Sveiki,
„Poeto ir filosofo būtis
laisviausia, nes individualiausia; politiko – labiausiai įrėminta; vieniems
reikia atskiro, nors ir sunkaus kelio, kitiems bendro ir kuo patogesnio, vieni
kalba kaip aš, kiti kaip mes; ne, nesupainioti – negalima vienu metu būti ir
vandeniu, ir aliejum.“
Skaitydamas Viktorijos
Daujotytės knygą „Sakiniai“ beregint pasineriu į tam tikrą egzistencinės
pajautos filosofinius apmąstymus apie žmogaus kelio pasirinkimą. Be jokios
abejonės, manding, jau ryškėja tendencija, kad už dvasinę laisvę paprastai galą
su galu suduriantys kuklūs filosofai ir poetai yra apdovanoti dvasinėmis
gelmėmis, o patogų materialų gyvenimą gaunantys politikai (atmetus visus tuos,
kurie veržiasi į politiką iš idealizmo padaryti ką nors gera ir įsivelia į interesų
kovas) tikriausiai susimoka kita kaina t. y. neturėdami tos dvasinės laisvės
pajautos.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą