Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 196: nesijausk kaltas, kad nieko nedarai, nes darai iš tikrųjų daug

 

Sveiki!
 
Šiandien jaučiu, kaip sugrįžta jėgos! Nieko nedarymas yra didelis veikimas, nes mes nuolat norime ir trokštame būti užimti, užsiėmę, judame net iš inercijos, nes esame užprogramuoti auklėjimo ir aplinkos, kad nieko nedarymas ir neveikimas yra tinginystė. Bet pabandyk tu, kuris esi įsiveiklinęs, dieną ar kitą nieko nedaryti! Gulėti pusdienį vonioje, skaityti malonią knygą ir tiesiog būti vienatvėje, tyloje... Bet balansą atrandančiam žmogui tai yra nuostabus dalykas, rasti vis dažniau šmirinėjimą.
 
Įkvėpk-iškvėpk, pasaulis vis tiek suksis ir be tavo pastangų. Ateities Romą vis tiek kas nors pastatys, o tau iš tikrųjų reikia tiek nedaug: įkvėpk-iškvėpk ir atsipalaiduok, nes iš tikrųjų nieko neveikimas ne tik sugrąžina jėgas, bet ir suteikia džiaugsmą vėlei ką nors imtis iš esmės įdomaus veikti naujai. Pauzės mūsų gyvenime itin reikšmingos, tad reiktų jas priimti kaip perkrovimo galimybę.
 
Keletas džiugių minčių apie tai, kad visiškai nereikia jausti jokios kaltės, kad nieko nedarai.
 
„Kartais pats naudingiausias dalykas, kurį galima padaryti, yra tiesiog nieko neveikti.“
— Winston Churchill
 
„Būti laisvam nuo užsiėmimų – tai didžiausia prabanga.“
— Sokratas
 
„Dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla dėl to, kad mes nesugebame tiesiog ramiai pasėdėti savo kambaryje.“
— Blaise Pascal
 
„Tai, kas atrodo kaip nieko neveikimas, dažnai yra laikas, kai mūsų protas iš tikrųjų dirba sunkiausiai, kurdamas naujas idėjas.“
— James Gleick
 
Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olga Tokarczuk apie žydus, katalikus ir kitus, kurie kasdien gyvena prasilenkdami savo pasaulyje

 

Sveiki, mielieji.
 
Neseniai pradėjau skaityti lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk esė rinkinį „Jautrusis pasakotojas“ ir jau norisi ištisai ir išilgai ją cituoti.
 
„Kadaise varčiau du kelionių vadovus po tą pačią Lenkijos dalį: vieną parašytą katalikų, kitą –  žydų. Visiškai skirtingus. Abiejų šių grupių keliautojai tikrai prasilenktų kaip šešėliai niekada nesusitikę. Jų maršrutai nesusikirstų, nes šiuose vadovuose pateiktos praeities panoramos ir patirtys visiškai skirtingos. <...> Ar iš viso egzistuoja koks nors vienas pasaulis – tas „unus mundus“, apie kurį svajojo filosofai? Didelis, neutralus ir objektyvus universumas, kuriame visi galime susitikti ir vienas kitame įžvelgti artumą. O gal gyvendami vienoje erdvėje ir tiesų gyvename savo fantazijose?“ Olga Tokarczuk
 
 
Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Kelionė: Gibraltaras, Gibraltaro sąsiauris (kelionės įspūdžiai, patarimai, istorija, mitai ir lankytinos vietos)

 

Sveiki!
 
Besiruošdamas šių dienų kelionėms, bandau prisiminti ir atgaminti kai kurias pernykščias keliones. Viena iš tokių buvo egzotiškesnė ir visai netikėta kelionė į Gibraltarą, kurį aplankiau keliaudamas po pietų Ispaniją. Ne visomis kelionėmis įstengiu čia pasidalyti, bet kadangi tai buvo vienos dienos apsilankymas su pietumis ir keltuvo užsikėlimu į Gibraltaro uolą, pamaniau, kad pasidalysiu savo įspūdžiais.
 
Gibraltare mano apsilankymo dieną buvo rūkas ir beveik nebuvo saulės (labai apmaudu), o tai nulėmė ir prastas nuotraukas ir tai, kad pakilus keltuvu į stačiąją Gibraltaro uolą, kur pilna agresyvokų beždžionių, kurios užšoko ant mano pečių ir bandė atsegti kuprinę, bet nepavyko, vaizdai beveik neatsivėrė. Galima sakyti, beveik nepamačiau nuo Gibraltaro šiaip jau saulėtą dieną atsiveriančių Afrikos krantų, bet pamačiau kitų dalykų, kuriuos pateiksiu trumpame atrinktame nuotraukų reportaže.
 
MOKSLINĖ IR MITOLOGINĖ GIBRALTARO SUSIFORMAVIMO ISTORIJA
 
Gibraltaro sąsiauris yra itin svarbi geografinė arterija, jungianti Atlanto vandenyną su Viduržemio jūra bei skirianti Europą nuo Afrikos žemyno. Šis natūralus vandens koridorius driekiasi tarp Ispanijos šiaurėje ir Maroko pietuose, o jo ilgis siekia apie 60 kilometrų. Siauriausioje sąsiaurio vietoje atstumas tarp Europos ir Afrikos krantų tėra maždaug 14 kilometrų, todėl giedromis dienomis iš vieno žemyno galima aiškiai matyti kito krantus. Gibraltaras, kaip britų užjūrio teritorija, yra įsikūręs pietiniame Pirėnų pusiasalio smaigalyje, prie pat šio strateginio sąsiaurio įėjimo.
 
Mokslinė geologinė versija apie sąsiaurio atsiradimą remiasi tektoniniais procesais ir dramatiškais jūros lygio pokyčiais prieš milijonus metų. Geologai teigia, kad sąsiauris susiformavo dėl tektoninių plokščių judėjimo bei intensyvios erozijos, o vėliau, prieš maždaug 5,3 milijono metų, įvyko vadinamasis Zanklio potvynis. Tuomet dėl tektoninių lūžių atsivėrė perėja, per kurią Atlanto vandenyno vandenys galingu srautu užpildė iki tol išdžiūvusį ar labai nusekusį Viduržemio jūros baseiną, suformuodami dabartinį sąsiaurį.
 
Mitologinė Heraklio stulpų legenda siūlo visai kitokią interpretaciją: pasak graikų mitų, Heraklis, vykdydamas vieną iš savo žygdarbių, turėjo nukeliauti į pasaulio kraštą. Kad pasiektų tikslą, jis turėjo įveikti milžinišką kalną, tačiau užuot kopęs per jį, Heraklis savo nepaprasta jėga tiesiog perskyrė uolą pusiau. Taip jis atskyrė Europos ir Afrikos krantus, sukurdamas perėją tarp vandenyno ir jūros, o abiejose sąsiaurio pusėse iškilusias uolas žmonės pavadino Heraklio stulpais, žyminčiais civilizuoto pasaulio ribą.
 
Šios dvi istorijos – mokslinė apie tektoninius lūžius ir mitologinė apie Heraklio jėgą – puikiai iliustruoja, kaip žmonės bando suprasti dramatiškus gamtos pokyčius. Nors mokslas šiandien tiksliai paaiškina sąsiaurio formavimąsi tektoniniais procesais ir „Zanklio potvyniu“, senovės graikų mitas apie Heraklį atspindi žmonių pagarbą šiai galingai geografinei vietai. Abi versijos, nepaisant jų skirtingos prigimties, pabrėžia tą patį faktą: Gibraltaro sąsiauris yra unikalus, gamtos suformuotas vartas, kurio formavimosi procesas amžiams pakeitė pasaulio žemėlapį ir civilizacijų ryšius.
 
GIBRALTARO DABARTINĖ POLITIKA IR SĄSAJOS SU DIDŽIĄJA BRITANIJA
 
Gibraltaras – tai unikali Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, kurios politinė istorija yra itin spalvinga ir dažnai įtempta. Strategiškai svarbi uola per amžius priklausė įvairioms civilizacijoms: nuo finikiečių ir romėnų iki maurų, kurie 711 m. čia įkūrė tvirtovę ir suteikė vietai pavadinimą. 1501 m. Gibraltaras tapo Ispanijos dalimi, tačiau 1713 m. pagal Utrechto taikos sutartį buvo amžinai perduotas Didžiajai Britanijai. Šiuo metu teritorija išlieka britų valda, nors Ispanija ir toliau reiškia pretenzijas į jos suverenitetą, o vietos gyventojai nuosekliai palaiko glaudų ryšį su Londonu.
 
Šiandien Gibraltare gyvena apie 28 tūkstančius žmonių, kurių kultūra yra žavingas britų, ispanų ir Viduržemio jūros regiono tradicijų mišinys. Oficiali valstybinė kalba yra anglų, tačiau kasdieniniame gyvenime dažnai girdima ispanų kalba arba vietinė anglų ir ispanų kalbų tarmė. Dėl savo geografinės padėties teritorija pasižymi įvairiapuse virtuve, kurioje susipina tradiciniai britiški elementai bei Andalūzijos ir Viduržemio jūros regiono kulinarinis paveldas.
 
Įvažiavimas į Gibraltarą vyksta sausumos siena iš Ispanijos pusės, o lankytojai privalo turėti galiojančius kelionės dokumentus. Svarbu paminėti, kad Gibraltaro oro uosto takas kerta pagrindinį įvažiavimo kelią, todėl eismas kartais sustabdomas lėktuvų kilimo ar tūpimo metu – tai viena iš unikalių vietos įdomybių. Per šį oro uostą man asmeniškai ir teko pereiti į Gibraltaro pusę bei vakarop grįžti. Turistų srautai čia itin gausūs, nes lankytojus traukia ne tik istorinė svarba, bet ir galimybė pamatyti laisvėje gyvenančias magotas – vienintelius Europoje laukinius primatus.
 
Gibraltaro uola ir jos gamtos rezervatas yra pagrindiniai turistų traukos objektai. Lankytojai mėgsta kilti keltuvu į uolos viršūnę, nuo kurios giedromis dienomis atsiveria vaizdas į Ispaniją bei Afrikos krantus. Be gamtos grožio, populiaru lankyti istorinius objektus: didžiuosius apgulties tunelius, pastatytus gynybai per karus, bei Šventojo Mykolo olą, garsėjančią įspūdingomis stalaktitų formacijomis.
 
Kultūrinis gyvenimas Gibraltare taip pat atspindi jo dvilypę prigimtį – čia vyksta britiškos šventės, tačiau kartu jaučiamas pietietiškas gyvenimo būdas. Prekyba yra svarbi ekonomikos dalis, o dėl specifinio statuso daugelis prekių čia dažnai parduodamos pigiau nei kaimyninėje Ispanijoje. Miestas garsėja savo švara, botanikos sodais ir tvarkingomis gatvėmis, kurios sukuria kontrastą su aplinkine uolėta gamta.
 
Sąsajos su Ispanija yra nuolatinis geopolitinis fonas, darantis įtaką kasdieniam gyvenimui. Nors politiškai teritorijos yra atskirtos, ekonominė ir socialinė priklausomybė nuo sausumos sienos su Ispanija išlieka milžiniška – čia kasdien vyksta gausus darbo jėgos ir prekių judėjimas. Po „Brexit“ referendumo šie santykiai tapo dar aktualesni, nes Ispanija ir Europos Sąjunga derasi dėl sienos kirtimo tvarkos bei ekonominių santykių su šia britų teritorija.
 
Pasižvalgykite po mano fotoreportažą.

Gibraltaro uola dažnai tapatinama su vienu iš dviejų legendinių Heraklio stulpų, kurie simbolizuoja ribą tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Pasak antikos mito, kaip jau minėjau, būtent Heraklis savo nepaprasta jėga perskyrė krantus, taip sukūręs sąsiaurį ir šias galingas uolas. Ši vieta tūkstančius metų buvo laikoma civilizuoto pasaulio kraštu, žyminčiu perėjimą į neatrastas vandenyno platybes. Šiandien ši uolėta atbraila yra ne tik geografinis orientyras, bet ir svarbus simbolis, primenantis senovės didvyrių žygdarbius ir mūsų istorines sąsajas su mitologija.

Šv. Mykolo ola yra viena garsiausių ir įspūdingiausių natūralių lankytinų vietų Gibraltaro uoloje. Šis gamtos kūrinys garsėja savo didžiulėmis erdvėmis ir gausybe įspūdingų stalaktitų bei stalagmitų formacijų. Istoriškai ši vieta buvo naudojama įvairiais tikslais, įskaitant slėptuvę karo metu, o šiandien ji yra pritaikyta turizmui ir netgi naudojama kaip unikalus koncertų bei teatro pasirodymų amfiteatras. Lankytojai čia gali pasigrožėti nuostabiu požemio pasauliu, kuris yra tapęs neatsiejama Gibraltaro gamtos paveldo dalimi. 

XX amžiuje Gibraltaras atliko itin svarbų vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metu, tapdamas strategine britų laivyno baze, iš kurios buvo kontroliuojamas įėjimas į Viduržemio jūrą. Nors tiesioginių sausumos kovų pačioje teritorijoje nebuvo, Gibraltaras patyrė daugybę Italijos ir Vokietijos oro pajėgų bombardavimų. Sąjungininkai šią vietą naudojo kaip pagrindinį tašką operacijoms Šiaurės Afrikoje vykdyti, todėl uola buvo paversta milžiniška įtvirtinta tvirtove. Šie kariniai veiksmai bei intensyvus pasirengimas galimai apgulčiai paliko gilius istorinius pėdsakus, įskaitant Gibraltaro uoloje iškastą kilometrų ilgio tunelių tinklą.

Manoma, kad Gibraltaro uoloje gyvenančios beždžionės, vadinamos magotomis arba berberinėmis beždžionėmis, čia atsirado natūraliu būdu, atkeliavusios iš Šiaurės Afrikos. Nors tikslus jų pasirodymo laikas nėra galutinai nustatytas, egzistuoja prielaida, kad šiuos gyvūnus į Europą galėjo atvežti maurai maždaug VIII–XV amžiais arba jie čia galėjo išlikti dar iš senovės laikų. Šie primatai yra vieninteliai laukiniai beždžionių atstovai visoje Europoje ir yra tapę neatsiejamu bei saugomu Gibraltaro simboliu. Šiuo metu jų populiacija uoloje yra griežtai prižiūrima, siekiant išsaugoti šią unikalią koloniją ateities kartoms.

Maištinga Siela

Žardė, Žardininkai (Žardės rajonas), Klaipėda: Žadės rajono nuotraukos, Žardininkų prūdas, kioskas, stotelė, Iki parduotuvė, istorija

 Sveiki!
 
Kiek kažkada turėjau progų seniai, kai rajonai intensyviai keisdavosi, bevaikštant padaryti istorinių nuotraukų, deja, dažnai to nepadarydavau. Šios nuotraukos padarytos 2026 metų birželio 13-14 dienomis ir šis rajonas, kaip ir daugelis miesto rajonų, per ateinantį dešimtmetį pakeis savo veidą, o šios nuotraukosliks.
 
Žardininkai, dažnai klaipėdiečių tiesiog vadinami Žarde, yra vienas iš pietinės miesto dalies mikrorajonų, kurio istorija glaudžiai susipynusi su senosiomis kuršių gyvenvietėmis ir vėlesne uostamiesčio plėtra. Pavadinimas kilo nuo čia kažkada buvusio Žardės piliakalnio ir kaimo, kurie mena ankstyvuosius viduramžius ir kuršių genčių klestėjimo laikus. Ši vieta visada pasižymėjo strategine svarba, mat buvo įsikūrusi prie svarbių prekybos kelių, vedančių į Kuršių marias, todėl istoriniai radiniai šiame rajone iki šiol atskleidžia turtingą archeologinį paveldą, liudijantį apie ilgą gyvenimo tęstinumą šiose žemėse.
 
Šiuolaikinis Žardininkų rajonas, koks jis pažįstamas šiandien, pradėjo formuotis aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungos laikais buvo vykdoma intensyvi Klaipėdos plėtra. Statant stambiaplokščius daugiabučius namus, buvo siekiama užtikrinti būstą tūkstančiams darbininkų, atvykusių dirbti į sparčiai augančias miesto gamyklas ir uosto įmones. Architektūriškai rajonas tapo tipišku to meto urbanistikos pavyzdžiu, kurio planavime vyravo erdvūs kiemai, mokyklų, darželių ir prekybos centrų tinklai, turėję patenkinti visus naujakurių poreikius vienoje vietoje.
 
Šiandien Žardininkai yra vienas tankiausiai gyvenamų Klaipėdos rajonų, pasižymintis subalansuota infrastruktūra ir patogia kaimynyste. Nors rajonas yra gana senas, jis išlaikė savo vientisumą ir yra itin vertinamas dėl gerai išvystyto susisiekimo su kitomis miesto dalimis bei gausaus žaliųjų zonų kiekio tarp daugiabučių. Rajone dominuoja rami atmosfera, čia gyvena daugybė šeimų bei senjorų, kurie įvertino ilgametį rajono patogumą ir pastaraisiais metais atliktus viešųjų erdvių atnaujinimo darbus, suteikusius rajonui gaivesnį veidą.
 
Rajono išskirtinumas – tai glaudus senovės ir modernybės santykis, kurį puikiai iliustruoja Žardės piliakalnis. Ši saugoma teritorija tapo svarbiu rekreaciniu objektu, kur gyventojai randa ramybę ir gamtos prieglobstį tarp betoninių pastatų. Piliakalnis nėra tik istorinis reliktas; jis tarnauja kaip savotiškas mikrorajono simbolis, primenantis, kad dabartinis miegamasis rajonas yra pastatytas ant gilias šaknis turinčios praeities, o tai suteikia vietai unikalų identitetą, kurio neturi kiti to paties laikmečio statyti rajonai.
 
Pastaruoju metu Žardininkuose pastebima tendencija atsinaujinti – aktyviai renovuojami daugiabučiai namai, gerinama gyvenamoji aplinka, modernizuojami šaligatviai ir apšvietimas. Gyventojų iniciatyvos, tokios kaip kiemų bendruomenių kūrimas ar sporto aikštelių atnaujinimas, rodo, kad rajono žmonės vertina savo gyvenamąją vietą ir nori prisidėti prie jos gerovės. Tai nėra tik „miegamasis“ rajonas, o bendruomeniška erdvė, kurioje vis dažniau domimasi ne tik kasdieniais patogumais, bet ir bendros estetinės kokybės kėlimu.
 
Žvelgiant į ateities perspektyvas, Žardininkų laukia tolesnis integracijos į miesto struktūrą procesas, siekiant suderinti sovietmečio urbanistinį palikimą su šiuolaikiniais tvarumo ir patogumo standartais. Svarbiausiu uždaviniu išlieka viešųjų erdvių, ypač piliakalnio prieigų ir laisvalaikio zonų, pritaikymas įvairaus amžiaus grupių poreikiams, išlaikant istorinį autentiškumą. Tikėtina, kad rajonas ir toliau išliks patrauklia vieta gyventi dėl savo ramybės, nusistovėjusios infrastruktūros bei unikalios galimybės turėti gamtos kampelį tiesiog už namų durų.
 
Žardininkai yra puikus pavyzdys, kaip per kelis dešimtmečius erdvė gali transformuotis iš svetimos, suplanuotos gyvenvietės į tikrą, gyvą bendruomenę, turinčią savo savastį. Nors šis rajonas reikalauja nuolatinio dėmesio ir atnaujinimo, jis išlieka svarbia Klaipėdos miesto dalimi, kurioje praeities paslaptys, glūdinčios po žemėmis piliakalniuose, susitinka su modernaus gyvenimo ritmu. Tai vieta, kuri ne tik suteikia pastogę tūkstančiams klaipėdiečių, bet ir nuolat primena apie miesto ištakas, kuriančias nenutrūkstamą laiko tėkmę.

Maištinga Siela