Sveiki,
Apie
švietimo problemas tikriausiai galima kalbėti nuo ryto iki vakaro, galima klykti,
cypti, spardytis, bet niekas nuo to nepasikeis ir niekas nesikeičia. Politikai daro
savo, darbuotojai vykdo misijas, tad ir tiek žinių. Kartais atrodo, kad visa
mūsų švietimo sistema yra išgaišusių gandrų kapinynas, gandrų, nespėjusių
išskirsti į Afriką. Mūsų ministrė J. Šiugždienė gal ir nėra tokio masto blogietė
ir griovėja, kokia buvo kurčioji Jurgita Petrauskienė, tačiau visi ministrai
gražiai ir perdėtai optimistiškai suokia apie pokyčius. Amžinus pokyčius, nes
stabilumo tikriausiai, kol esame gyvi, nebesulauksime. Visgi...
Visgi
pritariu daugeliui Vilniaus „Saulės“ gimnazijos direktorės Irenos
Baranauskienės minčių, išsakytų interviu „Lietuvoje į mokymąsi nežiūrima kaip į rimtą darbą“. Čia tikriausiai reiktų padėkoti buvusiam
ministrui, kuris suskaldė mokyklas į progimnazijas ir gimnazijas bei atėmė
tęstinumą bei atsakomybės polėkį. Ką padarė estai ir kitos šalys? Norėdami
pereiti į gimnaziją t. y., į aukštesnę mokymosi pakopą, turi gauti gan aukštą
balą iš tam tikrų mokomųjų dalykų ir tai nėra kūno kultūra ar dailė. Mes
praspiriame į aukštesniąją pakopą beveik visus. Kai kada iš gailesčio, kai kada
dėl tėvų spaudimo, kai kada dėl atlaidumo... ir kai praspiriame, nežinome, jog
šie „uolūs“ mokiniai taps mūsų šefais ir gal net valdininkais. Deja, kaip
dažniausiai būna, vidutiniokais.
Noriu
pabrėžti, kad kalbu ne apie kiekvieną mokinį, nes tikrai yra atsidavusių ir
gerai išauklėtų ir savo talentus plėtojančių mokinių, kalbu apie tendencijas.
Žodžiu,
kad visi nusipelno patirti sėkmę ir kad visi nusipelno kažką baigti ir
jaustis visaverčiais, aš sutinku, tik negali viskas būti matuojama viena
liniuote, o tai buvo daromo labai ilgai. Turime mokyklų krizę, turime pedagogų
krizę, turime švietimo krizę, turime ekonominę ir energetikos krizę, turime
galiausiai vertybių krizę... Kokie pedagogai dabar nori eiti į mokyklas
imituoti „prasmingo“ darbo su paniurėliais, išlepusiais, su ketvirtais „išlipusiais“
arogantiškais mokiniais, už kurių stovi mamytės su skundais ir priekaištais,
grasinimais netgi susidoroti? Galiausiai kiekvienas pavargsta ne nuo mokymo, o
nuo to triukšmo ir fono, tos beprasmybės, kad iš švietimo padaromas tiesiog McDonaldas,
į kurį bet kas užėjęs gali užsisakyti sau ką nori, tik reikia pakelti balsą. Nors
einame prie koncepcijos „Mokykla kiekvienam“, tačiau be ilgalaikių tikslų ir
stuburo žiūrėsime dar ilgai, kaip griūna visas tas miražas už horizonto.
Irenos
Baranauskienės mintyse apie pedagogiką įžvelgiu keletą dabarties tendencingų grėsmių,
kurios aiškiai išsakytos ne vien švietimo problemos rėmuose, o nukreiptos į valstybės
liberalizmą, t. y., visiškas pliuralizmas švietime, kai mokyklos paliktos
skęsti neapibrėžtuose dalykuose be ilgalaikių tikslų ir šiokios tokios galios
laikytis bendrosios mokymosi politikos, kovojant su prašalaičiais bepročiais, kurie drasko
duris. Dokumentų vis daugėja, laisvės irgi, tačiau mokykla tampa atvira daržine su skersvėjais be konceptualaus dalykinio ugdymo tęstinumo. Mokiniai ir tėvai
tai matydami tiesiog šokdina mokyklas savo supratimo lygmenyje ne todėl, kad „rūpinasi
savimi ir savo atžalų išsilavinimu“ (nors būna ir tokių), o dėl to, kad gali
taip demonstruoti savo galią ir toliau žeminti ugdymo(si) kartelę savo
menkavertiškumui slopinti, kol galiausiai mokykla tampa tik vaikų namų
prieglauda iki 5 valandos.
Citatoje
minimas ir lankomumas, kuris yra apgailėtinas (ne visų, bet didžiosios dalies
mokinių, ypač gimnazistų). Jeigu mokyklose motyvuoja tik „įdomios“ pamokos,
kurios linksmina, rodo filmą, o egzamine reikia apskaičiuoti apskritimo plotą – tai
aišku kaip dieną, kad turime, ką turime. Ką reikia siūlyti? Nors mokymo
įstaigos kasmet vis labiau suvokiamos kaip užkandinės, kurios turi pasiūlyti
meniu, visgi siūlyčiau griežtinti suvokimą, kad ugdymas(is) mokiniui yra darbas
(kartais malonus, kartais reikalaujantis atkaklumo), nustatyti ilgalaikius
prioritetus ir pagaliau mažiau leisti diktuoti tėvams ugdymo sąlygas,
pateisinti nelankomumą, – pvz., kartu su vaiku eiti shopintis ir po to visiems
sakyti, kad vaiką vežė pas dantistą, yra (atleiskite) išklerusios ir ištižusios
visuomenės požymis, o ne tvirtas švietimo pamatas. Mokykloje turėtų būti kaip gyvenime.
Neatėjai į darbą – nuobauda, neatėjai į kontrolinį be pateisinimo, nes manei, kad praspūdinsi
ir jau žinosi užduotis – nuobauda. O kaip jūs kitaip įsivaizduojate kartelės kėlimą, jeigu ne per įstatymus ir taisyklių griežtinimą? Motyvacija randasi ne iš cackinimosi,
o iš atsakingumo ir suvokimo, kad yra pasekmės (apie Singapūro sėkmės pavyzdį rasite Irenos Baranauskienės
pasisakyme).
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą