Richer – Kiss Me

[lyrics / žodžiai]

 

Kiss me out of the bearded barley

Nightly, beside the green, green grass

Swing, swing, swing the spinning step

You wear those shoes and I will wear that dress

 

Oh, kiss me beneath the milky twilight

Lead me out on the moonlit floor

Lift your open hand

Strike up the band

And make the fireflies dance

Silver moon's sparkling

So kiss me

 

Kiss me down by the broken tree house

Swing me upon its hanging tire

Bring, bring, bring your flowered hat

We'll take the trail marked on your father's map

 

Oh, kiss me beneath the milky twilight

Lead me out on the moonlit floor

Lift your open hand

Strike up the band

And make the fireflies dance

Silver moon's sparkling

So kiss me

 

Kiss me beneath the milky twilight

Lead me out on the moonlit floor

Lift your open hand

Strike up the band

And make the fireflies dance

Silver moon's sparkling

So kiss me

 

So kiss me

So kiss me

So kiss me

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Annie Ernaux apie vartotojišką visuomenę, ekonomiką, rinką, reklamą, manipuliaciją

 

Sveiki,

 

Pagerintoje visuomenėje turime ir pagerintas sąlygas, tik ar jos nėra pavirtusios į kažką kitą?

 

„Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma.“ Annie Ernaux.

 

Maištinga Siela