Sveiki,
Nežinau,
ar filmą „Cha cha, gudriai“ (angl. Cha Cha Real Smooth) (2022) skirčiau
etiketę „visai šeimai“, nes jame liejasi ir alkoholis, ir flirtas, tačiau
paaugliams, kurie internete matę ir šilto, ir šalto, manau, suveiktų visai kaip
nebloga edukacinė priemonė. Pats asmeniškai didaktinių-edukacinių filmų nesu didelis
mėgėjas, juos labiau žiūriu dėl masinio poveikio ir rekomendacijų, bet ir tarp
jų pasitaiko „aukselių“.
Filmą
„Cha, cha, gudriai“ režisavo, jam scenarijų rašė ir net atliko pagrindinį
vaidmenį Cooper Raiff, be galo charizmatiška ir universali asmenybė. Pradėsiu nuo
antro galo – šis aktoriaus-režisieriaus vaidmuo šiame filme man įsimins
ilgėliau, nes tokiomis žėrinčiomis akimis ir savo vaidmeniui atsidavusiam aktoriui
reiktų paspausti ranką, nors pats vaidmuo gal ir nėra be galo sudėtingas,
tačiau jis prikausto dėmesį. Galų gale užteks tų filmų apie tradicinius mačo, o
liesas ir jaunas vyrukas, kuris tiesiog mėgsta ir gerai šoka aikštelėje,
atrodo, kur kas įdomiau, nei mačo, jojantis ant savo eržilo vesterno prerijose.
Grįžtant
prie filmo turinio, filmas pasakoja apie labai neryškių autizmo požymių turintį
Endriu, kuris suaugęs vis dar elgiasi ne pagal savo amžiaus standartus. Tuo jis
ir įdomus, kad dėl savo tam tikro tipažo gali laužyti standartus. Jame galime
atpažinti save (o save tikrai atpažinau!), kitą vertus, pats Endriu savo vedame
vakarėlyje susipažįsta su paaugle Lola, kuri turi ryškesnių autizmo požymių ir
jai kur kas sunkiau. Pats Endriu netrukus įsižiūri Lolos mamą Domino ir jiedu
užmezga draugystės saitus. Pati Domino serga depresija, ją ištinka įvairūs
priepuoliai ir, atrodo, kad filmas „važiuoja“ per itin sudėtingus žmones ir jų
problemas, tačiau taip nėra. Filmas ganėtinai pozityvus, jo siužetas paprastas,
galima sakyti, amerikietiškai kasdieniškas, turi holivudinio pasažo dėl
komedijos elementų, bet...
Žinote,
kas man šiame filme patiko? Ne tik pozityvumas, bet ir siužeto vingiai. Filmas vaizduoja
autizmą turinčius žmones, tačiau filmas nesistengia pereiti į
edukacinė-didaktinį takelį. Nors pagrindinis veikėjas pabaigoje ir ūgteli savo
branda, tačiau tai vienas iš tų retesnių tokio žanro filmų, kai veikėjui nereikia
„perlipti per save“ ir įrodyti, kad kaip autistas yra šio bei to vertas,
nereikia tapti herojumi, nereikia staiga angelišku balsu dainuoti scenoje,
gauti pripažinimą, kad kažkaip iš to žiūrovo išmelžtų ašarą. Filmas gan
kasdieniškų siužetinių apsukų, apie kasdienes autizmo ir depresijos apimtiems
žmonėms (tikriausiai) būdingas patirtis t. y., greitą įsimylėjimą, teisingus,
bet gal perdėtus ir užaštrintus poelgius, ir tai nieko panašaus neturi su,
pavyzdžiui, „Lietaus žmogus“ (1988) veikėjais. Prisimenate šiemet „Oskarą“
pelniusį filmą „CODA: kurčiųjų tėvų vaikas“? Po „Cha cha, gudriai““ vis
galvojau, o kodėl man „Oskaru“ įvertintas filmas patiko mažiau, nei šis? Nes „Cha cha, gudriai“, nors ir su Volto Disnėjaus spalvomis, visgi taip iš pagrindinio
veikėjo ir nenulipdė žvaigždės ir neatkišo mums, žiūrovams, dar vienos ašarų
aplaistyto ir kiek netikroviško veikėjo.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 7.4
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą