Sveiki,
Norėdami
pamatyti ir patirti gerą filmą, tikriausiai beveik niekada neapsiriksite, jeigu
pasirinksite šiuolaikinį lenkų kiną. Vieną geriausių savo laiku lenkų kino
juostų sukūrė Joanna Kos-Krauze su savo sutuoktiniu Krzysztof Krauze „Išganytojo
aikštė“ (lenk. Plac Zbawiciela) (2006). Istorija pasakoja apie jauną
sutuoktinių ir dviejų mažamečių sūnų šeimą, kuri didmiesčio naujai statomame
rajone su 20 metų paskola nusiperka butą, tačiau, statyboms įpusėjus, įmonė
paskelbia bankrotą, o bankas surengia naują aukcioną, kad butų savininkai
galėtų iš naujo išsipirkti tą patį butą, kai tuo tarpu dar 20 metų teks mokėti
paskolą už nieką. Jaunoji šeima kol kas glaudžiasi pas vyruko motiną, kuri arti
pensinio amžiaus ir jaučia atsakomybę už sūnaus laimę, todėl sprendžia
jaunosios šeimos problemas...
Filmas
kaip Žemaitės apsakymas „Marti“. Nepalioviau galvoti, kiek panašumų turi,
sakykim, XX amžiaus pradžios apsakyme vaizduojama aplinka su šiuolaikine lenkų
socialine realybe. Nors filmas prasideda gana lengvai ir mes regime gana tvirtą
jauną šeimą, kuri turi visas galimybes išsikapanoti, bet netrukus gyvenimas ima
blogėti. Nuo jaunosios šeimos modelio krypstama prie marčios ir uošvienės
buitinių konfliktų. Jaunoji Beata rūpinasi savo vaikais, bando susirasti darbą,
o kietaširdė uošvienė nuolat jai priekaištauja, primetinėja savo taisykles ir,
jeigu iš pradžių lengva žiūrėti į tuos buitinius konfliktus, nejučia žiūrovas
susitapatina su sudėtinga jaunosios šeimos problema, ypač Beatos padėtimi. Marti
turi paklusti, tačiau diena iš dienos jaučia vis didesnė neapykantą iš
uošvienės, tačiau nieko pakeisti negali.
Žiūrovas
(nori to, ar nenori) yra priverstas gailėti jaunosios šeimos. Ne ką įdomesni ir
sutuoktinių santykiai, kurie, atrodo, jaunąją Beatą palaikė, tačiau įvykus dar
aštresniems buitiniams konfliktams, Beata su vaikais laikinai išsikrausto iš
namų, o vyras Bartekas net nesirūpina savo žmona ir vaikais. Tikras šiuolaikinis
lenkų Vingių Jonas. Galiausiai Beata trokšta suvienyti šeimą vardan vaikų,
tačiau Bartekas jos jau nebenori, Beatai prasideda gili depresija, nuo jos
nusigręžia visi ir šioji lieka vienui viena. Aišku, filmo pradžioje jau
pateikiamas šios istorijos finalas ir visą filmą galima tik lenkti pirštelius
skaičiuojant Beatos patirtus smūgius iki tragedijos.
Vis
galvojau, ar nebus Almos Bružaitės (kažkada per Lietuvą nuvilnijusios
vaikžmogžudės istorijos analogija), neatskleisiu kuo viskas baigėsi, tačiau
pats filmas perteiktas gana aštriai ir vykusiai, atpažįstame skurstančios ir
mokesčiais apkrautos vidurinės klasės žmones. Manau, ne vienas su panašiomis
situacijomis susidūrė ir Lietuvoje, kada socialinė nelygybę, banko savivališka
sistema ir „legalūs“ bankrotai, po kuriais slepiasi tiesiog makleriai, iš esmės
sugriauna ištisus šeimų gyvenimus. Žiūrėdamas filmą apmąsčiau, kaip svarbu
šeimai yra turėti lyg arklius į saugų darbą įkinkytus tėvus, kaip sunku
šiuolaikiniame pasaulyje apskritai jaunai šeimai turėti vaikų, nes beveik visi
socialiniai parametrai, jeigu tu nesi sėkmingas (o visi juk tokie negali būti,
pripažinkime), gniuždo žmones.
Čia
galima paanalizuoti ir Barteko poziciją, apie Beatos bejėgystę, apie jaunos
šeimos kūrimo saugiklius visuomenėje bei motinos ir sūnaus toksišką ryšį,
galiausiai nulėmusį istorijos baigtį. Manau, į šią šaltą buitinę dramą įeina daug
realijų, kuriose kartais žmonės jaučiasi kaip padėtyje be išeities. Žinoma,
galima smerkti Beatos pasirinkimą, tačiau, o ką kiekvienas darytume mes, kai jautri
ir palūžusi moteris be išsilavinimo atsiduria gatvėje? Šiame filme erzino tik
vienas dalykas, tas baisus garso takelis, veikiantis kaip užsklandėlės tarp
scenų. Na kam taip reikėjo dailiai riekelėmis sukapoti istoriją su „muzikinėmis
atvirutėmis“, kurios gal ir sušvelnino šios istorijos tonaciją, bet pavertė filmą,
prikrautą pirmojo dešimtmečio kino kliše, kurią dažnai regėdavau, pvz., estų
filmuose. Visgi filmas vykęs, įdomus, jautrus ir aktualus šiandien.
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.4
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą