Sveiki,
Pirmąkart
gyvenime pasiryžau pažiūrėti Pietų Korėjos serialą ir pasirinkimo daug, tiesą
sakant, neturėjau, juo tapo šių dienų masiniu kultūriniu reiškiniu tapęs „Kalmaro
žaidimas“ (angl. Squid Game). Pastarasis pasirodęs 2021 metais šovė
į aukštumas ir apie jį kalbėjo daugelis, kas netingi miegoti su laptopu ant
pilvo, rydami vieną po kito „Netflix“ serialų serijas. Tikriausiai niekada
nebūčiau šio serialo žiūrėjęs, jeigu apie jį nebūtų kalbėję nuo paauglių iki
profesorių, ir tikrai ne Pietų Korėjoje, o čia, Lietuvoje. Kėslas buvo labai
paprastas: pažiūrėti serialą ir suprasti apie ką žmonės kalba, neatsilikti nuo
masinės kultūros kalbos kodo.
Istorija
vyksta Pietų Korėjoje ir ji prasideda nuo lošti mėgstančio, bet amžinai
prasiskolinusio ir dažniausiai motinos išlaikomo pagrindinio veikėjo Seong
Gi-hun. Pastarasis turi ne tik skolų, bet ir dukrą, kuri auga su motina naujoje
sukurtoje šeimoje. Neišgalėdamas dukters gimimo proga padovanoti net normalios dovanos,
Gi-hun jaučiasi absoliučiu nuliu, todėl metro stotyje sutikęs keistą vyruką ir
su juo sulošęs šiurkštų žaidimą, gauna pakvietimą į kitą keistą žaidimą,
kuriame galima laimėti daugiau pinigų. Kaip jau įprasta, niekas nieko per daug
nabagėliui nieko neaiškina. Pamanęs, kad bus panašūs žaidimai, jis pasiryžta vykti
į keistą žaidimų klubą. Tiesą sakant, tą padaro dar beveik pusę tūkstančių
sunkiai galą su galu suduriančių korėjiečių, kurie vos įlipę į paslaptingą
furgoną, apsvaiginami, kad nematytų kelio, o vėliau atsibunda jau didžiulėje
salėje su savo numeracijomis ir sportine apranga.
O
toliau, tiesą sakant, nelabai ką yra ir pasakoti, nes žiūrovas jau nujaučia,
kad iš pradžių infantilus žaidimas metro stotyje nieko gero neatneš atsidūrus
gerai organizuotoje ir struktūruotoje organizacijoje, kurioje visi dalyviai,
surinkti nuo šaligatvių, be išimties pasirašo žaidimo ir dalyvavimo sutartis.
Po pirmojo žaidimo vaikiškai spalvingame lauke laimi senukas (kas akivaizdžiai
buvo tikėtina) ir visi, kurie suspėjo peržengti liniją, kol mergaitė ir
apsaugininkai nepaspirgino kulkomis.
Iš
tikrųjų tai infantiliame ir spalvingame pateiktyje, kuris primena turtingų ir
iškrypusių įrengtą lėlių namelį, sukurtas sadistinis žaidimas, tik iš dalies perimantis
„Pjūklo“ filmų serijos žiaurumus. Tik šįkart nereikia paaukoti kokios nors kūno
dalies, kad išsilaisvintumėte, užtenka tiesiog gerai žaisti, bent jau
pirmuosius žaidimus. Serialą bandoma vystyti keliais prasminiais lygmenimis,
kurie, mano galva, nors įdomūs, tačiau retsykiais labai abejotini. Užtektų paklausti:
ar geriau mirtumėte žaisdami kvailą sadistinį žaidimą, tikėdamiesi laimėti prieš
450 žmonių baseiną pinigų, ar geriau visgi gyventumėte be rizikos kokiame Seulo
prasto rajono šunyne, bet visgi gyventumėte? Kai po antro „paskatinimo“
daugelis veikėjų grįžta žaisti sadistinio „Teletolo“, staiga, imi galvoti, kad
korėjiečiai arba labai kvaili, arba azartiški žmonės. Visgi naratyviniu
požiūriu serialas stengiasi paaiškinti veikėjų sugrįžimą į žaidimą, sakydamas
skambią biblinę frazę, kad geriau trumpas pragaras žaidimo zonoje, nei pragaras
tikrovėje.
Galiausiai,
einant serijai po serijos, apsiprantame su saujele pagrindinių veikėjų, kurie
vėlgi graduojami į „geriečius“, kurie turi laimėti tuos pinigus tam, kad kažkam
pagelbėtų ir į „blogiečius“, kurie dėl savanaudiškų paskatų ir šiaip prisidirbę
gyvenime tetrokšta įsigyti nuosavą lėktuvą. Tai ganėtinai primityvu, nes
formuojamos klišinės dvi gėrio ir blogio stovyklos, tad žiūrovas be pasirinkimo
palaiko gerąją, nes ji doresnė, aiškesnė ir jų santykiai geri, tačiau nėra
taisyklės be išimties, ir žiūrovas žino, kad veikėjai tiesiog vieni su kitais bendraudami
nusišneka. „Kai mudu iš čia išeisime, su tai pinigais darysime tą ir aną...“
Bet net ir asilui aišku, kad šis žaidimas suorganizuotas taip, kad laimėtojas
būtų tik vienas, todėl tos gražios kalbos apie gyvenimo pakeitimą „geriečių“
stovykloje yra tik iliuzijos, kol jų nesumažės tiek, kad ir jie tarpusavyje
pradės konkuruoti. Galiausiai taip ir nutinka.
Atskleisiu
iš dalies finalinę paslaptį, jog šį žaidimą galiausiai laimi mūsų pagrindinis veikėjas,
kuriam pirmojoje serijoje ir buvo sutelktas didžiausias dėmesys. Kitaip, tiesą
sakant, ir negalėjo būti, taip jau užprogramuota ir nuspėjama. Įspėjau kai
kurias ir kitas paslaptis, apie integruotus veikėjus į šį žaidimą, tad labai
didelių detektyvinio masto galvosūkių šiame seriale nėra, viskas remiasi socialiniais
strateginiais žaidimais. Nors rožiniai trikampiai, skrituliukai ir kvadratai
apmokyti sadistiniai pionieriai ir suokia per garsiakalbius, kad čia sąlygos
sudarytos socialistinės t. y., jie turi visi lygius šansus išgyventi ir
laimėti, ko niekada neturėjo tikrovėje, visgi tai yra šioks toks cinizmas, nes
rungtyse atsiranda ir jėgos žaidimai, kuriuose sunkiai pasirodo moterys, o „laisvėje“
susiformavusių marozų įgūdžiai toli gražu ne tokie pat, kaip analitiškai
gebančio mąstyti matematikos profesoriaus. Kitaip sakant, visi veikėjai jau yra
užauginti kitų socialinių struktūrų ir jų gebėjimai šioje išgyvenimo srityje tikrai
nėra lygūs.
Bet
tai tikriausiai ir yra įdomiausias serialo dalykas. Tas prakeiktas sadizmas,
turtuolių pasilinksminimų orgija, kurią stebi pasaulio galingieji, investavę begales
pinigų į šį iškrypusį žaidimą. Tiesą sakant, apie pasimėgavimą medžiojant
tikrus žmones yra sukurtas ne vienas filmas, bet tokių atvejų turėjome ir
tikrovėje. Tereikia prisiminti Holokausto laikus, kai prisigėrę esesininkai
liepdavo žydams medyje gegutėmis kukuoti, o jie iš nuotolio į juos šaudydavo
kaip į paukščius. Visgi grįžtant prie „Kalmaro žaidimo“, vienas iš šio žaidimo
organizatorių, jau gulėdamas mirties patale, bando paaiškinti, kad žaidimas
buvo ne jo sadistinis šou, o suteikta dovana ir galimybė, nes jie galėjo
rinktis į žaidimą niekada negrįžti, vadinasi, visi, kurie ten mirė, yra jų, o
ne turtuolių kaltė. Skirtingi pasaulio matymai ir žmogaus gyvenimo suvokimas
šiame seriale primena iškreiptą hibridinę tikrovę, kurioje veikia vaikystės
žaidimo principai ir socialiniais ryšiais grįsta socialinė rizika.
Yra
ir paralelinė šio pasakojimo istorija. Apie detektyvą, kuris ieško savo
dingusio brolio ir slapčia jis patenka į šią turtuolių salą. Slampinėdamas ir
apsimesdamas vienu iš kaukėtų darbininkų, jis įmena ne vieną šios organizacijos
paslaptį, o galiausiai, kaip jau galite įtarti, suranda ir brolį, atskleisdamas,
kad ir tarp tų apmokytų žmonių-kiborgų yra žmonių, kurie tiesiog stokodami
laimės tikrovėje parsidavė šios ydingos sistemos sraigtams. Visgi serialas
palieka tą, kaip sakant, keistą tuščio oro terpę t. y., juk visi turėjo
galimybę pasirinkti ir atsisakyti dalyvauti toje laimės paieškos puotoje. Tam tikra
prasme tai yra demokratija, kuri visgi turi savo kainą ir išlygas, o kai
demokratinėje sistemoje nusėdi kaip dulkė savame sluoksnyje, labai sunku
prasimušti ir staiga demokratija tampa diktatūra, kurioje turi paklusti arba
mirti.
Būtų
primityvu sakyti, kad serialas yra apie santvarkas ir apie sadizmą. Man jis yra
apie pasirinkimą gyventi ir mirti, rizikuoti ir laimėti, pasiaukoti arba nieko
nedaryti. Svajonės apie geresnį gyvenimą šiuos veikėjus nuvedė prie
apsisprendimo tapti lėlių namelio laužomais žaislais, tačiau beveik visi, kurie
turėjo ką ištarti prieš mirtį, rėkė, kad užteks ir nebenori toliau žaisti. Finalinėje
scenoje, pagrindinis veikėjas ilgą laiką neeikvoja laimėtų pinigų ir metus gyvena
valkatos gyvenimą tarsi bandydamas atpirkti žuvusiųjų kaltes, tačiau
apsisprendęs negedėti ir suvokęs žaidimo taisykles, užuot grįžęs pas dukrą, jis
renkasi grįžti į dar vieną „Kalmaro žaidimo“ sezoną. Ką tai primena? Ilgai žaginta
nekalta mergaitė nebemoka gyventi laisvėje, ji trokšta vėl būti priklausoma
kitiems. Galbūt šis iš fasado vertinant infantilus žaidimas yra pernelyg
žiaurus, o veikėjai pernelyg sustruktūruoti į funkcionuojančius komikso
herojus, tačiau atitolus nuo serialo siužetinių vingių ir personažų, jis
beregint tampa tam tikra mūsų visų socialinės tikrovės gyvenimo tragikomedijos
simboliu: vieni laimi ir pasiekia savo sėkmę lengvai arba sunkiai, o kiti
sutęžta ant žemės vos išskleidę savo erelio sparnus. Ir galutinis paradoksas:
argi nėra ironiška, kad tokiems serialas kaip „Kalmarų žaidimas“ žiaurumo
sąlygas padiktuoja tikrovės žiaurumo sąlygos?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą