Sveiki,
Tikriausiai
pirmas sykis Lietuvos literatūros istorijoje, kada į savo kalbą išsivertėme
visą Tarptautinio Booker trumpąjį knygų sąrašą. Tai neįtikėtina, bet viskas
sukrito kaip lego kaladėlės ir prie viso to prisidėjo ne tik kruopštūs
vertėjai, bet ir leidyklos, kurios ėmėsi rizikingai pirkti knygos vertimo ir
leidimo teisių, net nežinodamos, ar knyga bus patraukli ir sėkminga mūsų
rinkai. Šešios trumpojo Tarptautinio Booker Prize knygas leido skirtingos
leidyklos: dvi iš jų išleido „Baltos lankos, po vieną „Balto“, „Sofoklis“, „Alma
littera“ ir „Rara“.
Nors
man užtruko, kol perskaičiau visas knygas, šiandien pabandysiu sureitinguosi
nuo mažiausiai patikusios iki labiausiai.
6.
Gabriela Cabezon Camara „Činos Airon kelionės“ (vertė Alma Naujokaitienė)
Taigi
šeštoje vietoje argentinientės rašytojos romanas, vadinamas epiniu, nors epinis
ne forma, o pasakojimo pobūdyje, bet ir tai diskutuotina. Tai trumpiausias
romanas iš sąrašo, kuris egzotiškas, lengvai skaitomas, persmelktas LGBTQ
niuansų, laukinių Argentinos pampų ir t. t. Bandau sugalvoti, kodėl romanas
paskutinėje vietoje, ir nieko protingo nešauna į galvą. Gal dėl to, kad knyga
priminė amerikietišką vesterną, o pasakojimas ne tiek įtraukė, kiek tikėjausi.
Gal to abstraktumo per daug ir aštrumo pritrūko, intriga prislopinta,
susitelkta į Argentinos istoriją, feministinius rėmus, gal pritrūko
egzistencinės pajautos, tačiau nepasakyčiau, kad kūrinys nevykęs, bet stačiai
irgi nerekomenduočiau.
5.
Yoko Ogawa „Atminties policija“
Knyga
parašyta originalo kalba dar 1994 metais. Distopinis žanras vakarietiškos
literatūros tradicijoje vaizduoja žiaurias ir nepakeliamas sistemas, o Y. Ogawa
tai paverčia liūdna lyrika, jaučiau ir Haruki Murakami literatūros atšvaitų.
Žinau, kad knyga labai daug kam patiko, tačiau man šioji distopija kiek per
švelni, o kvaištelėjusi moteris, savo namuose slepianti vyrą, net nesiruošia
kažkaip kitaip kovoti prieš sistemą. Iš tikrųjų tai alegorinis pasakojimas apie
atminties, tapatybės keitimą ir valdymą bei žmonių „geranorišką“ pasidavimą.
4.
Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“
Knyga persunkta vokišku
folkloru, brolių Grimų siaubo pasakos elementais, eretikų ir Viduramžių
monarchų bei kaimiečių istorijomis, kurios jungiasi į bendrą knygos audinį.
Visgi man knyga šiek tiek chaotiška, paliekanti daug klausimų dėl pačios
istorijos ir veikėjų. Buvo išties intriguojančių momentų, tačiau kas tas Tilis
Ulenšpygelis (atmetus vaikystės ir namų etapą) toliau man tampa nebeaišku kaip
tikriausiai ir tikrojoje tautosakoje. Autorius talentingas, bet medžiaga, nors
ir verta serialo (jis jau kuriamas), tačiau nedėkinga.
3.
Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“.
Apie šią knygą dar tik
rašysiu, tik niekaip neprisiverčiau. Daugelis lažybininkų manė, kad būtent
šioji laimės Booker Prize, tačiau nutiko taip, kad laurus nuskynė europietė
olandė. Visgi knyga neeilinė, smarkiai tiršta ir persmelkta kančios, kuriai
išreikšti nebeužtenka racionalumo, todėl autorė meistrauja magišką realizmą, pastarąjį
net nepavadinčiau musulmonišku, veikiau persišku. Knyga nevienalytė, chaotiška,
hipnotizuojanti, primenanti ir pasaką, ir politinę satyrą ir ne visada tas
briaunas lengva atpažinti. Kadangi esu „atsikandęs“ magiškojo realizmo, man tai
buvo tarsi Marquez stiliaus plunksnos skrebinimas, tačiau geras.
2.
Marieke LucasRijneveld „Vakaro nejauka“.
Gerai, šioji įsiminė dėl
savo savotiško sadistinio žiaurumo, kuris grįstas psichologija ir auklėjimu, o
ne šalies istorija, kaip rašė Sh. Azar. Visgi stilingas ir šiurpus pasakojimas
apie karvių užpaklin kišamus peiliukus bus jau šis tas, visgi tai religinėje provincialioje
citadelėje augančios šeimos uždarų jausmų drama (kitu atveju pamanyčiau, kad
tai siaubo filmas su amišais). Knyga įtaigi, gerai sukonstruota, vientisa ir,
bent jau man, savaime suprantama. Užbaigus dramą apie ūkininkus vis mąsčiau,
kaip pavyktų nufilmuoti filmą... Beje,
šioji knyga ir pelnė International Booker Prize 2020.
1.
Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“.
Jeigu duočiau aš Booker
Prize, tai tikriausiai šiai knygai. Parašyta su tokiu aistringu įniršiu, kad
belieka tik melstis. Ir tas įniršis įtikina, o istorija apie Meksikos mafiją
tampa jau ne tik istorija apie mafiją, o kažkuo daugiau tarsi paprastų žmonių
kultūra. Visą laiką skaičiau ir atrodė, kad skaitau kažkokį neomagišką
realizmą, dar nesuvoktą, bet jau apčiuopiamą, kurioje smurtas ir užkalbėjimas
tampa esmine būties dominante. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos ėmėsi
leidykla „Rara“. Beje, tai buvo pernykštis vienas geriausių mano skaitinių.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą