Knyga: Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Shokoofeh Azar. „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaskart parašyti recenziją apie perskaitytą knygą darosi vis sudėtingiau, nes atrodo, kad visa tą jau darau automatiškai ne vienerius metus, tad ir galvodamas apie iraniečių rašytojos Shokoofeh Azar (g. 1972) romano Nušvitimas žaliojoje slyvoje (pers. Eshraq-e derakht-e gojeh sabz) koncepciją ir idėją, pagavau save maištaujant, jog sąmoningai ir nesąmoningai atidėlioju šios knygos apibendrinimą.

Knyga nominuota International Booker Prize 2020 premijai ir pasiekė finalą, tačiau finišo tiesiojoje autorei iš po nosies šį apdovanojimą nugvelbė europietė iš Nyderlandų Marieke Lucas Rijneveld su romanu Vakaro nejauka. Nemaža dalis internete pasisakiusių skaitytojų prognozavo, jog būtent šioji Azaros knygą laimės Tarptautinį Bookerį, nes dar visai neseniai iš Omano rašytoja arabė Jokha Alharthi su knyga Dangaus kūnai (angl. Celestial Bodies) nuraškė šį apdovanojimą ir arabų-musulmonų literatūros įsiveržimas į Booker literatūros lauką tarsi tapo itin matomas ir komisijos įvertintas. Deja, pastarosios knygos lietuviškai taip niekas nepasiryžo išleisti, tačiau turime Sh. Azar puikiai įvertintą knygą, kurią tiesiogiai iš persų kalbos (neįtikėtina!) išvertė Austėja Merkevičiūtė ir tą padaryti tikriausiai buvo nelengva, nes knyga persunkta Irano ir persų kultūros, istorijos bei geografijos faktografinių žinių. Daug paaiškinimų rasite knygos pabaigoje, todėl skaityti knygą tampa ir enciklopediniu reikalu.

Romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje tapo tarptautiniu mastu šiokiu tokiu ažiotažu, kadangi autorė anksčiau buvo aktyvi Irano revoliucijos, kuri įvyko 1979 metais, maištautoja, todėl, kai dirbo žurnaliste, būdavo dažnai sekama, kvočiama musulmonų fundamentalistų pareigūnų. Sykį autorė, kaip rašoma atgalime knygos viršelyje, tris mėnesius praleido vienutėje. Suvokusi, kad savo gimtajame Irane yra priešė ir kad tik laiko klausimas, kada vėl išsiveš pareigūnai, autorė per politinį prieglobsčio prašymą gavo Australijos sutikimą gyventi tolimojoje šalyje. Gyvendama Australijoje autorė suvokė staiga atgavusi absoliučią žodžio laisvę, todėl pradėjo kurti persų kalba ir šitaip atsirado romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje. Įdomu tai, kad vertėjas ar vertėja į anglų kalba taip ir nepanoro būti atskleistas dėl savo saugumo, todėl, matyt, Tarptautiniam Bookeriui, kuris pusę premijos skiria vertėjui ir kuris daugiau ar mažiau orientuojasi į renginio šou formatą, nebuvo palanku, kad autorė laimėtų.

Kitą vertus, politinis kontekstas, autorė-pabėgėlė taip pat yra tam tikra sensacija, pritraukianti minias. Prisimenate, kas 1988 metais nutiko indų kilmės rašytojui Salman Rushdie, kuriam po romano Šėtoniškos eilės buvo paskirta mirties bausmė, o šiemet vasarą buvo užpultas ir subadytas peiliu tiesiog per susitikimą su skaitytojais renginį, tad baiminamasi, kad Shokoofeh Azar neištiktų Salman Rushdie likimas.

Grįžtant prie romano turinio aptarimo, nuo pat pirmo puslapio iškart į akis krinta pasirinktas autorės rašymo stilius, kurį daugelis mėgsta apibūdinti kaip „persiško kilimo rašmenys“. Šį stilių padeda sukurti G. G. Marquez‘o išplėtotas ir išpopuliarintas magiškasis realizmas. Tiesą sakant, jis su pastaruoju autoriumi labai panašus, nes Marquez rašydamas apie Makondos šalį, o Azar apie Iraną, tyrinėja savo šalies šimtametę kultūrą, tos kultūros pokyčius, veikiamus per politinius neramumus ir žmonių likimus. Šioje knygoje pasakotoja tampa vienos turtingos šeimos per revoliucijos išpuolius sudeginta mergaitė. Tiesa, tik vėliau sužinome, jog šioje knygoje gyvieji ir mirusieji gyvena pramaišiui vienoje tikrovėje, dėl to, kad gyvieji nešiojasi mirusiųjų prisiminimus. Žiaurus 1979 metų Irano revoliucinis fonas susmūgiuoja visą šalį, moterys įvelkamos į audinį ir slepiamos, plėšiamos bibliotekos, naikinama laisvė ir viskas, kas, anot revoliucionierių, yra amerikietiška. Šeima pabėga į atokiai nuo Teherano įsikūrusį kaimą ir įsirengia namus, tačiau ir čia šeimą pasiekia revoliucijos griežta ranka: suimamas sūnus Sohrabas, kuris galiausiai nukankinamas kalėjime, o motina persmelkta sielvarto įlipa į slyvą ir ten patiria regėjimus... Galiausiai skaitytojas nebeatseka, kas yra tikroji istorija, kur pasibaigia tikrasis žmonių sielvartas ir kur jis tampa legendomis ir mitais žiaurumu persisunkusiais pasakojimais.

Pasakojimas ganėtinai netolygus, netgi, sakyčiau, chaotiškas, hipnotizuojančiai veikiantis be laiko ir erdvės rėmų. Nors pasakojama šeimos istorija, tačiau pasakotojos sąmonė gali pasakoti ir paralelines, pavyzdžiui, politikų istorijas, „pasiskolina“ veikėjus iš literatūros ir vienaip ar kitaip „suplaka“, todėl tekstas tampa ne vien pilnas magiško realizmo, bet ir pilnas intertekstualumo: „Bita džiaugėsi bent nevirtusi dideliu šlykščiu vabalu, kaip vargšas Gregoras Zamza. Šiuodu kūriniai mus vėl suartino. Pamažu tapdama vandenų būtybe, kitaip, nei įmanoma žmogui, patiriančia ir išgyvenančia laisvę, ji galbūt geriau suprato mano, vėlės, būseną (p. 173).“ Primenu, kad viena iš šeimos dukterų vardu Bita pamažu namuose iš savęs priveisia žuvų, galiausiai ją tėvas su vaiduokle dukra paleidžia į Kaspijos jūrą. Transformacija tiesiogiai koreliuoja su atminties praradimu ir tai yra esminė šios knygos idėja, nes nušvisti reiškia viską vienu metu prisiminti ir pamiršti, todėl Bita pamiršta žmonių kalbą ir dingsta vandenyse. Tiesa, po kiek laiko ją aptinka žvejai ir išprievartauja bei nužudo filmuodami išmaniaisiais telefonais. Knygoje undinės simbolis tampa moterų prievartos, nutildymo ir ištrynimo iš viešosios erdvės simboliu.

Shokoofeh Azar

Esama ir daugiau stulbinančių knygoje istorijų, kurių visų neaptarsiu, bet vienas iš tokių buvo persų pasakomis grįsto turtingo valdovo beprotybė statyti veidrodinius labirintinius rūmus, kol galiausiai aistra veidrodžiams ir baimė prarasti valdžią, tampa valdovo susinaikinimo ir pamišimo istorija, susieta su Irano bepročiais valdovais. Tikriausiai neįmano nepaminėti autorės poetišką tapybišką daugiakultūrinėmis spalvomis persunktą rašymo stilių. Kai kada sakiniai išties primena prozinius eilėraščius, pvz., „Pražystančio japoninio svarianio bučinys pats droviausias. Kaip vos subrendusios japonės mergaitės svarainių spalvos kimono, nemačiom bučiuojančios savo baltą švelnią ranką ir svajojančios apie mylimąjį, kurio niekada nebuvo, apie prisilietimą, kurio niekada nepatyrė, ir apie bučinį, kurio niekada negavo. Japoninio svarainio bučinys – tai mergelės bučinys tyrai savo pačios kantrybei (p. 182-183).“ Negaliu nepasižymėti ir vertėjos vartojamą, beveik niekur mano paties nesutiktą semantiškai hiperbolizuotą žodžių junginį šiokiadieniškiausių dienų, kuris romane įrėmina vienodą laiko tėkmę po revoliucijos, kai veikėjai apimti tai juodojo sniego epochos, tai žūstančių kregždžių ir t. t. gyvena su mirusiais vienoje tikrovės dimensijoje. Visas tas šokantis magiškas pasaulis yra vien simboliai ir metaforos perteikti Irano žmonių siaubui.

Visgi ieškodamas analogiškų sąsajų su lietuviška istorija, aptikau tai, su kuo galėtume tapatintis. Štai po Irano revoliucijos visa žiniasklaida ir televizija buvo labai cenzūruojama, todėl vieninteliu laisvo žodžio šaltiniu tampa už Atlanto esančių pabėgėlių skleidžiama transliacija, primenančią ir mūsų lietuvių pasiklausymus po Antrojo pasaulinio karo. „O kartais pabudęs vidur nakties įsijungia radiją, vienintelė žinių šaltinį mūsų name, ir klausosi „Amerikos balso“ pranešimų apie padėtį Irane. Protarpiais pranešėjas paskelbia, kad dabar gros ir dainuos Irano atlikėjai, po revoliucijos pabėgę į Ameriką, ir tėtis pritildo radiją, priglaudžia vieną didžiausių kriauklių prie ausies ir klausosi jūros šniokštimo (p. 42).“

Kaip papasakoti ne tik šeimos, bet ir tautos sielvarto istoriją? Tik ją apipinant mitais ir, šiuo atveju, persų sakmėmis, nes autorė pasirenka tokį pasakojimo toną, sakydama, kad neįmanoma dokumentuoti sugriautos persų kultūros ir žmonių gyvenimo skausmo racionaliais, logiškais sakiniais. Romano pabaigoje daug metų tėvas išbuvęs kaime visgi nuvažiuoja į Teheraną ir ten išėjęs į gatvę ryšėdamas kaklaraištį (anot revoliucionierių, vakarietiško kapitalizmo simbolį) beregint yra sulaikomas ir tardomas. Šioji scena apie tardymą matyta daugelyje filmų, kai veikėjui padedamas lapas ir įsakoma užrašyti viską. Kas tas viskas? Tai ir šalies, ir individuali istorija aukai, tardytojui reikia tik išdavystės. Bet kaip galima išduoti tai, kas galvoje tapo nebeatskiriama nuo mito. Iš tikrųjų autorė daro reversą ir tai, kas užrašoma, tampa tikriau, nei tai, kas nepakeliama tikrovėje, todėl tėvo paveikslas šioje istorijoje tampa visos tautos veidu.

„Suvokę, kad istorijos nėra, žmonės grįžo į nuostabos laikus (p. 187).“ Iš tikrųjų autorė kelia esminį žmogaus tapatybės ir gyvenimo prasmės klausimą: o jeigu mes pamirštume istoriją, visas tas mirtis ir neteisybę, gal tapę, kitaip sakant, mankurtais, gal iš tikrųjų pagaliau galėtume gyventi ir vėl, o mirusiuosius ir pasakas paliktume ramybėje? Moralinis klausimas: ar žmogus gali vardan vidinės ramybės paleisti tai, kam visą gyvenimą buvo morališkai įsipareigojęs t. y. saugoti, gerbti ir perduoti savo vaikams ir kitoms kartoms savo tautos sukauptą kultūrinę išmintį? Knyga neatsako į šiuos klausimus, ji užsibaigia mirusiųjų lipimu į medį, kuris yra tiesioginis Pasaulio medžio simbolis. Iš Žemės į kosmosą nuolat augantis medis, vedantis į užmaršties Rojų, iš kurio Žemėje pasilikęs blogis ir skausmas sumenksta ir netenka prasmės. Manding, tai atsisveikinimas su praeitimi ir atmintimi, bet ar ne tai Buda kalbėjo, perteikdamas nušvitimo momentą?

Jūsų Maištinga Siela